1980 metų liepos 19-ąją dieną, Maskvoje prasidėjus garsiajai olimpiadai, ilgos kelionės visiškai išsekintas V.Šakalys pasiekė Švediją.
Jis buvo ketvirtas iš šimtų bandžiusiųjų, kuriam po karo pavyko nueiti maršrutą Karelija – Suomija – Švedija.
Už pabėgimą V.Šakalys už akių buvo nuteistas mirties bausme.
Išskirtinis buvo nuo mokyklos suolo
Pirmasis V.Šakalio susidūrimas su KGB įvyko dar tuomet, kai jam tebuvo trylika.
Saugumo dėmesį Vilniaus 16-ąją vidurinę mokyklą lankęs paauglys atkreipė dėl gaminamų ir platinamų atsišaukimų prieš sovietų valdžią. Jis buvo suimtas, bet tąsyk rimtesnių problemų išvengė.
LSSR Aukščiausiasis Teismas jį šešeriems metams pasiuntė į Mordovijos lagerį.
Tačiau po kelerių metų – 1961-ųjų gegužę, LSSR Aukščiausiasis Teismas jį šešeriems metams pasiuntė į Mordovijos lagerį, iš kurio už nepaklusnumą V.Šakalys buvo išsiųstas į Vladimiro kalėjimą Mordovijoje.
Tokia bausmė skirta už dalyvavimą organizacijos „Laisva Lietuva“ veikloje.
Išlikusiuose KGB dokumentuose teigiama, kad jai priklausė 48 nariai, beveik visi – moksleiviai.
Organizaciją kartu su keliais bičiuliais V.Šakalys įkūrė būdamas devintoje klasėje. Vaikinai ant katedros varpinės bokšto buvo užrašę „Šalin sovietus. Laisvę Lietuvai“, panašiais užrašais aprašinėję Vilniaus universitetą, Petro ir Povilo bažnyčios tvorą, platino savo gamintus atsišaukimus, V.Šakalys ant susprogdinto Trijų kryžių paminklo buvo iškėlęs Lietuvos trispalvę.
Sovietiniuose laikraščiuose teko skaityti apie „baisius“ Vlado kriminalinius nusikaltimus. Buvo aišku, kad jis tapo tikru kovotoju už Lietuvos laisvę.
Kastyčio Stalioraičio apybraižoje „Antarktidos imperatorius“ cituojama V.Šakalio klasiokė Danutė Maceinaitė-Mickūnienė pasakojo, kad jaunuolis buvo nepaprastas: „Buvo labai gabus, skaitė daug knygų, visuomet turėjo savo nuomonę, mėgo būti dėmesio centre. Kai Vladas pirmą kartą buvo paleistas iš lagerio, teko porą kartų susitikti. Po to kelis kartus sovietiniuose laikraščiuose teko skaityti apie „baisius“ Vlado kriminalinius nusikaltimus. Buvo aišku, kad jis tapo tikru kovotoju už Lietuvos laisvę.“
Į kalėjimą sodino už kriminalinius nusikaltimus
1967 metais grįžęs iš lagerio V.Šakalys tesvėrė 46 kilogramus.
Jis ėmė telkti ir Latvijos bei Estijos disidentus, visą tą laiką KGB kvėpavo V.Šakaliui į nugarą.
Prabėgus dvejiems metams jis buvo nuteistas jau kaip kriminalinis nusikaltėlis – už ginklų laikymą ketverius metus kalėjo griežtojo režimo lageryje.
Iškart po jo – dar vienas teistumas, vėl lageris. Tąsyk „pripaišė“ su bendrininkais vogus iš butų.
Manoma, kad apie dokumentus jis KGB rūsiuose sužinojo iš kito garsaus disidento Šarūno Žukausko.
1978 metais išėjęs į laisvę R.Šakalys užsidegė rimtam darbui – slaptųjų Molotovo-Ribbentropo protokolų paviešinimui ir platinimui.
Manoma, kad apie dokumentus jis KGB rūsiuose sužinojo iš kito garsaus disidento Šarūno Žukausko. Jų kopija buvo Š.Žukausko byloje, o jis turėjo teisę gauti bylos išrašus.
V.Šakalys dokumentus persirašė ir sugebėjo kalėdamas lageryje juos išsaugoti.
„Grįžęs iš lagerio supratau, kad tam paskirsiu visą savo likusį gyvenimą“, – vėliau pasakojo disidentas.
V. Šakalys priklausė 1978 metų birželio 15-ąją įkurtai Lietuvos laisvės lygai (LLL), prisidėjo leidžiant pogrindinį LLL leidinį „Vytis“.
1979 m. rugpjūtį V.Šakalys kartu su LLL vadovais Juliumi Sasnausku ir Antanu Terlecku parengė „45 pabaltijiečių memorandumą“, kurį pasirašė ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos bei Estijos patriotai, 11 Rusijos disidentų: memorandumui pritarė disidentai Nobelio premijos laureatas Andrejus Sacharovas, jo žmona Jelena Bonner, Aleksandras Lavutas ir kiti.
JTO generaliniam sekretoriui Kurtui Valdhaimui ir Helsinkio susitarimų baigiamąjį aktą pasirašiusių šalių vyriausybėms adresuotame rašte prašyta išvesti okupacinę kariuomenę iš Baltijos šalių.
KGB siekė, kad kuris nors iš memorandumo signatarų atsisakytų savo parašo.
1990 metais JAV duodamas interviu V.Šakalys pasakojo, kad po šito KGB siekė, kad kuris nors iš memorandumo signatarų atsisakytų savo parašo.
„Ta dingstimi ir mane į KGB atsivežė. Tardė penkias valandas. Aš nesutikau atsisakyti. J.Sasnauskas, A.Terleckas jau buvo suimti. Supratau, kad manęs laukia areštas, tardymai, ilgi metai katorgos. Nusprendžiau slėptis. Slapstydamasis dauginau mašinėle ir protokolus. Žinojau, kad gausiu 10 – 15 metų. Nutariau pabandyti pereiti sieną. Tokį sprendimą padiktavo neviltis“, – pasakojo jis.
„Visai nebloga tokia ekskursija“
1980 metų birželio 26 dieną V.Šakalys nuvyko į Kareliją ir iš ten pelkėmis ir miškais patraukė link Švedijos.
Tačiau prieš tai jam reikėjo įveikti Suomiją, kuri uoliai vykdė susitarimą su Sovietų Sąjunga ir grąžindavo jai kiekvieną bėglį.
Tada 10 dienų ėjau per Suomiją. Visai nebloga tokia ekskursija.
„Aš maždaug 23 dienas ėjau pėsčias. Karelijos pusėje ėjau apie 10 dienų, paskui dvi paras buvau taip vadinamoje „mirties zonoje“, nes ten yra apsaugų tokios juostos, numeris pirmas buvo apie dvidešimt kilometrų, kadangi tai įtraukia ir tam tikrus ežerus. Tada 10 dienų ėjau per Suomiją. Visai nebloga tokia ekskursija“, – interviu LRT televizijai apie savo kelionę yra pasakojęs V.Šakalys.
Jis prisipažino, kad lengva nebuvo – sykį teko pereiti per patį užkardos kiemą.
„Ta prasme, kad būtų buvę nepavojinga – taip nebuvo. Keliskart buvau situacijoje, kad jau būtų nušovę“, – pasakojo jis.
Disidentas sakė, kad gyvenimas sovietų lageryje yra nieko vertas. „Taip kad aš niekuo nerizikavau. Neturėjau ką prarasti. Aš be jokios pozos sakau“, – interviu teigė jis ir pareiškė neabejojantis, jog jei nebūtų pabėgęs, būtų buvęs nužudytas.
V.Šakalys tikino puikiai prisimenantis visą kelionę: „Aš labai džiaugiausi ar matydamas kokią gulbę, ar briedį. Niekada tokio aštraus pojūčio, kas yra gamta ar gyvybė, iš viso niekad ir po to nesu jautęs“.
Pėsčias per pelkes neturėdamas pinigų ir maisto V.Šakalys nuėjo apie 300 kilometrų.
Pėsčias per pelkes neturėdamas pinigų ir maisto V.Šakalys nuėjo apie 300 kilometrų.
Suomijoje jis išgyveno tik gerų žmonių dėka, keliaudavo naktimis.
Pasiekęs Švediją disidentas pasiprašė politinio prieglobsčio. Sovietų Sąjunga pareikalavo jį grąžinti, aiškindama, kad jis įvykdė daug kriminalinių nusikaltimų, tačiau Švedijos pusė to padaryti nesutiko. Švedai rekomendavo V.Šakaliui išvykti, nes šioje šalyje buvo daug KGB agentų.
Disidentas išvyko į JAV, kur ir gyveno.
„Kai atsidūriau Vakaruose, man buvo tokia būsena, kuri man niekada daugiau nepasikartos gyvenime ir kuri daugeliui žmonių mažai gyvenime pasitaiko. Tiesiog žmogus, kuriam nutrūko bekariant virvė“, – kalbėjo V.Šakalys.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, V.Šakalys kelis kartus buvo sugrįžęs. Jo pažįstami vėliau yra sakę, kad grįžęs jis būdavo įsitempęs, nuolat dairydavosi ir bijojo.
1995 metų vasarą, vieno tokio vizito metu V.Šakalys netikėtai mirė. Jis palaidotas Saulės kapinėse Antakalnyje. 2003 metais po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi.
Pabėgėlį bandė apjuodinti
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centre dirbantis istorikas Darius Juodis teigė, kad V.Šakalys vargu ar galėjo turėti JAV spectarnybas dominančios informacijos ir būti šia prasme pavojingas Sovietų Sąjungai.
Tačiau kiekvienas pabėgimas sovietų valdžiai būdavo kaip spyris į paširdžius, todėl ši imdavosi priemonių prieš pabėgėlius.
Anot istoriko, V.Šakalio atveju buvo nuspręsta jį apjuodinti, bandant įteigti, kad jis bėgo ne dėl politinių priežasčių, o vengdamas atsakomybės už kriminalinius nusikaltimus.
Vietos Sovietų Sąjungos gerbėjų leidžiamame laikraštyje „Laisvė“ buvo pasirodęs straipsnis apie tai, tačiau lietuviams emigrantams jis įspūdžio nepadarė.
Faktą, kad jis yra už tai teistas, buvo nuspręsta panaudoti bandant jį sukompromituoti JAV lietuvių akyse. Vietos Sovietų Sąjungos gerbėjų leidžiamame laikraštyje „Laisvė“ buvo pasirodęs straipsnis apie tai, tačiau lietuviams emigrantams jis įspūdžio nepadarė.
V.Šakalys buvo vedęs, po jo pabėgimo su žmona sovietų valdžia susidoroti nebandė.
Pasak D.Juodžio, nebe tie buvo laikai: „Artimieji galėjo būti kviečiami į tardymus, namie atliekamos kratos, konfiskuojami laiškai. Galėjo būti daromas spaudimas, bet tuo laiku tai negrėsė kalėjimu arba tremtimi.“
