Tokių bendrovių gausėja kaip grybų rudenį, tad buvo įdomu sužinoti, kas laukia tokiomis paslaugomis besinaudojančių žmonių. Juk netekti buto – didesnė bėda nei skolos, nors galiausiai skolų kadrilio rezultatas būna lygiai toks pats. Tačiau moraliniai nuostoliai ir išmetimo į gatvę greitis gali būti skirtingi. Ar už užstatą – nekilnojamąjį turtą – paskolas suteikiančios ir padengti skolas siūlančios bendrovės teikia normalias paslaugas? Ar ieško nelaimių prispaustų kvailių, kurie savo noru deda galvą ant trinkos, nelaukdami, kol juos „pagaus“?
Paskelbus nepriklausomybę, ekonomikos suirutės metu, tai buvo vadinama „užstatyti butą banditams“, kurie laiku negrąžinus paskolos įsukdavo tokius procentus, kad tekdavo nieko nelaukus bėgti iš savo buto ir džiaugtis, jog lengvai atsipirkai. Nuo tų laikų daug kas buvo pasikeitę: skolų išieškojimas tapo civilizuotas, be „kvadratinių vyrukų“, paskolų procentai – nuspėjami, nors ir nelabai džiuginantys, ir buto negalima prarasti vien kam nors to užsigeidus. Tačiau neilgai trukus laikai vėl sugedo...
Skola – paklausi prekė
„Perku skolas. Ieškau apleistų, su skolomis butų.“ Toks pirmasis skelbimas, pagal kurį nutarėme kreiptis. Paskambinus niekas neatsiliepia, tačiau nusiųstas elektroninis laiškas, kad neva galiu pasiūlyti apleistą, su skolomis butą, greitai sulaukia atsakymo. „Jūsų pasiūlimas sudomino. Paskambinkite arba parašikite“ – atrašo šio verslo atstovas. Nors vardas lietuviškas, tačiau viename sakinyje – kelios klaidos. Na, manau, gal jis geriau išmano kitokius reikalus, nors, tiesą pasakius, įtariai žiūriu į žmones, kurie nemoka paprastų rašybos taisyklių, negalėčiau tokiu pasitikėti, ir viskas. Tačiau tai viso labo tik mano asmeninė nuomonė.
Visuomet reikia apgalvoti tokius dalykus ir išsamiai išsiklausinėti apie sąlygas, tačiau šiuo atveju tikrai nereikėjo to daryti, nes staiga susidomėjęs mano nekilnojamuoju turtu verteiva dingo kaip į vandenį.
Tada pradžiugusi plačiau aprašau savo varganą gyvenimą, butą, skolas ir prašau daugiau informacijos, kokiomis sąlygomis galėtume sudaryti sandorį: kokie procentai, koks skolinimo laikotarpis, kiek maždaug būtų įkainotas butas kaip užstatas. Ir galiausiai parašau tai, ko nereikėjo rašyti, – užsiminiau, kad, jei sąlygos bus nelabai palankios, turbūt man vertėtų palaukti, kol antstoliai iškeldins mane, nes į vieno kambario butą su vaizdu į šiukšlyną ir pridergta laiptine visuomet spėsiu išsikraustyti, be to, o jeigu per tą laiką būsto kainos ims kilti?
Visuomet reikia apgalvoti tokius dalykus ir išsamiai išsiklausinėti apie sąlygas, tačiau šiuo atveju tikrai nereikėjo to daryti, nes staiga susidomėjęs mano nekilnojamuoju turtu verteiva dingo kaip į vandenį, nors jam palikau net asmeninį telefono numerį, rašiau į elektroninį paštą. Ir tikrai nekėliau nerealių sąlygų, netvirtinau, kad mano butas – aukso vertės ir dabar kainuoja tiek pat, kiek 2007–2008 metais, per patį kainų pakilimą. Tiesiog paprašiau šiek tiek daugiau informacijos, buvau pasirengusi susitikti.
Galima spėti, kad per daug pasikausčiusių klientų čia nelaukiama. Ir nebūtinai žmogus turi būti kvailas – tiesiog yra daug žmonių, kurie paprasčiausiai nežino, kokia padėtis nekilnojamojo turto rinkoje, kiek realiai būstas vertas, ir jiems gali įrodyti, ką tik nori. Žinoma, galima spėti, kad skolomis aptekę žmonės, nesikreipiantys pagalbos, nepasižymi dideliu nuovokumu ir apsukrumu.
Atsiliepia „ežiai“
Aiškiausiai suprantu, kad reikia apsimesti kuo kvailesniu klientu, ir susikaupiu ties kitu telefono numeriu, šalia kurio rašoma: „Padedame padengti skolas, greitai parduoti butą su skolomis, sutvarkome turto pardavimo dokumentus.“
Tad nieko nekalbu apie sąlygas, kainas ir procentus – tiesiog sakau, kad noriu paklausti dėl buto pardavimo. Tačiau atsiliepęs asmuo, tik išgirdęs klausimą, tuoj pat numeta ragelį. Kai bandau skambinti dar kartą – telefonas jau būna išjungtas. Taip ir lieka... Negi dėl manęs jie liovėsi teikti paslaugas?!
Bet kokiu atveju tai prasminga informacija – pasirodo, paslaugas siūlančių skelbimų gausybė gali būti apgaulinga, be to, dauguma telefono numerių aiškiai priklauso besinaudojantiems išankstinio mokėjimo kortelėmis – „Ežys“, „Pildyk“ ir t. t. – asmenims. Gal jie nieko blogo ir nedaro, tačiau bent kiek solidesnė bendrovė turėtų turėti bent vieną normalų mobiliojo telefono numerį su sutartimi.
Mainom arklį į katiną
Kitas telefonas – jau su bendrove ir patalpomis. Prisistačiusi agentūros savininke moteris atrodo maloni ir inteligentiška. Tačiau padengti skolas, deja, ji nesiūlo, nes esą čia nieko tokio (sugalvojau, kad įvairiems kreditoriams esu skolinga apie 5 tūkst. litų). Be to, pasakiau, kad dirbu, ir šiaip neatrodžiau puolusi į paniką, pasirengusi bet kam. Gal jiems parankiau bendrauti su visai į kampą įspaustais klientais? Tačiau ji siūlo neblogoje vietoje esantį trijų kambarių butą su autonominiu šildymu parduoti už 150 tūkst. litų – esą dabar tokios kainos, nes niekas nieko neperka. Tačiau jei niekas nieko neperka, kam jį pardavinėti už 150 tūkst. litų? Vis tiek suma nemaža.
„Parduosite, – sako nekilnojamojo turto vadybininkė, – o aš jums paieškosiu nebrangaus sodo namelio kur nors netoli Vilniaus.“ Kam tas prakiuręs sodo namelis (gero už tokią kainą tikrai nenusipirksi), lieka neaišku – butą nelabai toli Vilniaus centro juk aš turiu. Kad atiduočiau 5 tūkst. litų skolą? Na, jei būtų 50 tūkst. litų, tai suprasčiau. Aišku, šie pagalbininkai kainą mažina, nes atidavus menamą 5 tūkst. litų skolą man tikrai turėtų išeiti kažkas geresnio nei bakūžė samanota netoli Vilniaus. Gal jiems atrodo, kad šie neatitikimai nekris žmogui į akis?
Tačiau moteris tikrai maloni, nedaro jokio spaudimo, viską maloniai ir išsamiai paaiškina, pridurdama: „Matote, kaip gerai – dabar galime pasikalbėti be jokių trukdymų, o prieš metus būtume neturėjusios nė minutės ramybės – sandoris po sandorio.“ Galiausiai, nekilnojamojo turto vadybininkei vis rodant puikius sodo namelius (žinoma, jie taip atrodė nuotraukose), ėmiau galvoti, kad gal būtų visai neblogai persikraustyti į gamtą...
Paskutiniai metai po stogu?
Toliau skambinu pagal skelbimą, kuriame teigiama, kad suteikiamos paskolos palankiomis sąlygomis. Paklaustas apie sąlygas, vyras normaliai paaiškina, kad suteikia paskolas, siekiančias 40–60 proc. būsto vertės, o būstą įvertina rinkos kaina „iš akies“ – būsto vertintojų paslaugų nereikia. Mano atveju jie suteiktų daugiausia iki 60 tūkst. litų paskolą – išeitų, kad, jų akimis, trijų kambarių butas kainuoja apie 120 tūkst. litų. Šiuo metu už tokią kainą, jei remtumės skelbimais, galima nusipirkti vieno kambario butą geresnėje Vilniaus vietoje arba dviejų – visai prastoje ar bendrabutyje. Na, jei kas prašytų parduoti butą už tokią sumą, žmogus susimąstytų. Tačiau juk čia tik paskola, ir įvertinimas atrodo simbolinis. Dar įdomesnės palūkanos – 2 proc. per mėnesį, t. y. 24 proc. per metus, vadinasi, po metų reikėtų atiduoti 75 tūkst. litų. Dar reikėtų sumokėti mokestį nekilnojamojo turto brokeriui – jis standartinis, imamas bet kokiu atveju pardavinėjant butą per tarpininkus. O dar mokesčiai notarui, žinoma, ir skola su procentais.
Tikėtina, kad lygiai po metų tokią paskolą pasiėmęs pilietis liks gatvėje, apsikabinęs savo seną skalbyklę ir mylimą katiną...
Tikėtina, kad lygiai po metų tokią paskolą pasiėmęs pilietis liks gatvėje, apsikabinęs savo seną skalbyklę ir mylimą katiną... Tiesą pasakius, ir mažesnė paskola tokiomis sąlygomis gali išmesti žmogų iš balno... Nebent žmogus laukia palikimo ar ketina pasiskolintais pinigais pradėti verslą, nors sunkiai tikėtina, kad šiais laikais jis greitai įsibėgės. Tačiau galimas dalykas, kad žmogus paprasčiausiai puola į paniką ir negalvoja apie padarinius, o metai jam atrodo gana ilgas laiko tarpas.
Tiesą pasakius, tarp gausybės skelbimų, kurių autoriai vadovavosi palyginti mažomis nekilnojamojo turto kainomis, aptikome ir padorių verslininkų, kurių bent jau išankstinės sąlygos neatrodo bauginančios – panašu, kad jie bando suderinti savo ir klientų interesus. Tačiau kai kam nors esi skolingas ir neturi iš ko atiduoti skolų, derybos su tokiu žmogumi būna sunkiai įmanomos. Galimas variantas, kad skola, jos laiku nesumokėjus, sulygs su būsto kaina (jų supratimu), o tada – dailus niuksas žemiau nugaros ir...
Kas turi laiko, tas laimi
Nekilnojamojo turto paslaugų bendrovės „Ober-Haus“ Nekilnojamojo turto vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovas Saulius Vagonis taip pat sakė, kad pasiskolinus iš žmogaus pinigų (nekilnojamojo turto bendrovė nėra kredito įstaiga, tad skolinimasis greičiausiai įformintas su privačiu asmeniu) apie nekilnojamojo turto kainos objektyvumą sunku kalbėti. Nors nekilnojamojo turto ekspertas teigė, kad su tokio pobūdžio veikla nėra išsamiai susipažinęs, tikėtina, kad bus bandoma parduoti butą kuo greičiau ir kuo pigiau. Nes nuo to priklauso, kokį pelną vėliau turės jį pardavusi bendrovė.
Ir nereikės laukti metų ar kitų – jei gauni butą labai pigiai, paleidęs jį į rinką 20–30 proc. pigiau nei dabartinė vidutinė kaina, gali parduoti net per kelias dienas. O jei yra laiko laukti, galima uždirbti ir daugiau. Tad iš tikrųjų tikėtina, kad taip ieškoma labai pigaus nekilnojamojo turto, kurį vėliau bus galima pelningai parduoti.
Šiuo metu žmonės laukia dar didesnio nekilnojamojo turto kainų kritimo, tad jiems nesunku įrodyti, kad reikia džiaugtis, jog butą pavyko parduoti už bet kokią kainą. O kai dar užkabinama ant skolų kabliuko...
Jei iš tikrųjų šiuo metu reikia parduoti butą, vis dėlto verčiau pasikliauti patikimų specialistų patarimais – kokios perspektyvos parduoti būstą už vienokią ar kitokią kainą? Paklaustas, gal iš tiesų reikia džiaugtis, kad butą pavyksta parduoti už bet kokią kainą (nors visiškai neaišku, ką daryti pardavus), S. Vagonis sakė, kad visa bėda ir yra ta, kad niekas negali to tiksliai pasakyti. Aiškus tik vienas dėsnis: jei būsto kainos smarkiai kris, jos greičiau ir pakils. Jei laikysis ne blogesnė padėtis kaip dabar – būsto kainos lėtai šliauš žemyn, paskiau lygiai taip pat lėtai kils aukštyn. Galbūt pilkuoju nekilnojamojo turto verslu užsiimantys asmenys tai žino tiksliau, tik mums nesako?
Net jei reikalas pribrendo iki nekilnojamojo turto varžytinių, nereikia nuleisti rankų – galima ieškoti savo pirkėjų, nes kuo daugiau varžytinėse dalyvauja žmonių, tuo didesnė kaina.
Išlipkime ne paskutinėje stotelėje
Antstolių rūmų prezidiumo pirmininkės Ingos Karalienės teigimu, yra pasitaikę atvejų, kai nekilnojamasis turtas buvo užstatytas ne bankui, o privatiems asmenims, tačiau jokių komplikuotų, rezonansą sukėlusių iškeldinimų nebuvo. Žinoma, gal ši banga ateis vėliau, tačiau kol kas pagrindo panikai nėra.
Pasak antstolės, kreditoriai Lietuvoje – geri ir gana kantrūs žmonės ir dažniausiai sutinka, kad skola būtų išmokėta dalimis, jei skolininkas bendradarbiauja, stengiasi išspręsti problemą, yra nuoširdus kalbėdamas apie savo finansinę padėtį, o ne slapstosi, ignoruoja problemą iki paskutinės minutės ar bando rodyti savo ambicijas – esą „skųsiuosi“, „neturite teisės“ ir t. t.
Teoriškai skolą sumokėti dalimis gali leisti tik teismas, tačiau bendradarbiaujant su antstoliu dėl to galima susitarti ir tiesiogiai su kreditoriumi, tik reikia tartis. Net jei reikalas pribrendo iki nekilnojamojo turto varžytinių, nereikia nuleisti rankų – galima ieškoti savo pirkėjų, nes kuo daugiau varžytinėse dalyvauja žmonių, tuo didesnė kaina.
Net ir pačiu blogiausiu atveju, pardavus butą iš varžytinių, aktyviai veikiant dar gali likti suma, už kurią galima įsigyti namelį kaime ar prastesnį, mažesnį butą. Kartais, pasak I. Karalienės, pasitaiko, kad pats kreditorius pasiūlo variantą ir net padeda skolininkui išsikraustyti (iš dalies vadovaudamasis savanaudiškais interesais – kad šis kuo greičiau dingtų iš akiračio), žinoma, jei skolininkas proceso metu taip pat demonstravo gerą valią.
I. Karalienės tvirtinimu, kaip tik dėl keliamo ažiotažo, kad tuoj visi neteks stogo, bus išmesti iš namų, gąsdinimo antstoliais ir t. t. kai kurie žmonės gali pulti į paniką ir pasinaudoti paslaugomis asmenų, kurie nėra visiškai sąžiningi. „Dabar – ne gąsdinimų, o patarimų metas, – baigė Antstolių rūmų prezidiumo pirmininkė, – nes prigąsdintas žmogus iš tikrųjų gali imtis neapgalvotų veiksmų.“
