– Kaip renkamos geriausios spaudos fotografijos ir jų autoriai?
– Šis konkursas yra jau keturioliktas. Šių metų vasario pradžioje susirinko tarptautinė vertinimo komisija, kuriai buvo galima pateikti pernai darytus darbus. Nuotraukas autoriai atsiuntė pagal temas. Kiekvienai temai buvo atrinkta po dvylika darbų, iš kurių buvo išrinktas geriausias.
– Nugalėtojus rinko ir užsienio šalių atstovai. Kaip lietuviška fotografija atrodo kitų šalių kontekste?
Didžiausia problema tampa per didelis nuotraukų apdirbimas. Meninėje fotografijoje galima daryti ką nori, o fotožurnalistika turi būti maksimaliai arti tiesos.
– Lietuviška fotografija yra sąlyginis dalykas. Kaip vertinsime – ar tai, kad nufotografuota Lietuvoje, ar tai, ką nufotografavo lietuviai? Pavyzdžiui, Artūras Morozovas bendradarbiauja su užsienio agentūromis. Petras Malūkas dirba „Agence France-Presse“ (AFP). Mindaugas Kulbis, kuris šiais metais buvo ir vertinimo komisijos narys, dirba „Associated press“ (AP) agentūroje.
Šiemet teko dalyvauti „World Press Foto“ apdovanojimuose Amsterdame. Jie vyko balandžio pabaigoje. Ten susitikau su agentūros „Publicum“ vadovu Ričardu Jarmalavičiumi, kuris taip pat buvo mūsų vertinimo komisijoje. Mes aiškiai matėme, kad mūsų fotografija lengvai galėtų būti eksponuojama šalia ir ji tikrai nebūtų prastesnė.
– Kokios dabar pasaulinės spaudos fotografijos mados ir tendencijos?
Yra fotografijų, pro kurias tiesiog praeinama, o yra tokių, prie kurių sustojama. Kartais tu jų nesupranti, bet pajauti, kas buvo iki to momento ir kas buvo po to.
– Didžiausia problema tampa per didelis nuotraukų apdirbimas. Meninėje fotografijoje galima daryti ką nori, o fotožurnalistika turi būti maksimaliai arti tiesos.
Svarbiausia yra fotografo santykis su tuo, ką jis fotografuoja. Kaip jis sugeba suvokti tai, ką jis fotografuoja. Žiūrovas irgi turi matyti tą jausmą, tą situaciją, tą aplinką.
Yra fotografijų, pro kurias tiesiog praeinama, o yra tokių, prie kurių sustojama. Kartais tu jų nesupranti, bet pajauti, kas buvo iki to momento ir kas buvo po to. Taip pats žiūrovas įsitraukia į fotografiją ir ji tampa visai kitokia.
Šio konkurso tikslas ir yra, kad fotografijos nebūtų kasdienės, kad jos būtų ilgaamžiškesnės filosofine ir emocine prasme.
– Spaudos veidas keičiasi, ima dominuoti socialiniai tinklai, kuriuose savo fotografijomis dalijasi jau ne profesionalai, o tiesiog vartotojai. Vis daugiau jų kuriamo turinio ir portaluose. Kaip geriausios spaudos fotografijos atrodys ateityje ir kas bus jų autoriai?
Fotoaparatas yra tik darbo įrankis. Ir su kastuvu, ir su ekskavatoriumi galima iškasti griovį.
– Technologijos keičiasi. Pernai Ramūnas Danisevičius temoje „Pramogos“ tapo nugalėtoju ir gavo auksinį rėmelį už fotografiją, kuri buvo padaryta telefonu. Fotoaparatas yra tik darbo įrankis. Ir su kastuvu, ir su ekskavatoriumi galima iškasti griovį.
Iš skaitytojų atsiunčiamų nuotraukų geriausių spaudos fotografijų nerinksime. Vienas iš esminių dalykų yra atsakomybė. Žmogus ką nors atsitiktinai nufotografavęs telefonu nėra atsakingas, kad tas vaizdas iš tiesų atitinka situaciją.
Žurnalistas negali meluoti ir jis atsakingas už tai, ką transliuoja. Atvykęs į avariją, kur stovi du automobiliai ir guli numuštas žmogus, neprofesionalas gali nufotografuoti atsitiktinį automobilį ir paskelbti, kad tai įvykio kaltininkas. Jis apie tai tiesiog gali nepagalvoti.
Fotožurnalistas neturi teisės klysti. Yra atvejų pasaulinėje praktikoje, kai už tam tikras manipuliacijas nuotraukomis fotografai buvo metami iš darbo ir jų niekas daugiau nesamdė, nes buvo aišku, kad jie prarado atsakomybės jausmą ir susigadino reputaciją.
– Dažnai gera fotografija siejama su emocijas keliančiais dalykais – žmogaus mirtimi, karu, žaizdomis. Ar iš tiesų taip vertinami fotografų darbai?
– Tai stereotipas. Man prieš dešimt metų Prancūzijoje tarptautiniame festivalyje teko stebėti parodą apie Afganistaną. Aš nemačiau nė lašo kraujo ir nė vieno ginklo, bet aš mačiau žmonių siaubą. Emociją galima perduoti ir kitomis priemonėmis. Tai ir yra fotografo profesionalumo reikalas.
