Į aplinką, įskaitant upes, jūras ir kitus vandens telkinius, didžioji dalis gyvsidabrio patenka su dantų amalgamomis, t. y. dantų plombavimui skirtomis medžiagomis, kurių apie 50 proc. sudaro gyvsidabris – rodo Europos Sąjungoje (ES) renkami duomenys.
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) Vilniaus departamento specialistai primena, kad Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, laipsniškai siekiama išvis atsisakyti tokių praeityje itin populiarių dantų plombų su gyvsidabriu naudojimo. Vis dėlto, turimi duomenys, anot specialistų, kelia susirūpinimą – plombos su gyvsidabriu vis dar naudojamos ir vaikų, ir suaugusiųjų dantų gydymui.
„Laipsniškai atsisakant dantų amalgamos naudojimo, galiausiai mažėtų į aplinką išmetamo gyvsidabrio kiekiai, o tai neabejotinai turėtų vis didesnę teigiamą įtaką aplinkai ir kiekvieno mūsų sveikatai. Tad mes – visuomenės sveikatos specialistai – raginame gydytojus odontologus tinkamai informuoti pacientus apie siūlomus dantų gydymo metodus ir medžiagas, o pacientus – rinktis tik aplinkai draugiškus dantų užpildus“, – sako NVSC Vilniaus departamento Visuomenės sveikatos saugos kontrolės skyriaus vedėja Asta Razmienė.
Jau daugiau nei ketverius metus dantų amalgamas draudžiama naudoti gydant pieninius dantis, taip pat jaunesnių nei 15 metų vaikų ir nėščiųjų arba krūtimi maitinančių moterų dantims gydyti, nebent yra specialių medicininių indikacijų.
Specialistai paaiškina, kad didžioji gyvsidabrio dalis į paviršinius vandenis patenka su užterštomis nuotekomis, o jūros augalai, pavyzdžiui, dumbliai, šį gyvsidabrį sugeria. Tada žuvys valgo dumblius ir sugeria juose esantį gyvsidabrį. Didesnės, plėšrios žuvys, valgydamos mažesnes žuvis, kaupia dar didesnį gyvsidabrio kiekį.
„Dėl šios priežasties, nors žuvis, turinti itin daug baltymų, mikroelementų ir sveikųjų riebalų, ir priskiriama prie sveikiausių maisto produktų, būtinų mitybai, žmonėms, kuriems yra didelė gyvsidabrio toksiškumo rizika, vertėtų atsargiai rinktis, kokią žuvį vartoti. Patariama rinktis mažiau gyvsidabrio turinčias žuvis ir jūros gėrybes, tai yra, paprastai tariant, kuo jaunesnes ir mažesnes“, – sako A.Razmienė.
Visuomenės sveikatos specialistai atkreipia dėmesį, jog gyvsidabris yra stiprus neurotoksinas arba, paprastai tariant, nuodas, veikiantis nervų sistemos ląsteles, kuris suaugusiesiems gali sukelti ilgalaikius galvos smegenų ir inkstų pažeidimus ir kenkia vaisiaus bei mažų vaikų raidai, trikdydamas dėmesio koncentravimo, atminties, kalbos ir motorines funkcijas.
Didesnę riziką apsinuodyti gyvsidabriu turi maži vaikai, taip pat nėščiosios arba planuojančios pastoti moterys bei krūtimi maitinančiosios. Kaip rodo duomenys, gyvsidabris gali būti lengvai perduodamas nėščios motinos per kraują vaisiui arba su pienu kūdikiui, maitinant krūtimi.
Gyvsidabris kaupiasi žuvų kūnuose ypač toksiško junginio metilo gyvsidabrio pavidalu. Įvairios žuvys ir kitos jūros gėrybės turi skirtingą gyvsidabrio kiekį. Didesnėse, plėšresnėse ir ilgiau gyvenančiose žuvyse įprastai gyvsidabrio kiekis būna dešimtis kartų didesnis nei mažose.
Daugelis mokslinių tyrimų parodė, kad žmonės, kurie reguliariai valgo didesnes žuvis, pavyzdžiui, lydekas ar ešerius, turi didesnį gyvsidabrio kiekį organizme. Vertinant duomenis apie gyvsidabrio kiekius skirtingų rūšių žuvyse ir jūros gėrybėse, mažiausiai jo nustatoma vėžiuose, kalmaruose, ančiuviuose, krevetėse, taip pat lašišoje, menkėje.