Nepaisant to, kad specialistai kasmet primena, kaip reikia atsakingai pramogauti prie vandens ir ką daryti atsitikus nelaimei, vien šiemet ugniagesiai gelbėtojai iš vandens jau ištraukė per 40 nuskendusių žmonių, o per pastaruosius penkerius metus – 684.
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) skaičiuoja, kad kasmet visame pasaulyje nuskęsta 236 tūkst. žmonių arba tiek, kiek maždaug jų gyvena Šiauliuose, Panevėžyje ir Alytuje kartu sudėjus.
Mokymo plaukti ir saugaus elgesio prie vandens skatinimas yra vienas iš Lietuvos plaukimo federacijos tikslų ir įsipareigojimų visuomenei. Mėgautis vandens malonumais nežinant kada ir kur kyla didžiausia nelaimingo atsitikimo – skendimo – rizika yra tas pats, kas sėsti už automobilio vairo nežinant kelių eismo taisyklių. Maža to, visuomenėje gajūs tam tikri su skendimu susiję klaidingi įsitikinimai bei nuostatos, sako Lietuvos plaukimo federacijos prezidentas Tomas Kučinskas. Kaip pagrindinius klaidingus įsitikinimus jis išskiria:
– Skęsta savo jėgų, sveikatos būklės ar vandens telkinio deramai neįvertinę suaugusieji.
Skęsta ne tik jie. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento duomenimis, 2016–2020 metais šalyje vanduo pasiglemžė net 37 vaikų gyvybes, dar 35 vaikus pavyko išgelbėti. PSO skelbia, kad dažniausiai skęsta 1–4-erių ir 5–9-erių metų amžiaus vaikai. Būtent jie yra viena iš didžiausių rizikos grupių, tačiau vis dar kalbama, mokoma ir daroma nepakankamai, kad būtų išvengta nelaimių vandenyje.
– Manoma, kad skęstantysis labai garsiai ar bent pakankamai garsiai šaukiasi pagalbos.
Ši nuostata yra ypač gaji tarp tėvų. Dažniausiai tėvai yra įsitikinę, kad jeigu jų vaikas netoliese ims skęsti, jie tikrai jį išgirs. Visgi, nors apie įvykusias tragedijas pranešama garsiai, vandenyje skęstama tyliai. Kartais – be jokių purslų, rankų mostų ir pagalbos šauksmo. Todėl negalima aklai pasikliauti vien tik savo klausa, o ypač tokioje triukšmingoje aplinkoje kaip paplūdimys.
Vaikai gali paskęsti žaibiškai, todėl jokiu būdu negalima jų palikti vienų be priežiūros net ir porai minučių. Mažamečiui pradėjus skęsti iki tragedijos jį gali skirti vos kelios akimirkos, todėl pavėluota reakcija gali baigtis mirtimi. Visas dėmesys turi būti sutelktas į vaiką, o geriausia jį stebėti pačiam būnant šalia.
– Dar vienas klaidingas įsitikinimas – galvoti, kad besimaudančius suaugusiuosius ar vaikus paplūdimyje nuolat stebi ir jais pasirūpins budintys gelbėtojai.
Deja, gelbėtojai yra tik žmonės, kurie negali kiekvieną akimirką matyti visko, kas vyksta paplūdimyje ir vandenyje. Jų darbas yra įspėti apie pavojus, stebėti vandenį, traukti iš jo skęstančiuosius, užtikrinti, kad žmonės laikytųsi saugumo taisyklių. Todėl itin svarbu, kad kažkas likęs krante stebėtų ne tik besimaudančius vaikus, bet ir suaugusius artimuosius ar draugus.
– Taip pat neretai yra pervertinami ir vaikų mokėjimo plaukti įgūdžiai.
Žinodami, kad jų atžalos lanko plaukimo treniruotes, arba manydami, kad jie jau moka plaukti, tėvai labiau atsipalaiduoja ir mažiau nerimauja dėl vaikų saugumo prie vandens. Visgi, nors plaukimo pamokos yra gyvybiškai svarbios, besimokančiųjų plaukti vaikų įgūdžiai gali stipriai skirtis.
Anot T.Kučinsko, patikrinti ar vaikas jau moka plaukti visai nesunku. Jeigu jis gali be pagalbos iš šalies, be plaukmenų ir be sustojimo nuplaukti ne mažiau kaip 400 metrų, vadinasi, vaikas plaukia. Jeigu negali – vadinasi, vaikas vis dar mokosi plaukti, o šiuo metu geba išsilaikyti vandens paviršiuje. Tokį „beveik mokantį plaukti“ vaiką maudynių metu reikėtų prižiūrėti gal net atidžiau nei visai nemokantį, nes jis jau yra drąsus vandenyje ir gali pervertinti savo gebėjimus.
