Baimė psichikos ir protinę negalią turinčių žmonių atžvilgiu yra nepagrįsta – tuo įsitikinęs Lietuvos psichikos negalios žmonių bendrijos „Giedra“ vadovas Giedrius Sadzevičius. Pasak jo, nors kiekviena situacija yra individuali ir ligos eiga bei ligonio būklė skirtinga, tokią negalią turintis žmogus iš esmės yra nedaug kuo teišsiskiriantis iš kitų.
G.Sadzevičius su psichikos negalios palaužtais žmonėmis dirba jau 16 metų. Jis pastebi, kad per visus šiuos metus žmonių požiūris į neįgaliuosius po truputį švelnėja, tačiau daliai visuomenės vis dar sunku atsiriboti nuo sovietinio negalios matymo, kai neįgaliuosius buvo kruopščiai stengiamasi izoliuoti nuo kitų.
Kasdien su psichine negalia susiduriantis specialistas papasakojo, kokia yra tokių žmonių kasdienybė, kaip su jais bendrauti ir kokie mitai vis dar gaubia šias negalios rūšis.
– Kaip apibrėžti protinę ir psichinę negalią ir kuo jos iš esmės skiriasi?
– Psichikos negalia yra žmogaus sveikatos sutrikimai, kurie paprastai atsiranda jauname amžiuje, kitaip tariant, yra įgyjami. Jie labiau yra susiję su nuotaika, emocijų išraiška, atsivėrimu ar užsidarymu savyje, bendravimu su aplinkiniais. Šie dalykai žmogaus intelekto nežemina, bet sukelia tam tikrų socialinių ar elgesio problemų. Pavyzdžiui, stiprią depresiją jau irgi galima vadinti psichine negalia, jei dėl jos stipriai suprastėja gyvenimo kokybė.
Tuo metu protinė negalia dažniausiai būna įgimta ir susijusi su žmogaus intelektu. Tokie žmonės pasižymi būtent žemesniu intelektu, jų mąstymo procesas silpnas arba nepakankamai išvystytas. Dėl to jiems sunkiau susiorientuoti aplinkoje, suprasti kitus ir būti visai savarankiškiems.
Psichinę negalią turinčio žmogaus būklė yra besikeičianti. Jei yra pagerėjimo būklė, jis gali atrodyti visiškai sveikas.
– Ar tada galima teigti, kad psichinė negalia, priešingai nei protinė, yra išgydoma?
– Galima taip sakyti. Protinę negalią turintį žmogų galima tam tikrų dalykų tiesiog išmokyti, socialiai jį adaptuoti, ir tada jis ką nors jau gebės, bet jos visiškai išgydyti neįmanoma. Tokio žmogaus būklė maždaug visada bus vienoda, stabili. O psichinę negalią turinčio žmogaus būklė yra besikeičianti. Jei yra pagerėjimo būklė, jis gali atrodyti ir visiškai sveikas.
– Kiek tiesos tame, kad psichinę negalią turintis žmogus kelia pavojų aplinkiniams?
– Manau, kad jis gali kelti lygiai tiek pat pavojaus, kiek ir visiškai sveikas žmogus. Tokią negalią turintis žmogus yra jautresnis, jį lengviau išvesti iš pusiausvyros ar sukelti jam kažkokių neigiamų emocijų, bet kažkokio pavojaus jis tikrai nekelia. Jis paprasčiausiai yra psichiškai jautresnis, bet ne agresyvesnis.
– Iš kur tada, jūsų manymu, kyla ta baimė?
– Turbūt didžiausia problema yra informacijos trūkumas. Apie tokią negalią yra pakankamai mažai šnekama ar mokoma mokyklose. Taip pat yra išlikę stereotipai, vis dar primenantys tokį sovietinį mąstymą. Tada irgi buvo manoma, kad psichikos negalią turinčius žmones reikia izoliuoti nuo visuomenės, kad jie nebūtų niekam matomi, nes kelia pavojų. O jokio pavojaus nėra.
– Kaip pats vertinate valstybės siekį integruoti protinę ir psichinę negalią turinčius žmones, apgyvendinant juos atskiruose namuose?
– Manau, kad tai yra labai gerai. Jie tikrai neturėtų gyventi glūdumoje ar kaimo pakraštyje, o bendraujant su kitais žmonėmis neįgalieji ir patys tobulėja, mokosi, lavina savo įgūdžius ir nesijaučia atstumti. Žinoma, visada būna atranka, kurios metu nusprendžiama, kurie ligoniai yra labai sunkūs, o kurie lengvesni. Sunkesniems, be abejo, reikės ir daugiau pagalbos bei dėmesio, galbūt jiems bus parinkta kita gyvenamoji vieta.
– Ar saugu, jūsų manymu, tokiai žmonių grupei gyventi po vienu stogu? Minėjote, kad kiekvieno neįgaliojo elgesys gali būti labai skirtingas.
– Manau, kad saugu. Į bendro gyvenimo namus atkelia tik tuos žmones, kurie turi bent jau minimalius savarankiškumo įgūdžius. Jie gali patys savimi pasirūpinti, kažkur nueiti, gamintis maistą, tačiau jiems reikalinga kartais net ir nedidelė kitų žmonių priežiūra, pagalba. O jei žmogui reikia labai intensyvios priežiūros, pavyzdžiui, 24 valandas per parą jį saugoti ir rūpintis, tada jau yra kitas klausimas, kur jį reikės apgyvendinti. Bet apie tai visada galvojama.
Juk labai sunervinus sveiką žmogų, jis irgi kažkaip ginsis, bus agresyvesnis.
– Kaip tinkamai bendrauti su žmogumi, turinčiu psichinę ar protinę negalią?
– Tiesiog bendrauti. Svarbu yra stengtis su juo kalbėti panašiai, kaip ir su sveiku žmogumi, tik reikėtų vengti neigiamas emocijas sukeliančių dalykų, galbūt nesikeikti. Tai juos labiau paveikia. Tokiu atveju žmogus gali nebenorėti su jumis bendrauti ar tiesiog nueiti į šalį, įsižeisti.
Jei norima kažką neįgaliajam paaiškinti, vertėtų tai daryti ramiai ir kuo aiškiau, nes kartais jis gali ne iš pirmo karto suprasti, kas jam sakoma. Jų smegenys kartais dėl vaistų ar sutrikusių tam tikrų funkcijų tiesiog veikia lėčiau, tačiau tiesioginio pavojaus kitam žmogui jie tikrai nekelia. Svarbiausia jo nenervinti, juk labai sunervinus sveiką žmogų, jis irgi kažkaip ginsis, bus agresyvesnis.
– Kokių stereotipų pastebite, 16 metų dirbdamas su psichinę negalią turinčiais žmonėmis?
– Bene didžiausią ir aptariame dabar – daug kas vis dar galvoja, kad tokie žmonės yra pernelyg agresyvūs, neprognozuojami ir pavojingi, bet džiugu, kad po truputį tas požiūris keičiasi. Žinoma, labai lėtai, bet tie stereotipai mažėja.
Kartais gali būti ir taip, kad kažką su neįgaliu žmogumi susitarsi, susiplanuosi, o jo psichinei būklei paūmėjus jis nebenorės nieko daryti ir niekur eiti. Pavyzdžiui, kartais dėl paūmėjusios ligos dingsta ir jo darbingumas, žmogus net nebegali eiti į darbą. Tai kartais yra toks stereotipas, kad neįgalieji yra nepatikimi. Bet žinant tokią jų būklę, nereikėtų besąlygiškai tokiu žmogumi pasitikėti.
Jei kalbėtume apie Žiežmarių situaciją, galiu duoti pavyzdį, jog mūsų organizacija taip pat turi bendro gyvenimo namus Švenčionių rajone, kuriuose nuolat gyvena psichikos negalią turintys žmonės. Kai kurie iš jų turi net dvejopą negalią – ir psichikos, ir proto. Tie namai veikia jau daugiau nei 10 metų, bet su vietine bendruomene niekada nebuvo nei konfliktų, nei kokių muštynių.
Iš pradžių, žinoma, vietinė bendruomenė buvo kiek sutrikusi, žmonės nežinojo, kaip neįgalieji čia gyvens ir kas bus toliau, bet vėliau viskas susitvarkė. Tai nebuvo kažkoks priešinimasis, tiesiog nežinomybė. Todėl negalią tiesiog reikėtų kiekvienam pažinti iš arčiau, ir, manau, apie tai turėtų būti daugiau informacijos.
– O kas turėtų pasirūpinti tuo švietimu, kaip ir kur ieškoti informacijos?
– Manyčiau, kad su psichikos ligomis turėtų būti supažindinama ir mokyklose, ir galbūt net kitose švietimo įstaigose. Visada naudinga ir patiems tuo domėtis. Jeigu kur nors ruošiasi atsirasti tokia neįgaliųjų bendruomenė, kaip ir Žiežmarių atveju, su vietiniais žmonėmis galima iš anksto organizuoti susitikimus, seminarus. Būtų labai šaunu, jei ir patys neįgalieji ateitų viešai apie save papasakoti, prisistatyti, kad kiti pamatytų, kaip jie kalba, kaip mąsto. Tada ir tas žmonių požiūris greičiau pasikeistų, jie pamatytų, kad negalia nėra tokia baisi, kokia gali pasirodyti.