„Buvo gana jauni žmonės. [...] Jų motyvas – norėjome išeiti, pasibendrauti su draugais, neturėjome, kur palikti vaikelio. Jų toks gyvenimo būdas, kad jie dažnai nori kažkur išeiti, bet vaikas kaip ir tampa kliūtimi. Jie – socialiai nepasiruošę šeimai. Galbūt taip pasielgė ir iš nežinojimo, kad po to vaikelį susigrąžinti yra labai ilga procedūra“, – LRT Radijui sako Panevėžio Algimanto Bandzos kūdikių ir vaikų globos namų vyriausioji socialinė darbuotoja Erika Kosej.
Savo ruožtu Kauno Prano Mažylio gimdymo namų akušerė Edita Sabanskienė ir Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namų direktorė Viktorija Grežėnienė pataria gyvybės langeliuose kūdikius palikusių mamų neteisti, nes niekada nėra aiškūs tikrieji motyvai.
„Pastoja ir pagimdo ne per vieną dieną. Jos turi ilgus devynis mėnesius apgalvoti, ką reikia daryti. Nei reklama, nei informacija [...] neprivers atsisakyti vaiko, jeigu jis laukiamas ir mylimas. Būna tam tikrų situacijų gyvenime. Jau geriau, kad tas langelis būtų“, – įsitikinusi V. Grežėnienė.
Vaikus dažniau atneša per Kalėdas ir Velykas
Anot V. Grežėnienės, nuo 2009 m. jų įstaigos gyvybės langelyje buvo palikta 14 naujagimių – šeši berniukai ir aštuonios mergaitės. Moters teigimu, visi šie vaikučiai negrįžo į vaikų namus, o iš karto pateko į šeimas, kuriose ir auga. Vieną vaikutį mama susigrąžino pati. „Teisės aktai numato, kad jaunesnis nei trijų mėnesių kūdikis negali būti įvaikintas. Jis gali būti tik globojamas, todėl kiekviena mama, palikusi vaikelį gyvybės langelyje, atlikusi DNR testą, gali jį susigrąžinti“, – nurodo V. Grežėnienė.
Ji pabrėžia, kad nederėtų smerkti kūdikius gyvybės langeliuose paliekančių mamų, nes niekada nėra žinoma, kodėl žmogus priėmė tokį sprendimą. LRT Radijo pašnekovė atkreipia dėmesį, kad priežastys gali būti labai įvairios: pogimdyvinė depresija, jaunas mamos amžius, prasta socialinė padėtis ir kt.
Prie vienos, kuri buvo palikta gegužės mėnesį, buvo pridėtas raštelis. Jame – atsiprašymas, kad mama neturi galimybės auginti vaiką.
„Galiu pasakyti pavyzdį – šiais metais buvo paliktos trys mergaitės. Prie vienos, kuri buvo palikta gegužės mėnesį, buvo pridėtas raštelis. Jame – atsiprašymas, kad mama neturi galimybės auginti vaiką. Taip pat buvo parašyta, kada, kokio ūgio, svorio mergaitė gimusi ir kad ji paskiepyta. Jeigu būtų tam tikros tarnybos, kurios laiku pastebėtų ir suteiktų tokiai mamai psichologinę pagalbą, galbūt situacija būtų kitokia“, – svarsto V. Grežėnienė.
Paliktiems kūdikiams vardus sugalvoja patys įstaigos darbuotojai, kurie ir būna pirmieji žmonės, atsakingi už vaikutį. Kai randamas kūdikis, užpildomas vaiko radimo langelyje aktas, vaiką apžiūri globos namų medikai. Minėtame akte įrašomi vaiko vardas ir pavardė, radimo laikas, vaiko būklė. „Po to kviečiama policija ir greitoji pagalba. Policija užfiksuoja patį įvykį ir greitoji išsiveža kūdikį apžiūrai į ligoninę. Paprastai iš ligoninės pas mus vaikai niekada nebegrįžta – patenka į šeimas“, – tvirtina V. Grėženienė.