Su šiais ypatingais pagalbininkais Nacionalinis transplantacijos biuras jau ne vienerius metus organizuoja renginius, minint Pasaulinę organų donorystės ir transplantacijos dieną – Kauno, Šiaulių, Klaipėdos, Panevėžio ir Vilniaus gyventojai jau turėjo galimybę apžiūrėti sraigtasparnius, stebėti parodomąją donorinio organo kelionę „Žemė – oras“. Šįkart siūlome iš arčiau susipažinti su sraigtasparnių pilotų darbu gabenant donorinius organus: KOP ir VSAT sraigtasparnių ekipažai dalinasi emocijomis ir darbo subtilybėmis.
Bendradarbiavimas tęsiasi ne vienerius metus
Kodėl į pagalbą buvo pasitelktas oro transportas? Todėl, kad transplantacijos procese ypač svarbus laikas, skaičiuojama kiekviena minutė. KOP Aviacijos bazės sraigtasparnių eskadrilės pilotai talkinti gabenant donorinius organus pradėjo 2001 metais – tuomet su jais buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis. Su VSAT tokia sutartis pasirašyta 2011 metais. Nuo to laiko sraigtasparniai su donoriniais organais skrido daugiau nei 50 kartų.
Bazė Paluknyje, Trakų rajone – tai ta vieta, iš kurios, sulaukus Biuro koordinatoriaus prašymo, skubiai pakyla vienas iš VSAT Aviacijos rinktinės eksploatuojamų penkių sraigtasparnių: du „Eurocopter 120B Colibri“, du „Eurocopter 135“ ir vienas „Eurocopter 145“.
Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės Sraigtasparnių eskadrilės lakūnai prireikus donorinius organus skraidina sraigtasparniais „Mi-8T“.
Skraidina širdį ir kepenis
Sraigtasparnių pilotams iš vienos gydymo įstaigos į kitą tenka skraidinti donoro širdį ir kepenis. Kiti transplantacijai tinkami organai gali būti persodinti per šiek tiek ilgesnį laiką, todėl juos, lydint policijos ekipažui, į ligoninę, kurioje laukia recipientas (ligonis), paprastai perveža greitosios pagalbos automobilis.
Kaip jaučiasi žmonės, kuriems patikima atsakinga užduotis – sraigtasparniu saugiai ir skubiai pergabenti ne tik donorinį organą, suteiksiantį kažkam galimybę pakilti antram gyvenimui, bet ir gydytojų chirurgų, transplantologų komandą? Ar savotišku tiltu tarp gyvybės ir mirties tapę sraigtasparnių pilotai patys pritaria organų donorystei? Ar šis darbas pakeitė jų požiūrį į donorystę ir transplantaciją?
Apie tai – pokalbis su KOP lakūnais – kapitonu Eduardu Gaučiumi (33 m.), kapitonu Gediminu Puišiu (31 m.), seržantu specialistu Eimantu Vaišvila (34 m.), gelbėtoju vyresniuoju seržantu Remigijumi Kiburiu (37 m.) ir VSAT sraigtasparnių pilotais vidaus tarnybos majorais Gintaru Jankūnu (34 m.), Mindaugu Keršiu (35 m.), Neriumi Markevičiumi (35 m.) ir vidaus tarnybos kapitonu Karoliu Pašukiu (31 m.)
Prieš skrydį emocijoms laiko nėra
Fakto, kad tenka skraidinti ne paprastą bagažą, o donorinį organą, dažniausiai – mirusiojo artimųjų dovanotą širdį – kalbinti pilotai nesureikšmina: jiems tai esąs įprastas darbas, kurį ar šiuo atveju, ar bet kuriuo kitu – reikia dirbti atsakingai.
Tai buvo pirmasis toks skrydis, gali sakyti, kad buvo kažkas nauja, skrydžio specifika kitokia.
Tiesa, pilotas G. Jankūnas, donorinius organus iš viso skraidinęs 7 kartus, prisimena, kaip jam su kolega teko orlaiviu pervežti patį pirmąjį donorinį organą. „Tai buvo pirmasis toks skrydis, gali sakyti, kad buvo kažkas nauja, skrydžio specifika kitokia“, – pasakoja pilotas. Tačiau tuomet, jo teigimu, nebuvo kada galvoti, ką skraidini – skridai, ir tiek.
„Susimąstai, ką skraidini, kai tai darai nebe pirmą kartą“, – sako G. Jankūnas. Tuomet, anot jo, aplanko dvejopas jausmas: ir liūdesys, kad kažkas mirė, ir džiaugsmas, kad kažkas taip bus išgelbėtas. Jis pilotuoja didžiausią iš bazėje turimų orlaivį „Eurocopter 145“, į kurį vienu metu gali tilpti ne tik daugiau medikų, bet ir medicininės įrangos.
Tris kartus gydytojus į transplantacijas skraidinusiam K. Pašukiui įsiminė ne pirmas kartas, kai orlaivio salone stovėjo specialus lagaminėlis su donoro širdimi, o kita: kad visi tokie skrydžiai, kaip tyčia, išpuola naktį.
M. Keršys, donorinius organus skraidinęs 5 kartus, šios misijos nesureikšmina, pasak jo, tai – viso labo galimybė paspartinti atsakingą medikų darbą. O iš visų skrydžių labiausiai įsimena tie, kai buvo kilta, skrista ir leistasi sudėtingomis meteorologinėmis sąlygomis.
N. Markevičius, donorinius organus skraidinęs keturis kartus, pabrėžia, kad skraidinant organus transplantacijai jaučia atsakomybę, bet tai nėra perdėtas jaudulys. Tiesiog aplanko suvokimas, kad padedi žmonėms.
KOP lakūnai įprastu darbu laiko karių skraidinimą, žmonių gelbėjimą iš vandens (keltų, žvejybinių laivų), įvairių krovinių gabenimą arba, pavyzdžiui, miškų ar durpynų gaisrų gesinimą, į gaisravietę pilant vandenį iš specialaus 3 tonas sveriančio rezervuaro.
Gavus pranešimą apie tai, kad reikės gabenti donorinius organus, visą įgulą (2 pilotus, borto techniką ir gelbėtoją), pasak pašnekovų, „apima laukimas kažko, kas netrukus įvyks“.
Tik kai misija jau būna baigta, kai nutūpiame ant žemės, imi mąstyti, kas ką tik įvyko.
„Jaučiamės taip, kaip jaučiasi gerą darbą darantys žmonės“, – sako dukart su donoriniais organais skridęs G. Puišys, ir abu kartus – iš Kaune esančios aviacijos bazės – į Santariškes. E. Gaučius sraigtasparniu Mi-8T donorinius organus skraidino penkis kartus. Prieš skrydį galvoti apie tai, ką skraidinsi, nėra kada. Ir emocijoms pasiduoti tada nėra laiko. „Tik kai misija jau būna baigta, kai nutūpiame ant žemės, imi mąstyti, kas ką tik įvyko“, – sako E. Gaučius. Jausmas esti dvejopas: gaila, kad kažkoks žmogus mirė, bet – džiaugsmas, kad kažkas pasveiks, išgyvens.
Ypač E.Gaučių sukrėtė vienas skrydis – kai sužinojo, kad persodinimui skraidino ne bet kokius, o mažo vaikelio, kurio tėvai nelaimės akimirkoje sugebėjo pagalvoti apie kitus žmones, organus. E.Vaišvila taip pat įsitikinęs, kad gabenant donorinius organus, neįmanoma likti nuošalyje to, kas vyksta: „Jautiesi, lyg prie to prisiliestum.“ Gelbėtojas R. Kiburys sako, jog jo aplinkoje nėra žmonių, kurie gyventų su transplantuotais organais ar lauktų transplantacijos, tačiau, jo manymu, donorystė yra kilnus dalykas, kur mirtis ir viltis eina kartu.
Visų kalbintų KOP pilotų požiūris į donorystę – teigiamas, ir tarsi tai patvirtindamas, vienas pilotų dar pokalbio metu užpildė sutikimą donoro kortelei gauti.
Požiūris į donorystę
Ar faktas, kad dirbant tenka netiesiogiai prisiliesti prie donorystės ir transplantacijos proceso, pakeitė pačių pilotų požiūrį į šią medicinos sritį?
Devynerius metus Paluknyje sraigtasparnio pilotu dirbantis G. Jankūnas donoro kortelę turi jau seniai – maždaug septynerius metus, tad jo požiūris į donorystę palankus. Tačiau pasakoja patyręs šoką, kai atėjęs pas šeimos gydytoją tuomet išreiškė pageidavimą gauti donoro kortelę. „Kam tau jos reikia?“ – išgirdo gydytojo klausimą.
Septynerius metus čia dirbantis K. Pašukys tvirtina iki šiol nemąstęs apie organų donorystę. Galbūt todėl, kad kol kas niekam iš artimųjų, laimei, neteko su tuo susidurti? Tačiau per bendras su Biuru akcijas Donorystės dienų metu, kai VSAT pilotai susirinkusių žiūrovų miniai demonstruodavo organų pergabenimo operaciją, įsitikino: žmonių susidomėjimas šiuo procesu – didžiulis.
Aštuonerius metus VSAT dirbantis M. Keršys, nors ir neturi donoro kortelės, kuri tėra apsisprendimo simbolis, organų donorystei pritaria ir su artimaisiais ne kartą yra kalbėjęs – jeigu, neduok, Dieve, kas nors nutinka, organai bus aukojami donorystei. Kalbos apie mediciną M. Keršio šeimoje – ne retenybė, mat jo žmona – slaugytoja.
Septynerius metus pilotu Paluknyje dirbantis N. Markevičius apgailestauja, kad sėkmingam donorystės procesui Lietuvoje, deja, dar dažnai sutrukdo koks nors medicinoje iškilęs skandalas arba pikti straipsniai apie gydytojus.
Beje, pilotai didžiuojasi, kad nė vienas iš jų nerūko, ir juokauja, kad jų organai būtų sveiki ir tiktų donorystei.
Ima ruoštis, sulaukę kreipimosi
Ar greitai pilotai paruošia orlaivį skrydžiui? Jei pagalbos į juos kreipiamasi darbo valandomis (nuo 8 iki 17 val.), paprastai pasirengimas užtrunka apie 15 minučių. Jei po darbo valandų, kaip dažniausiai ir būna, pasirengimas skrydžiui užtrunka ir iki poros valandų.
Būna, kad pranešimo apie atsiradusį donorą iš Biuro pilotai sulaukia apie 15–18 valandą. Dar kelios valandos praeina, kol gydytojų konsiliumas pakartotinai patvirtina potencialaus donoro smegenų mirtį, o medikai pasirengia eksplantuoti jo širdį.
Skrydis iš Kauno į Vilnių, Santariškes, paprastai užtrunka mažiau nei pusvalandį. Iš uostamiesčio Santariškės pasiekiamos maždaug per valandą. Kai sutrukdo priešpriešinis vėjas, skrydis į Klaipėdą užtrunka maždaug 1 val. 20 min. Atstumas tarp Panevėžio ir Vilniaus įveikiamas maždaug per 40 minučių. Bet kokiu atveju, tai – kur kas greičiau, nei mėginti atstumą tarp šių miestų įveikti automobiliu.
Kai skristi sutrukdo blogas oras
Tačiau kartais sraigtasparniui pakilti sutrukdo sudėtingos meteorologinės sąlygos. Nei VSAT, nei KOP pilotai nepripažįsta, kaip sako, nepateisinamos, nepamatuotos rizikos, todėl tokiu atveju skrydžiams nekyla.
Nepalankus skrydžiams oras, kai sninga, pusto, kai tirštas rūkas, o vėjo, kuris tą rūką išsklaidytų, nėra.
O blogiausios oro sąlygos – tuomet, kai lyja ir šąla, nes orlaivis skrisdamas apledėja. Specialios priemonės nuo apledėjimo gelbsti vos 10–15 minučių – vėliau metalinį paukštį ir vėl sukausto ledas.
„Galima skristi per debesis, galima skristi apniukusiu oru, tačiau kai orlaivis apledėja – skristi negalima. Todėl šaltuoju metų laiku būtina susirinkti labai daug meteorologinės informacijos“, – pasakoja pilotai.
Kartais, pasak KOP pilotų, kone iki paskutinės akimirkos nebūna aišku, ar dėl oro sąlygų sraigtasparniui bus galima kilti, o pakilus – sėkmingai nutūpti. Jei skrydžių vadovas neleidžia tūpti viename mieste ar oro uoste, ieškoma artimiausios vietovės, kur oro sąlygos tai padaryti leistų. Antai prieš kurį laiką donorinius organus gabenęs KOP orlaivis dėl prastų oro sąlygų Santariškių transporto žiede negalėjo leistis, todėl leidosi Vilniaus oro uoste, kur sraigtasparniu atgabento donorinio organo ir chirurgų komandos jau laukė greitosios pagalbos automobilis, lydimas policijos automobilių.
O kaip dėl matomumo skrendant? Pasak KOP pilotų, yra patvirtinti tam tikri „minimumai“ – matomumo ir debesų aukščio. Tai štai, kad skrydis įvyktų, horizontą lakūnas turi matyti bent 1 kilometro atstumu. Debesų aukštis turi būti apie 100 metrų, ne daugiau. Tačiau lakūnams nereikia užvertus galvų į viršų ganyti debesis arba žvilgsniu matuoti horizontą – čia jiems padeda išsamūs meteorologinių tarnybų pranešimai. Jei vis tik kas nors kelia abejonių, KOP pilotai kreipiasi į Šiaulių oro uoste dirbantį labai patyrusį meteorologą, kuris kone šimtaprocentines orų prognozes paskelbia minučių tikslumu.
Kiekviename mieste lakūnai turi savus orientyrus: jei jie gerai įžiūrimi, problemų su matomumu nebus. Antai jei Vilniuje pakilus virš Santariškių, gerai matyti Karoliniškėse esančio televizijos bokšto kupolas – skristi galima. Kaune toks orientyras – kaminai.
Didžiausia problema – nėra kur leistis
Pilotams meistriškumą ir profesionalumą tenka pademonstruoti ne tik skrendant, bet ir tupdant orlaivį nedidelėse teritorijose, specialiai neįrengtose aikštelėse, degalinėse, stadionuose, automobilių aikštelėse ir pan.
Žinoma, sraigtasparnį patyrę pilotai be vargo nutupdo, pavyzdžiui, kad ir Santariškėse esančiame transporto žiede. Tačiau visi supranta, kad toks nusileidimas tam tikra prasme yra rizikingas ir sukelia galimą avarijų pavojų.
Šiame transporto žiede ne visada galima nutūpti: esant tam tikros krypties vėjui, sraigtasparniams sudėtinga, pilotų terminais kalbant, „užeiti“: leidimosi trajektorijai trukdo aukšti medžiai ir daugiaaukščiai namai. Leidžiantis sraigtasparniui, automobilių eismą žiedu laikinai sustabdo ir apriboja policija, o ir tūpiamasi dažniausiai naktį, kai jis nebe toks intensyvus. Kaune, Panevėžyje, Klaipėdoje irgi tenka leistis bet kokioje plynėje, kad tik būtų kuo arčiau ligoninės.
Todėl VSAT orlaivių pilotai su pavydu žvelgia į užsienio kolegas, turinčius galimybes savo lėktuvus nutupdyti ant ligoninių stogų. „Apie tai galime tik pasvajoti“, – atsidūsta pašnekovai.
Jų teigimu, aikštelių prie ligoninių, prie kurių tenka leistis, trūkumas ir yra didžiausia problema su transplantacijos procesu susijusiame jų darbe. Pilotai pastebi, kad prie Santariškių klinikų įrengta daug aikštelių automobiliams: „Juk galėtų būti daugiaaukštė automobilių aikštelė, o ant jos stogo – aikštelė sraigtasparniams leistis“, – VSAT kolegų vardu sako M. Keršys.
Ne geresnė padėtis ir Kaune, Klaipėdoje, Utenoje, kituose miestuose, į kuriuos ar iš kurių tenka skraidinti donorinius organus. „Nė prie vienos ligoninės nėra tikros aikštelės, kuri tiktų sraigtasparniui leistis“, – konstatuoja pašnekovai.
Be to, pasitaiko, kad ligoninės plečiamos, statomi nauji korpusai ir ten, kur prieš kurį laiką dar buvo galima nutūpti sraigtasparniui, dabar iškilę nauji pastatai. Pilotai neslepia apmaudo, kad ligoninių vadovai neretai nė nesivargina jiems pranešti apie infrastruktūrinius pakeitimus, todėl būna, kad skrisdami virš miesto, pilotai praskrenda virš ligoninės „žvalgybiniais tikslais“ – kad matytų, kur, esant reikalui, galėtų nusileisti.
KOP lakūnai specialių aikštelių nebuvimą taip pat įvardija viena didžiausių problemų, skraidinant donorinius organus. E.Gaučiaus manymu, ant ligoninių stogų jų įrengti neįmanoma, nes stogai tam nepritaikyti, todėl būtų galima aikštelių įrengti bent ant žemės.
O kol specialios aikštelės – su vėjarodžiais, tinkamai apšviestos – tik orlaivių pilotų svajonėse, KOP lakūnai kaip anekdotus pasakoja, laimei, gerai pasibaigusias istorijas: pavyzdžiui, kad kartą prie vienos ligoninės orlaivį teko tupdyti automobilių aikštelėje tarp dviejų joje taip ir likusių mašinų. Arba – kad kaskart, leidžiantis Santariškių transporto žiede, yra pavojus užkabinti kokį naujai nutiestą kabelinės televizijos laidą. Nes tarp gyvenamųjų namų, medžių, stulpų ir automobilių esančios teritorijos nepritaikytos orlaiviams leistis – jiems neturi būti jokių kliūčių.
Antai 12 tonų KOP sraigtasparnis Mi-8T – 23 metrų ilgio „nuo menčių iki menčių“, o Santariškių transporto žiedas – maždaug 50 metrų, todėl tik lakūnų meistriškumas lemia, kad orlaivis leidžiasi žiede, o ne ant asfalto.
Būna, kad tenka leistis ir klampiose pievose. Kartą pavasarį Klaipėdoje, nusileidus tokioje pažliugusioje pievoje, užklimpo donorinių organų paimti atvažiavęs greitosios pagalbos automobilis.
Beje, orlaivių pilotai puse lūpų, nesiskųsdami, užsimena, kad į ligoninę atskraidinus medikų komandą, jų sugrįžtančių tenka laukti po kelias valandas. „Taip ir sėdime kabinoje, nusileidę kokioje nors aikštelėje netoli ligoninės – nei kur nueiti, nei kur pailsėti, kavos atsigerti“, – pasakoja pilotai. Žinoma, jie sraigtasparnio palikti negali, o ir darbą reikia toliau dirbti – aiškintis, kokios oro sąlygos prognozuojamos, tikslinti duomenis dėl būsimo skrydžio su donoriniais organais.
Sėkmę lemia geras darbų koordinavimas
Iš pokalbio su pilotais aiškėja: svarbiausia jų darbe, gabenant donorinius organus, kai svarbi kiekviena minutė – geras darbų koordinavimas, susikalbėjimas tarp institucijų. Kad netektų, kaip kartą yra nutikę, nusileisti viename aeroklube prie Panevėžio, o pasirodo, kad medikai su donoriniu organu laukia kitame – kariniame aerodrome.
Deja, susikalbėti su valdininkais ne visada pavyksta, todėl tik pilotų ir VSAT Aviacijos rinktinės vado Viktoro Račiūno svajonėse – dar viena funkcija, kuri daugelyje užsienio šalių jau yra sėkmingai įdiegta. Pilotai norėtų ir galėtų ne tiktai gabenti donorinius organus (ši paslauga vadinama medicinine pagalba, o donorinis organas – tai krovinys), bet ir turėti galimybę teikti greitosios pagalbos paslaugas, pavyzdžiui, eismo įvykių metu. Tačiau norint teikti greitosios pagalbos paslaugas, būtina turėti licenciją tokiai veiklai.
Ir KOP, ir VSAT sraigtasparnių pilotai donorinių organų skraidinimą laiko pareiga padėti sergantiems žmonėms. „Ką čia mes... Tik skraidiname. Ką daro chirurgai – va čia tai stebuklas“, – pokalbį užbaigia kažkuris pilotas.
