Prie kavinės „Laukinių Vakarų salūnas“ vaikinas su marškinaičiais klausia, kas sudomino? Dienos pietūs po eurą? Tuomet prašome į vidinę salę. Jau ant kito stendo yra smulkesnis dienos meniu. Iš tiesų – viskas nuo euro. Tik už kiekvieną patiekalo dalį teks mokėti atskirai. Kiek tuomet reikia eurų pietums už eurą? Tiksliau – pietums už eurą vidinėje salėje.
Dienos pietūs tamsoje
Reikia pripažinti, kad marketingas neblogai sugalvotas, nors ir nukopijuotas nuo dėvėtų drabužių parduotuvių – viskas už vieną eurą. Dar panašiai būna ir kaimo švenčių loterijose. Kartu eina trys garbingo amžiaus vyrai. Tarpusavyje murma – na ir ką ten duos? Juk laimėti norisi.
Nuo to momento, kai susigundai dienos pietumis už nykstamai mažą pinigų kiekį, prasideda savotiškas eksperimentas. Visą laiką jautiesi lyg pakliuvęs į gudrius vadybininko spąstus.
Na jau ne, aš esu mąstantis žmogus ir niekas manęs neapgaus pigiais triukais – juk visada valgau tai, ką noriu, ir vienas negeriu – tik su protu, saiku ir polėkiu.
Pagyvenę vyrai eina lėtai, nes vidinė salė yra ne kas kita, o klubo salė – tai tokia tamsi patalpa, esanti dar toliau nei ta salė, kuri galėtų būti vidinė ir pro kurios langus matosi J.Basanavičiaus gatvė bei lauke saulės šviesoje valgantys poilsiautojai.
Ten kaip reikiant tamsu – nesimato lauko ir niekas nespokso pro langus, nes langų nėra. Senukai vienas kitą perspėja apie slenksčius ir laiptelius.
Pagaliau – visi laimingai nukako iki baro. Čia reikia užsisakyti. Čia, prie staliukų, reikia ir valgyti. Čia negalima valgyti maisto iš kitos salės meniu. Negalima neštis maisto į kitą salę. Čia lyg ir klubas, bet maisto dalijimas primena labdaros valgyklą.
Kiekvienam užsisakiusiam išduoda numeriuką. Čia tam, kad padavėjos nesusimaišytų ir pats neužmirštum esąs tik skaičius šiame pasaulyje.
Pietūs vidinėje salėje pigesni, nes ir viešbučiai arčiau jūros brangiau kainuoja. Logiška. Tamsa taip pat praverčia – romantiškiau ir pašaliniai nemato, kokį pigų marmalą čia valgome.
Euras prie euro
Metas rinktis. Paverti valgiaraštį į baro šviestuvus, kad įskaitytum. Karšti patiekalai: guliašas, vištienos petukai, kotletai, bulvių plokštainis, balandėliai. Kiekvienas patiekalas po eurą.
Jei norisi garnyro – dar euras. Tuomet gali įsidėti virtų arba apkeptų bulvių, ryžių. Nori padažo, grietinės ar kečupo – 40 centų. Desertui – varškės arba obuolių pyragas, spurgytė (Kai rašo „spurgytė“, įsivaizduoju tą, kur močiutės iš varškės aliejuje kepa). Skanumėlis.
Sriuba, arbata, alyvuogių, sūrių rinkiniai, kepta duona – taip pat po eurą. Mažas bokalas alaus – euras. 20 gramų degtinės, brendžio ar 100 gramų dienos vyno – tiek pat.
Tas lapelis kažkuo primena talonus, su kuriais blokados metais teko stovėti eilėje prie skalbimo miltelių ir muilo.
Tuomet supranti, kad jokių dovanų čia nėra. Viską teks nusipirkti. Jei nori pavalgyti drūtai, vieno euro tikrai neužteks. Jei nori tik įmesti ką nors į skrandį – vasarą tikrai taip kartais pasitaiko – tuomet euras gal ir pagelbės.
Sėdi prie staliuko, žiūri į savo taloną su numeriu „4“ ir kažkodėl nesijauti gerai. Lyg ir žmogus paprastas, neišpuikęs, pirmos kartos nuo žagrės kaimo vaikas.
Tas lapelis kažkuo primena talonus, su kuriais blokados metais teko stovėti eilėje prie skalbimo miltelių ir muilo. Čia miltelių nėra, bet deja vu jausmas neapleidžia.
Be to, yra žmonių, kuriems erdvė kelia asociacijas ir jausmus. Dienos pietūs klube, kuriame kiekvieną naktį šėlsta įkaušusi liaudis – tarsi vaikų stovykla tardymo izoliatoriuje. Trys vyrai taip pat laukia savo patiekalų ir neatrodo labai linksmi. Persimeta vienu kitu žodžiu. Kai atneša, tylomis valgo.
Klientas, numeris „4“
Netrukus atkeliauja šviežių kopūstų sriuba, kugelis, alus, obuolių pyragas, sūrių rinkinys, Houmerio Simpsono rožinė spurga su pabarstukais. Skanaus – 6,40 euro. Už tiek visos kavinės ir restoranai Palangoje dienos pietus įdrėbtų ir dar kavos atneštų.
Sriuba kaip sriuba. Daug skysčio, kuriame plaukioja keletas kopūsto atplaišų. Tiksliai neaišku, kas per sultinys. Nepamirškime, kad euras kadaise reiškė 3,45 lito. Supranti, kad samtis skystimo už eurą nėra pigu.
Sirupu ir grietine apipiltas nedidelis pyragaitis savyje turėjo tiek sodos, kad po to spurga buvo kaip tik.
Plokštainis – jis kainavo 1,4 euro, nes nesinorėjo spirgučių, o sausą kramtyti irgi nekas. Teko pirkti grietinę. Kampelis kiek padegusio kugelio už eurą irgi nepasirodė pats pigiausias. Juolab kad kraštelių kažkodėl valgyti nesinorėjo.
Spurga už eurą – normalu. Čia tik vienas klausimas – ar jos reikėjo, kai imi obuolių pyragą? Reikėjo, nes sirupu ir grietine apipiltas nedidelis pyragaitis savyje turėjo tiek sodos, kad po to spurga buvo kaip tik.
Alus už eurą – gal tai labiausiai apsimokėjęs dalykas? Sakoma, kad šio alaus stiprumas kaip parūgusio kefyro, tačiau tai yra dar labiau skystis nei tuščia kopūstų sriuba.
Sūrio rinkinys buvo plonai paskleistas po gana didelę lėkštę. Galima pagalvoti, kad kiekvieną šį gabaliuką kažkas lietė rankomis, kai iš jų dėliojo vaikišką dėlionę.
Skonis kaip skonis – pigus fermentinis, bet akivaizdu, jog pusė šio sūrio nupjaustyta nuo kraštelių. Ką galvoti, kai viena sūrio riekutės pusė blizga ir yra smarkiai padžiūvusi, vos įkandama, bet ne parmezanas.
Šioje vietoje – visiškas pinigų išmetimas į šiukšlių dėžę. Jei nesuvalgysiu, ar tuos sūrio gabalėlius vėl gražiai sudėlios ir patieks kitiems?
Vaikinai nueina prie baro užsisakyti pietų už vieną eurą, kurio jiems tikrai nepakaks.
Šiek tiek priminė vienetinį atvejį, kai prieš dešimtmetį vienoje Šiaulių pakelės kavinėje įdaryti kiaušiniai buvo patiekti popierinėse kiaušinių pakuotėse. Nehigieniška, bet praktiška – tuomet kiaušiniai nevirsta ant šono.
Tokie dienos pietūs vadybiniu požiūriu yra visiška sėkmė: sunaudojami maisto likučiai, aptarnaujamas vargingesnis, bet skaičiuoti nemokantis klientų segmentas, o tamsa paslepia visus trūkumus nuo kritiškų akių.
Trys vyrai baigė valgyti. Vienas prabilo garsiau – balandėliai kažkokie keisti. Ar yra juose mėsos? Tik kvapas. Jis taip ir negalėjo pasakyti, kas blogai su tuo balandėliu. Išeidami visi sutartinai palinkėjo skaniai pabaigti.
Pietūs baigti. Už nugaros vyksta nesusipratimas. Du vyrukai lyg vėjas įlėkė į klubo salę, nešini valgiaraščiu iš kitos salės. Jiems kažkoks atsakingesnis klubo darbuotojas paaiškina, kur koks meniu galioja. Šie nueina prie baro užsisakyti pietų už vieną eurą, kurio jiems tikrai nepakaks.
