Tokia etnokultūrinė stovykla, kurioje dalyvauja per pusantro šimto vaikų ir beveik pusšimtis įvairių mokytojų, vyko jau trečią kartą. Vaikai – kone iš visos Lietuvos. Rėmėjai – stabilūs ir suprantantys, kad remia savo ateitį. Šie vaikai ir vadovai tautinį kostiumą, liaudies dainas, šokį ir muziką myli be jokių raginimų iš politinės arenos. Tiksliau – politikams iš jų derėtų pasimokyti.
Viena pagrindinių stovyklos organizatorių Irmina Kėblienė primena, kad darbas su vaikais vyko ne tik Paršežerio stovyklavietėje.
Dalis vaikų vyko ant aplinkinių piliakalnių, kur dainavo ir šoko filmui apie šiuos istorinius objektus. Šilalės rajone yra 28 piliakalniai.
O kas dėjosi stovykloje? Vaikai mokėsi groti įvairiausiais muzikos instrumentais, gamino įvairius rankdarbius, drožė skulptūras, plėšė liaudies dainas, žaidė senovinius komandinius žaidimus.
Kiekvieną vakarą stovyklautojai pabaigdavo tradiciniais šokiais. Taip pat netrūko ir kitokių pramogų. Vieną dieną dalis savanorių vyko išbandyti tarp Paršežerio ir Luksto ežerų esančią kūlgrindą. Šią pramogą siūlo Varnių regioninis parkas. Iš šios Paršežerio vietos visi grįžta murzini lyg paršiukai.
Paskutinį stovyklos vakarą liaudies dainų ir muzikos buvo dar daugiau, tačiau vidurnaktį viską vainikavo tikras „reivas“, buvęs populiarus dar prieš 20 metų. Tokie šokiai truko kelias valandas. Vadovai vos spėjo pilstyti vandenį su citrina ir girą.
Ką veikti etnokultūrinėje stovykloje?
Geriausia viską išgirsti iš pačių stovyklautojų. Rugilė Balčiūnaitė, viena mėgstanti užrašyti savo mintis stovyklos dalyvė, atskleidė įspūdžius savo Instagram paskyroje:
„Šios folkloro vasaros galutinis taškas buvo padėtas etnokultūrinės stovyklos prie Paršežerio ežero metu. Pradėkime nuo to, kad čia atvažiuoja žmonės, norintys išmokti tam tikrų dalykų, susijusių su etnokultūra.
Mokymai vyksta 4-6 valandas per dieną, o visą likusį laiką praleidi susipažindama, bendraudama, žaisdama įvairiausius žaidimus, šokdama, juokdamasi, miegodama arba valgydama.
Jei manot, kad folkloristai yra senamadiški ir „caromaro“ laikų žmonės, tai labai klystat.
Ką veikti stovykloje? Sunkiai atsikelti rytais užtinusiais veidais, pasikrauti energijos mankštose, dainuoti, stebėti saulėlydį ant liepto, šokti kiekvieną vakarą, šnekėti įvairiausiomis temomis; naktimis žaisti „mafiją“ kartu su 31 žaidėju ir išlikti top 10.
Vakarais vykusių vakaronių metu kiekvienas šokių partneris šypsojosi. Jei manot, kad folkloristai yra senamadiški ir „caromaro“ laikų žmonės, tai labai klystat. Po kelių valandų folklorinių šokių vakaronės pasinėrėm į reivą. Trys valandos reivo – kosmosas, transas, atsijungimas, atsipalaidavimas.
Reziume – tai buvo viena geriausių šios vasaros, o gal net viso gyvenimo savaičių. Ačiū už šypsenas, juoką, šokius ir atiduotus sumuštinius. Aš labai tikiuosi, kad suprasit, jog ne tik priklausymas skautams, LMS ar dar kam nors suteikia galimybę sutikti, pažinti žmones. Prisijunkit prie folkloro ansamblių, nes norisi, kad tokie laimingi būtų ir kiti.“
