Gal tiesiog trūko laiko, o gal netikėtai namuose užtiktas Gediminas Ališauskas iš tiesų jau seniai išmoko nepasakyti dalykų, kuriuos žmogus jo sodyboje supranta pats. Kai jo sodybą randa kokie keliautojai, jie jau būna išvarginti dardančių kelių. Sustoję sako, kad nuo Vilniaus iki čia yra labai toli. Šeimininkas tokiems atkerta, kad užtat nuo Striukų iki Vilniaus yra gerokai arčiau.
Jis galėtų daug kalbėti apie prasmes, simbolius ir jų reikšmes, tačiau pačiam galvoje viskas tarsi susijungia.
Štai keli bumerango formos japoniški sodai sudaro tarsi areną. Kodėl bumerangai? Šeimininkas tik šypsosi.
Viduryje – akmenų ratas. Sodyba aptverta penkiais šimtais akmenų ir 150 ąžuolų. Kieme jau jo senelis medžius sodino ratais. Du ratai susiglaudžia – jau aštuoni. Simboliška, kad visas šis grožis prasidėjo 2008 metais.
Nesuprasi, ar ūkininkas viską taip dėliojo specialiai, ar tiesiog taip išėjo kaip turi būti. Namuose ant sienos kaba tikras bumerangas. Gal šeimininkas Australijos aborigenų kultūros mėgėjas?
Dabar tarsi darosi aišku. Kokią mintį paleisi, tokia ir sugrįš. Ką sukursi, tuo ir džiaugsies. Kad ir kur bėgsi – liksi gyventi su savimi. Paskutinis teiginys labiau apie medinę nukryžiuotojo skulptūrą.
Aplinkui vieni akmenynai po paskutinio ledynmečio.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad kryžius ir rūpintojėlis simbolizuoja, jog šeimininkas yra uolus krikščionis, religingas žmogus. Tačiau pasigilinus kyla dar daugiau klausimų.
Jau minėtą nukryžiuotąjį čia išdrožė skulptorius Saulius Zapalskis. Prikaltas žmogus iš visų jėgų bando atsiplėšti nuo kryžiaus. Tarsi nori nutrūkti nuo savo likimo: „Čia kaip man su žemdirbyste. Kuo labiau nuo jos bėgu, tuo labiau įklimpstu į ūkį.“
Kai kurie sako, kad ūkininkas serga „akmenlige“ – tokia liga, kai į namus tempi akmenis. Bet kur tau netempsi – čia aplinkui vieni akmenynai po paskutinio ledynmečio. Nerinksi – laukų neišdirbsi.
Čia jau gyvena kelios šios šeimos kartos. Ūkininko seneliai už turėtą ūkį pateko į Sibirą. Jų namo jau nelikę. Tik senųjų ūkinių pastatų fragmentai.
Dardantiems šiaurinės Lietuvos žvyrkeliais čia galėtų būti lyg oazė griūvančių trobelių dykumoje.
Tėvai pasistatė kitą namą, o G.Ališauskas – jau trečią, tačiau viską harmoningai sujungė akmenimis ir skulptūromis. Sodyba kasmet kažkuo pasipildo ir laukia smalsių lankytojų. Dardantiems šiaurinės Lietuvos žvyrkeliais čia galėtų būti lyg oazė griūvančių trobelių dykumoje.
Beje, pats sodybos šeimininkas nei kala, nei drožia. Jau beveik dešimtmetį savo sodyboje jis rengia akmentašių ir drožėjų plenerus. Po jų šis tas sodyboje lieka.
Yra ir šios vietos įkvėpėjas. Tai Stasys Gylys – žinomas šių kraštų kraštovaizdžio išmanytojas. Jis pats žinojo, kokia vertinga ūkininko sodyba. Atvėrė ir šeimininkui akis. O gal tiesiog padėjo išgirsti save.
Kartą S.Gylys paklausė, ką šeimininkas žada daryti su ūkinių pastatų griuvėsiais?Patarė likučius išsaugoti, o viduje įkurti vaistažolių sodą. Taip ir padarė. Tai tik vienas iš daugybės pokalbių, kurie iš žodžių netrukus virto kūnu.
Kaip viskas prasidėjo? To tiksliai niekas negali pasakyti. Gal ūkininkas tiesiog tęsia tai, ką pradėjo jo protėviai.
Tačiau galima pasakyti ir taip, kaip sako šeimininkas: „Užėjo mada rinkti gražiausias sodybas. Šiame konkurse dalyvavome dviese. Jis buvo pasisodinęs du medelius, o aš – tik vieną. Tai jis laimėjo. Taip ir prasidėjo.“
O kaip viskas pasibaigs? Šito niekas negali pasakyti. Aišku tik tai, kad viskas pasaulyje sukasi amžinybės rate. Tik akmuo stovi vienoje vietoje nuo pasaulio sukūrimo ir viską žino.
