Vilniaus miesto savivaldybės taryba sprendimą dėl statytojo pateikto prašymo, kuriuo prašoma atleisti nuo įmokos arba ją sumažinti, gali priimti tik jei yra trečiojo subjekto – Infrastruktūros rėmimo programos komisijos arba Savivaldybės infrastruktūros plėtros organizatoriaus teikimas (siūlymas). Tačiau nedetalizuojama, nuo ko priklauso, ar toks siūlymas bus teikiamas.
Nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybai suteikta pernelyg plati diskrecija savo nuožiūra priimti įvairius sprendimus dėl pateiktų prašymų: vienus statytojus gali atleisti nuo įmokos, kitų gali neatleisti, vieniems subjektams sumažinti įmoką minimaliai, kitiems – itin reikšmingai.
Vilniaus mieste infrastruktūros plėtros įmoka prioritetinėse zonose (geresnę infrastruktūrą turinčios teritorijos, pvz., miesto centrinė dalis) yra 30 Eur/kv. m., neprioritetinėse (pvz., Buivydiškės, Tarandė) – 50 Eur/kv. m., o konversijos zonose (neefektyvios pramonės teritorijos antrinis panaudojimas plėtrai, pvz., buvusios „Skaiteks“ gamyklos teritorija Vilniaus Paupio rajone) – 18 Eur/kv. m. Todėl infrastruktūros plėtros įmoka, pavyzdžiui, statant 5 000 kv. m ploto daugiabutį namą neprioritetinėje zonoje, galėtų siekti apie 250 tūkst. Eur.
Iš nustatyto teisinio reglamentavimo nėra aišku, kodėl konversijos teritorijose, kai sutvarkomos apleistos pramoninės teritorijos ir jos vėl tampa aktyvia miesto dalimi, sudaromos palankesnės sąlygos sumažinti infrastruktūros įmokos dydį statytojams tik tais atvejais, kai bent vienas toje teritorijoje statomas statinys yra didesnis nei 10 000 kv. m.
STT vertinti Vilniaus miesto savivaldybės teisės aktai priimti 2020 m. gruodžio mėn., o kai kurie pakeitimai priimti š. m. birželio mėnesį.
STT atkreipia kitų savivaldybių dėmesį, kad reglamentuojant statytojų atleidimą nuo infrastruktūros plėtros įmokos mokėjimo arba mažinantį mokos dydį, siekiant skaidrumo, turėtų būti nustatyta aiški sprendimo priėmimo tvarka, objektyvūs kriterijai, nesudarant galimybių juos taikyti subjektyviai ir nevienareikšmiškai.
