Be to, jis įžvelgia problemą, kad buvę prokurorai pereina į kitą barikadų pusę ir tampa kaltinamųjų advokatais.
Interviu BNS Ž.Bartkus tikino, kad daugeliu atveju jo tarnyba teismuose įrodo nusikaltimus, o garsiai nuskambėjusius išteisinimus, anot jo, lėmė pasikeitusi teismų praktika.
Ž.Bartkaus teigimu, Lietuvos žiniasklaida pernelyg priklausoma nuo verslo, tačiau jis viliasi, kad žurnalistai taps sąjungininkais kovojant su korupcija.
Tarnybos įrašytų pokalbių viešinimą žiniasklaidoje, kai byla nepasiekia teismo, Ž.Bartkus įvertino dvejopai: viena vertus, tai gali pažeisti žmogaus teises, antra vertus, viešumas padeda atgrasyti kitus nuo nusikaltimų.
STT vadovas sakė pritariantis iniciatyvai įteisinti civilinį turto konfiskavimą ir pasiūlė, kad jis pirmiausia veiktų organizuoto nusikalstamumo srityje. Tačiau Ž.Bartkus sukritikavo svarstymus jo tarnybai perduoti politinių partijų finansavimo kontrolę, jei nebus iš esmės pakeista teisinė sistema ir atsakomybė už pažeidimus.
Ž.Bartkaus vertinimu, dabartinis Lobizmo įstatymas yra ydingas ir kosmetinės pataisos problemos nespręs – būtina kurti sistemą, kad verslininkai, turėdami konkretų interesą dėl įstatymų, negalėtų bendrauti su politikais kaip nors kitaip nei per lobistus.
Jis taip pat pranešė, kad STT rengia siūlymus, kaip peržiūrėti korupcijos prevencijos sistemą, kad ji nebūtų vien beprasmis biurokratinis popierių pildymas, kaip kartais yra dabar.
– Tai jūsų pirmasis interviu po paskyrimo penkerių metų kadencijai. Kokiais kriterijais, rodikliais jūs pats matuosite savo darbo sėkmę?
– Siekiu rezultato ir nesitenkinu procesu. Tarnyboje dirbu 19 metų, turėjau galimybę prisiliesti prie visų sričių – vykdžiau kriminalinę žvalgybą, vėliau kaip valdybos viršininkas buvau atsakingas ir už korupcijos prevenciją.
Pamatuoti STT veiklą sudėtinga – korupcijos masto mažėjimas ar didėjimas pasimato ne iš karto. Džiaugiuosi, kad teikiant ataskaitą Seimui iš mūsų nebereikalaujama, kad kasmet būtų pradedama vis daugiau ikiteisminių tyrimų. Tai leidžia koncentruotis į stambiausius ir sudėtingiausius korupcijos atvejus. Kartais vienas ikiteisminis tyrimas, kuris sudrebina visą politinę sistemą ar inicijuoja pokyčius teisės aktuose, yra daug naudingesnis kovojant su korupcija nei šimtas pradėtų kitų tyrimų.
– Skelbta statistika, kad už korupcinius nusikaltimus vidutiniškai skiriamos baudos, nesiekiančios dešimtadalio galimos didžiausios baudos. Kodėl teisėsauga tokia švelni kyšininkams?
– Nežinau. Ir mes nesame populiarūs dėl to, kad apie tai garsiai šnekame. Pasidarę 2015 metų teismų sprendimų mūsų tirtose bylose analizę, pastebėjome tendenciją, kad už sunkų korupcinį nusikaltimą skiriama vidutiniškai 4,5 tūkst. eurų bauda. Tai negera situacija, švelniai tariant. Atgrasančio efekto tokia bausmė nevaidina.
– Galbūt viena iš priežasčių yra ir jūsų atliekamų ikiteisminių tyrimų kokybė, gal ją reikia gerinti, kad teismas patikėtų ir skirtų griežtesnes sankcijas?
– Iš jūsų klausimo galima suprasti, kad teismas nepatiki ir neįrodomas nė vienas korupcinis nusikaltimas. Taip nėra. Dauguma nusikaltimų įrodomi ir teismai priima apkaltinamuosius nuosprendžius. Tik pavieniais atvejais – kaip ir turėtų būti demokratinėje valstybėje – asmenys išteisinami. Čia reikia kalbėti ne apie įrodymų kiekį byloje, o apie teismo poziciją, ar reikia bausti griežtai.
Manau, kad situacija turėtų keistis, nes pernai buvo pakeisti baudų dydžiai Baudžiamajame kodekse. Anksčiau maksimalus baudos dydis galėjo būti 56 tūkst. eurų, dabar – 300 tūkst. eurų. Pagal taisykles, parenkant bausmes reikia pradėti nuo baudos vidurkio. Taigi matematiškai galėtume įsivaizduoti, kad vidutinė bauda už nusikaltimus po kodekso pataisų turėtų būti ne mažiau kaip 150 tūkst. eurų. Pagyvensim – pamatysim.
– Sakote, kad išteisinimai būna tik pavieniais atvejais. Bet kai kurie iš jų kainuoja labai brangiai. Apeliacinis teismas paskelbė, kad STT pareigūnai neteisėtai išprovokavo nusikalsti Valstybinės ligonių kasos direktorių Algį Sasnauską. Sulaukęs išteisinimo, jis turėjo būti grąžintas į pareigas, iš valstybės biudžeto išmokėta 45 tūkst. eurų kompensacija. „Lietuvos rytas“ neseniai rašė, kad kyšio ėmimu apkaltintas gydytojas Gintautas Laurinavičius ne tik išteisintas, bet ir prisiteisė beveik 15 tūkst. eurų. Ką keisite, kad tokių brangių klaidų nebūtų?
– Nėra blogai, kad teismai nepriima 100 proc. apkaltinamųjų nuosprendžių.
Problemą matyčiau dėl proceso termino. Jūsų minėtoje Ligonių kasų byloje ikiteisminis tyrimas atliktas per gana trumpą laiką, o byla teisme nagrinėta beveik dešimt metų. Reikia įvertinti, kaip pasikeitė teisinė aplinka, kurioje dabar vertinami įrodymai. Vienas iš motyvų (teismo nuosprendyje) – nebuvo faktinio pagrindo pradėti procesą tyrimo pradžioje. Bet STT nėra vienintelė tarnyba, kuri nekontroliuojama pradeda vieną ar kitą procesą. STT surenka duomenis, juos pateikia prokuratūrai, prokuratūra įvertina, ar yra pagrindas kreiptis į teismą, teismas priima sprendimą tik įsitikinęs, ar yra faktinis pagrindas. Tie sprendimai tyrimo pradžioje buvo priimti, vadinasi, pagal tuo metu galiojančius įstatymus ir praktiką veiksmai atlikti teisėtai. Vertinimą po dešimties metų galima palyginti su sunkiai sergančio žmogaus užšaldymu, tikintis, kad ateityje bus išrasti vaistai.
– Kalbate apie tai, kad STT turi kontroliuoti prokuratūra ir teismas. Bet byloje, kai klausytasi BNS žurnalistų pokalbių, pats skaičiau nutartį – pagal ją, klausytis dešimčių žurnalistų visoms grandims pakako abstraktaus argumento, kad jie gali žinoti apie informacijos paviešinimo aplinkybes. Statistika rodo, kad teismai patenkina 99 proc. prokurorų prašymų leisti klausytis pokalbių telefonu. Ar kontrolė realiai veikia?
– Gerai, kad ne 100 procentų. Manau, kad kontrolė yra pakankama. Yra visuomenės interesas, kad nusikaltimai būtų ištirti. Palyginus dabartinę situaciją su tuo, kas buvo prieš 15–20 metų, matome, kad institucijos viduje yra sustiprėjusios, jos turi keistis dėl teismų praktikos. Anksčiau, jei bylose naudojami duomenys buvo surinkti pagal vieno ar kito teisėjo sankciją, bylą nagrinėjantis teismas netikrindavo, ar tai sankcijai buvo teisinis ir faktinis pagrindas. Dabar teismai, nagrinėdami bylas, tikrina viską.
– STT yra pateikusi įtarimus trims politinėms partijoms, joms gresia bauda, veiklos apribojimas ar net likvidavimas. Lietuva šiuo atžvilgiu gana išskirtinė Europoje, gal tik Kroatijoje buvo panašiai teisiama partija. Ar reikšdami įtarimus vertinate riziką, kad galite paveikti visą politinę sistemą, partijų kaip institucijų įtaką demokratinei visuomenei? Partijų reikšmė demokratijai pabrėžiama ir, pavyzdžiui, Strasbūro teismo sprendimuose.
– STT keliamas reikalavimas būti apolitiškai. Mes neturėtume žiūrėti, kad tai yra viena ar kita politinė partija, kad dėl mūsų tyrimo viena ar kita partija nelaimės rinkimų. Tai neturi daryti įtakos mūsų veiksmams. Turime griežtai laikytis įstatymo. Jei numatyta, kad už vienus ar kitus veiksmus atsakomybė kyla ir juridiniam asmeniui, tai tokius įtarimus turime pareikšti, nepriklausomai, ar tas juridinis asmuo yra bendrovė, statanti namus, ar tai yra politinė partija.
– Skirtumo nematote?
– Mes negalime matyti skirtumo. Jei nereikštume įtarimų juridiniam asmeniui vien dėl to, kad tai yra politinė partija, elgtumėmės ne pagal įstatymą ir neteisingai.
– Politinės korupcijos bylos elementai viešinami ir plačiai komentuojami. Tai gerai ar blogai?
– Esminis kriterijus yra laikas. Viena iš korupcijos prevencijos priemonių yra nustatytų korupcijos atvejų paviešinimas. Tokia aktyvi ir vieša diskusija turėtų būti, kai byla būtų nagrinėjama teisme atviruose posėdžiuose arba paskelbus teismo nuosprendį. Nusikaltimus darantys asmenys nori, kad apie tai niekas nesužinotų. Vien dėl prevencinio vaidmens tie atvejai turėtų būti paviešinami.
Bet ne tuo momentu, kaip yra dabar. Viešinimas dabar gali daryti įtaką teismo procesams, tuo gali naudotis gynyba, gynyba gali net ir pati inicijuoti viešinimo veiksmus. Esame susidūrę su įvairiausiomis gynybos taktikomis.
– Kalbate apie gynybos veiksmus. O pats esate neoficialiai teikęs informaciją politikams ar žurnalistams apie tyrimą?
– Tikrai ne, nes tai nėra mūsų interesas.
– O prašymų iš politikų esate gavęs?
– Iš politikų tikrai ne.
– Ar svarstėte pradėti tyrimą dėl ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimo?
– Šitas klausimas ne kartą aptartas su tyrimą kontroliuojančiu prokuroru. Sutarta, kad dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisė yra prokuroro rankose. Jei prokuroras matytų, kad daroma žala tokio masto, kad tai užtraukia baudžiamąją atsakomybę, matyt, jis būtų pradėjęs ikiteisminį tyrimą ir pavedęs jį atlikti arba atlikęs savarankiškai.
– Pratęsiant kalbą apie žiniasklaidą, STT pranešime spaudai rašoma, kad viena iš problemų yra „nepakankamas žiniasklaidos vaidmuo kovojant su korupcija“. Norite, kad žiniasklaida dirbtų jums?
– Ne. Norime, kad žiniasklaida dirbtų kartu su mumis. Žiniasklaida įvardijama kaip ketvirtoji valdžia. Kiekviena valdžia turėtų prisiimti atsakomybę už valstybės valdymą. Mano manymu, kuo mes turėsime daugiau objektyvios žiniasklaidos, tuo negerovių valstybėje bus mažiau. Jei žiniasklaida bus kompetentinga pastebėti, identifikuoti, ištirti ir aprašyti žurnalistinio tyrimo metu nustatytus faktus – tokių atvejų Lietuvoje mes turime – tai po to neatmestinas variantas, kad gali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas ir konkretūs asmenys gali būti patraukti baudžiamojon arba kitokion atsakomybėn.
Tai būtų dar vienas saugiklis. Iš pradžių jis gal didelio prevencinio vaidmens nevaidintų, bet ilgainiui atsirastų dar viena skaidrumo jėga, kurios nesąžiningai gyvenantieji pradėtų vengti, pradėtų galvoti, kad mane gali užfiksuoti, mane gali pamatyti, sužinoti ir paviešinti.
– Kaip įsivaizduojate tą darbą kartu su žurnalistais? Juk žurnalistai turi lygiai taip pat reikalauti atskaitomybės ir iš STT.
– Mes galime nebendrauti, bet dirbti tą patį darbą. Mes tiriame nusikaltimus, ieškome informacijos ir galime toje pačioje vietoje jus pamatyti ieškančius informacijos. Žiniasklaidai turėtų rūpėti korupcija, nusikalstamumas apskritai ir visos kitos negerovės. Jeigu žiniasklaida norės, kad to būtų mažiau, ir su visais įrankiais, kuriuos jūs turite, tirsite, viešinsite, rodysite, tai mes, net ir nebendraudami tiesiai su jumis, džiaugsimės, kad yra dar kažkas, kam tai rūpi, kas tiria, rodo, viešina ir padeda siekti to paties rezultato kartu.
– Šį klausimą aptarėte su Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetu. Ką ketinate daryti, kad tų dabartinės žiniasklaidos ydų, kaip įvardijote, neliktų?
Žiniasklaida turi užaugti taip, kaip valstybė, kaip institucijos, kaip teismai, tam, kad galėtumėte drąsiai pasakyti, kad niekas negali padaryti žurnalistui įtakos, inicijuoti ar sustabdyti vieno ar kito tyrimo ar rašinio. Niekas valstybėje negali kištis į žiniasklaidą ir sakyti, kad jūs dabar turite rašyti apie tai ar eiti kartu su mumis ir tirti vieną ar kitą atvejį.
– Savo didelės įtakos nematome, kaip mes galėtume daryti įtaką žiniasklaidai. Žiniasklaida vertingiausia, kai yra nepriklausoma. Tuomet viskas ir susitvarkytų. Žiniasklaida turi užaugti taip, kaip valstybė, kaip institucijos, kaip teismai, tam, kad galėtumėte drąsiai pasakyti, kad niekas negali padaryti žurnalistui įtakos, inicijuoti ar sustabdyti vieno ar kito tyrimo ar rašinio. Niekas valstybėje negali kištis į žiniasklaidą ir sakyti, kad jūs dabar turite rašyti apie tai ar eiti kartu su mumis ir tirti vieną ar kitą atvejį.
– Nuo ko žiniasklaida yra labiausiai priklausoma – nuo verslo, nuo politikų, nuo tarnybų?
– Iš šitų trijų, matyt, išskirčiau, kad nuo verslo.
Galiu daugiau pailiustruoti pavyzdžių apie STT. Anksčiau būdavo taip, kad, tik STT pradėjus kokį nors garsesnį tyrimą, paprastai būdavo pradedamas tyrimas STT atžvilgiu – ar sudaroma laikina Seimo komisija, ar pavedimas duodamas kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisijai, ar Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui. Eidavome ir aiškindavomės, ką padarėme. Čia vykdavo išvažiuojamieji Seimo komisijos posėdžiai. Galima tai vadinti poveikiu, galima vadinti noru kontroliuoti. Niekada nebuvo peržengta riba, kad būtų lendama į bylą, prašoma parodyti, ką turime, tas tabu išlikdavo ir Seimo nariams.
Ilgainiui situacija pasikeitė. Matome tendenciją, kad pradėjus garsesnį tyrimą, tiek iš politikų, tiek iš žiniasklaidos nebe kvestionuojami teisėsaugos veiksmai, o gilinamasi į atskleistą problemą. Tai reikšmingas virsmas valstybės evoliucijos kelyje, kad, jeigu jau yra atskleista, visi susitelkę bando žiūrėti, kas tas sulaikytas, ką jis padarė, kaip jis gyvena, ir laidos fokusuojasi į nusikaltimo padarymą, o ne STT veiksmą, kad vėl kažką ne taip padarė.
– Jūs tuo džiaugiatės?
– Vadinu tai valstybės branda.
– Ar turite sistemą, kaip valdyti rizikas ir apsaugoti STT agentus, tyrėjus nuo politikų ir kitų suinteresuotų asmenų kišimosi?
– Mes turime vidaus imuniteto padalinį. Labai didelį dėmesį skiriame asmenų priėmimui į tarnybą. Manau, mūsų pavyzdys galėtų būti pritaikomas valstybės tarnyboje. Priimant daug dėmesio skiriama asmeninėms savybėms, ir tai vienas iš garantų sumažinti rizikas.
– Kiek užtrunka žmogų patikrinti?
– Apie šešis mėnesius.
– Dabar politinės korupcijos byloje matome daug advokatų, kurie yra buvę prokurorais. Ar jums ir prokuratūrai pakanka išteklių?
– Nuo sausio 1 dienos įsigaliojo naujas Specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymas, nuo liepos 1 dienos įsigalios naujas Prokuratūros įstatymas. Seimas tuose įstatymuose įtvirtino truputį didesnį darbo užmokestį tiek prokurorams, tiek STT pareigūnams. Atlyginimas, manau, yra motyvuojantis.
Bet nepakanka turėti motyvą dirbti STT vien dėl darbo užmokesčio. Vertinant motyvaciją, daug dėmesio kreipiame į žmogaus tikslą gyvenime. Visiems sakau pavyzdį, kai kreipėsi dėl darbo žmogus ir pasakė: „Nenoriu dirbti privačiame sektoriuje vien dėl to, kad bet koks mano darbas arba padės uždirbti pelną savininkui, arba sumažinti nuostolius, o aš noriu dirbti Lietuvai.“ Tokia motyvacija tinka STT.
Kalbant apie advokatus – valstybė investuoja į žmones, ir klausimas, kas su jais atsitinka po to. Keliamas klausimas, ar gerai, jei iš valstybės tarnybos didelę patirtį turintys žmonės išeina į verslą. Manau, kad tai nėra gerai, bet tai nėra dar pats blogiausias variantas. Bet kai išeina žmonės iš prokuratūros į kitą barikadų pusę, tampa advokatais, išmanančiais visas taktines vingrybes, tai nėra gerai. Galima turėti argumentą, kad taip keliama kokybė, bet valstybė tokiu atveju turi turėti galimybę priimti žmones, kurie galėtų atsverti išėjusiųjų kompetenciją.
– Ar reikia griežtesnių saugiklių, vadinamojo atvėsimo laikotarpio?
– Mes nebūtume vieninteliai Europoje su „atvėsimo“ laikotarpiu. Taip, matyt, taip galėtų ir turėtų būti padaryta.
– Šiuo metu daug diskutuojama apie civilinio turto konfiksavimo idėją. Kokia tarnybos nuomonė – ar šis instrumentas reikalingas Lietuvai?
– Dar skyrimo metu kalbėjau apie tai, kad neteisėto praturtėjimo atvejų paieška turėtų būti vienas iš prioritetų. Su analitiniais pajėgumais galime nustatyti galimą neteisėtą praturtėjimą, bet kyla klausimas, kokį rezultatą pasieksime.
Šiandien yra trys galimos procedūros – klasikinis turto konfiskavimas, išplėstinis turto konfiskavimas ir neteisėtas praturtėjimas. Praktika rodo, kad nė viena iš šių procedūrų neveikia. Konstitucinis Teismas pasakė, kad nuostata dėl neteisėto praturtėjimo galioja tik turtui, sukauptam po įstatymo įsigaliojimo. Tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą nebuvo sėkmingai taikoma.
– Daug bylų subliuško...
– Taip, daug bylų subliuško. Statistika ir dabar rodo, kad beveik nėra sėkmės istorijų dėl šitos normos taikymo.
Civilinis konfiskavimas galėtų būti alternatyva neteisėtam praturtėjimui. Vertinant pasekmes, taikant neteisėtą praturtėjimą būtų pritaikytas tas pats konfiskavimas, dar skiriama bauda ir žmogui atsirastų teistumas. Nežinau, ar tai yra tikslas. Tikslas būtų susigrąžinti tai, kas iš valstybės pagrobta.
Po parlamentinio tyrimo girdime, kad formuojasi politinė valia dėl civilinio konfiskavimo įtvirtinimo Lietuvoje. Yra parengtas projektas dėl Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo. Būtų visai neblogas pasirinkimas pabandyti įtvirtinti civilinio konfiskavimo institutą Lietuvoje, pradžiai taikant jį organizuoto nusikalstamumo srityje, pasižiūrėti, kaip būtų formuojama teismų praktika, ir tada kalbėti apie platesnio veikimo įstatymą, kuris būtų taikomas ir kitam turtui, gautam iš korupcijos, šešėlinės veiklos, mokesčių vengimo ir panašiai.
– Pagal įstatymą, jūs surenkate, apdorojate ir pateikiate informaciją vadovams apie kandidatus į svarbias pareigas. Tačiau naujausi atvejai sukėlė abejonių, ar sistema veikia. VSD oficialiame rašte parlamentarams rašė, kad Konkurencijos tarybos vicepirmininkas Elonas Šatas buvo „MG Baltic“ žmogus ir siekė koncernui palankių sprendimų dėl „Alitos“ akcijų. Prezidentė ir premjeras sako, kad apie jį nebuvo gavę jokios neigiamos informacijos iš STT. Kaip taip atsitinka?
– Atsakydamas nenoriu kalbėti apie E.Šatą, bet apie bendrą principą. Korupcijos prevencijos įstatymas numato, kokia informacija yra teiktina. Informacija apie galbūt padarytą, daromą, rengiamą nusikalstamą veiką turi būti pagrįsta. Jeigu tokios informacijos turima, ta informacija yra sprendimų priėmėjams pateikiama. Visais atvejais kreipiamės į visas institucijas, surenkame informaciją apie teistumą, drausmines nuobaudas, turėtus interesų konfliktų pažeidimus ir ją pateikiame. STT nekonstatuoja, ar tas žmogus gali būti ar negali būti priimtas į darbą. Mes vertiname, ar ta informacija, kokia yra, atitinka Korupcijos prevencijos įstatyme nustatytą informacijos kategorijų sąrašą.
– Gavę daug informacijos ją perfiltruojate?
– Taip, perfiltruojame ir pagal įstatymą dar turime galimybę atlikti patikrinimą, kreiptis į instituciją, paprašyti, kad ji detalizuotų, pateiktų daugiau informacijos apie tai, ką turi.
– Korupcijos prevencijos įstatymas taip pat numato, kad atskiros įstaigos turi rengti antikorupcinius planus. Ar jie veiksmingi? Regis, planuojate peržiūrą?
– Taip, šiuo metu peržiūrime korupcijos prevencijos sistemą ir teiksime pasiūlymą, kaip ji gali būti koreguojama.
Šiuo metu peržiūrime korupcijos prevencijos sistemą ir teiksime pasiūlymą, kaip ji gali būti koreguojama.
Korupcijos pasireiškimo tikimybės nustatymas, kurį kasmet turi atlikti kiekviena institucija, daugiau yra procedūra dėl procedūros, ją visi atlieka sukandę dantis ir ji niekaip nedaro įtakos korupcijos lygio mažėjimui konkrečioje institucijoje. Kad būtų veiksminga, tai turi rūpėti institucijos vadovui. Idealu, jeigu yra vidinis tikėjimas daryti viską, kad nebūtų korupcijos. Jeigu taip nėra, įstatyme turėtų būti įtvirtinta pareiga įstaigai, kuriai pavaldžios kitos įstaigos, kad visoje sistemoje korupcijos lygis būtų mažas – tai yra įstaigos savininkės vaidmuo. Dabar institucija paskiria atsakingą asmenį arba paveda specialistui funkcijas vykdyti ir tuo viskas baigiasi. Pernai pabandėme surinkti tuos žmones į vieną vietą ir pažiūrėti korupcijos prevenciją vykdančių asmenų komandą. Rezultatas buvo liūdinantis... Tikrai negalime sakyti, kad su korupcija kovojama sistemingai.
Lietuvoje taip pat turime Nacionalinę kovos su korupcija programą. Džiaugiamės, kad ji įtraukia įvairias institucijas, numato konkrečius tikslus. Bet įgyvendinimas, priežiūra ir organizavimas nėra pakankamai efektyvūs. Tarpžinybinė komisija, atsakinga už įgyvendinimo kontrolę, yra ministerijų lygmeny, jai vadovauja teisingumo ministras, pavaduotojas yra STT direktorius. Bet kai susirenka į posėdžius atstovai iš kitų ministerijų, tai teisingumo ministras jiems yra lygiavertis partneris, jo kokie nors nurodymai nėra imperatyvūs ir įpareigojantys. Siekiant efektyvesnės veiklos, tai turėtų būti perkelta į Vyriausybės lygmenį, vadovaujant premjerui arba Vyriausybės kancleriui.
Taip pat norime sukurti galimybę palyginti vieną instituciją su kita ir dabartinę padėtį su padėtimi po kurio laiko nors. Jau paskelbėme pranešimą apie nepotizmo lygį savivaldoje. Tai signalas savivaldybei, kad jie viduje turi turėti teisinius ir organizacinius svertus, kurie leistų pasakyti, ar žmonės, susiję giminystės ryšiais, nėra pavaldūs vienas kitam. Tai leidžia palyginti savivaldybes vienas su kitomis ir pamatyti pokytį, ar priemonės duoda kokį nors efektą.
– Lietuvoje daug diskutuojama apie pokalbių pasiklausymo mastus. Ar galite patikinti, kad visi pokalbiai, kurių klausosi STT, būna sunaikinami, jei byla nenukeliauja į teismą?
– Galiu patikinti, kad Kriminalinės žvalgybos įstatyme yra labai griežtai reglamentuojama, kada gali būti nesunaikinami pokalbiai, kaip jie gali būti panaudojami. Pokalbiai neturėtų būti viešinami. Išslaptinami pokalbiai galėtų būti tik dviem atvejais – panaudojant juos baudžiamojoje byloje ir panaudojant sprendžiant drausminės atsakomybės klausimus. Trečiojo atvejo nėra, kada juos būtų galima išslaptinti ir pateikti spaudai.
– Vis dėlto būna atvejų, kai nėra bylos, o STT įrašyti pokalbiai paviešinami. Vienas iš ryškiausių – buvusio Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko Dainoro Bradausko situacija. Jūsų tarnyba nusprendė, kad pagrindo baudžiamajai atsakomybei nėra, bet įžvelgėte pagrindą drausminei atsakomybei, palaukėte, kol pasikeitė ministras, ir perdavėte medžiagą finansų ministrui. Ministerija pokalbių ištraukas paviešino. Ar viskas čia gerai?
– Pirmiausia nesutikčiau su tuo, kad palaukėme, kol pasikeis ministras. Jeigu duomenys surenkami vykdant platesnio masto tyrimą, nėra skubama iškart perduoti kažkam informaciją, o pasirenkama taktika, kad pagrindinis taikinys – tai, ką mes tiriame siekdami patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Visa informacija vertinama ir teikiama prokuratūrai, kartu priimami sprendimai, ar ta informacija gali būti panaudojama sprendžiant ir drausminės atsakomybės klausimą. To nesprendžia vienasmeniškai tyrėjas ar specialistas – įstatymas numato, kad sprendžia institucijos vadovas, šiuo atveju tai būčiau aš su generaliniu prokuroru ar jo įgaliotu kitu prokuroru. Saugiklis yra aukšto lygio. Vertinamas proporcingumas, ar ta informacija turi būti nenaudojama, ar panaudojama sprendžiant drausminės atsakomybės klausimą.
Kalbant apie viešinimą, reikia žiūrėti, kaip elgiamasi su informacija, kai ji išslaptinama ir pateikiama vienam ar kitam procesui. Taip, tokia informacija neturėtų būti viešinama. Ar tai yra nusikaltimas – ne, tuo momentu tai nėra nusikaltimas, nes tai yra ne valstybės ar tarnybos paslaptį sudaranti informacija.
– Tai negera praktika?
– Jausmas yra dvejopas. Teisiškai ir gerbiant žmogaus teises, matyt, kad to neturėtų būti, bet, kalbant apie visuomenės interesą, korupcijos prevenciją, atgrasantį vaidmenį, matyt, kad visuomenė turi teisę žinoti... Paviešinimas siekiant prevencinio efekto nedaro žalos viešajam interesui. Ar toks paviešinimas galėtų užtraukti baudžiamąją atsakomybę per piktnaudžiavimo kvalifikavimą – ne, didelės žalos aš čia nematyčiau.
– O ar matote riziką kaip tarnybos vadovas, kad jūsų surinkti duomenys gali būti panaudojami selektyviai siekiant politinių tikslų?
– Rizika visada yra ir tos rizikos vertinimas yra būtent tame etape, kai priimame sprendimą, ar ta informacija turėtų būti perduota drausminės atsakomybės klausimui spręsti, ar neturėtų būti panaudota. Ta diskusija vyksta tiek pas mus, tiek kartu su prokuratūra. Toks rizikų vertinimas vyksta.
– Be žiniasklaidos ydų, STT išskyrė dar keturias sritis, kurias reikia tobulinti – partijų finansavimas, lobizmas, viešųjų ir privačių interesų painiojimas, viešojo sektoriaus fragmentiškumas. Kokius siūlymus teiksite politikams?
– Mane kaip tarnybos vadovą džiugina, kad gyvename laikotarpiu, kai yra tikimybė, kad žaidimo taisyklės bus keičiamos. Kai nurims visos aistros, matyt, kad bus teikiami įstatymo projektai, kurie mažins priežastis politinei korupcijai. Mes prisidėsime prie pasiūlymų, idėjų generavimo ir teisės aktų projekto rengimo.
Pasigirstantys viešojoje erdvėje pamąstymai perduoti STT politinių partijų finansavimo kontrolę, manau, yra truputį ankstyvi. Vien paėmus funkciją iš Vyriausiosios rinkimų komisijos ir ją perdavus STT, vargu ar mes ją atliksime kokybiškai geriau. Kaimyninėje Latvijoje STT analogas KNAB vykdo politinių partijų finansavimo kontrolę, bet teisinė aplinka ten yra visiškai kitokia. Latvijoje neteisėtas politinių partijų finansavimas yra kriminalizuota veika ir atsakomybė diferencijuota į administracinę atsakomybę ir baudžiamąją atsakomybę, taigi yra pagrindas naudoti kriminalinę žvalgybą. Tokiu atveju atsiranda prasmė šią funkciją perduoti teisėsaugos institucijai. Jeigu ta funkcija būtų perduota dabar, tai, matyt, turėtume padalinį, kur būtų auditoriai ar buhalterių prižiūrėtojai – kokybiškai geresnio rezultato neduotume. Matyt, reikėtų pastiprinti VRK, jeigu galvojama, kad teisinės aplinkos keisti nereikia.
Analogiška situacija su interesų konfliktus tiriančia Vyriausiosios tarnybinės etikos komisija – arba sistemą reikia iš esmės peržiūrėti, arba reikia stiprinti instituciją, kuri dabar jau tai daro.
Diskutuojant apie lobizmą, kartais pasigirsta pasidžiaugimų, kad galų gale turime pakoreguotą Lobizmo įstatymą. Mes su tuo nesutinkame, nes Lobizmo įstatymas situacijos toje srityje nekeičia. Pasigirsta pasiūlymų, kad situacija iš esmės pasikeistų, jeigu prie lobistų būtų priskiriamos nevyriausybinės organizacijos. Sakau, kad ir tai nepakeistų praktinės situacijos. Galvoti reikėtų taip – paimti dabar jau nustatytus lobizmo atvejus, kad ir visas garsiąsias bylas, ir pabandyti įsivaizduoti, kaip sureguliuoti procesus, kad verslas, turėdamas konkretų interesą dėl vieno ar kito įstatymo, niekaip negalėtų kontaktuoti su politikais kaip tik per lobistus. Ir tada taip – galima griežtinti lobistinę veiklą, galima skaidrinti lobistus, kad jie registruotųsi, deklaruotų ir taip toliau. Nesakau, kad verslininkas negali bendrauti su politiku – jis gali. Bet jei jis turi interesą, tas interesas turi „praeiti“ per lobistą.
– Ačiū už interviu.
