Prof. Jonas Ruškus, vienas šių mokymų lektorių, 15min teigė, kad pagrindinis iššūkis, kylantis aukštųjų mokyklų studentams, turintiems negalią, yra studijų pritaikymas jų poreikiams.
„Svarbu, kad nepriklausomai nuo negalios, žmonės galėtų studijuoti. Regos negalią turintys ( neregiai, silpnaregiai), kurtieji, psichosocialinę, judėjimo negalią ar cerebrinį paralyžių turintys žmonės iš tikrųjų susiduria su begale kliūčių, pradėję studijuoti aukštosiose mokyklose – tiek kolegijose, tiek universitetuose“, – šių dienų padėtį apibendrina J.Ruškus.
Profesorius primena konstitucinę teisę ir valstybės įsipareigojimą Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijai, kuri nurodo, kad žmonės pagal savo gebėjimus turi teisę studijuoti aukštosiose mokyklose.
„Ir kas atsitinka, kai studijų sąlygos yra nepritaikytos, kai nesudarytos sąlygos turinčiam negalią? Tie žmonės yra diskriminuojami vien dėlto, kad yra nepritaikytos sąlygos studijuoti“, – teigia J.Ruškus.
Laukia daugybė kliūčių
Anot jo, taip nutinka ne iš piktos valios – tiesiog žmonės nesuvokia, kad tai, kas anksčiau galbūt buvo įprasta, šiandien sukuria begalę kliūčių kai kuriems studijuojantiems žmonėms įgyti išsilavinimą, tapti savarankiškesniais. Vis dėlto natūralūs dalykai kartais tampa labai didelėmis kliūtimis.
„Pirmiausia – egzaminų ir atsiskaitymų pritaikymas, kai reikia užpildyti testus. Žmonėms, turintiems cerebrinį paralyžių, akliesiems, silpnaregiams reikia laiko, o kartais ir specialių priemonių tai padaryti. Neregiams, tarkime, turi būti leidžiama tai atlikti savo kompiuteriuose. Dėstytojai bijo leisti, mano, kad studentai kažką ten nusirašys, nors to daryti jie nė nežada“, – atkreipia dėmesį į vieną iš kliūčių profesorius. Tokiu būdu, anot jo, sukuriama dirbtinė kliūtis sėkmingai išlaikyti egzaminą ar testą.
„Kalbant apie judėjimo negalią, reikia pasakyti, kad laiptai tampa kliūtimi. Jų gali ir nebūti, tinkamiausia būtų pakeisti paprasčiausiais užvažiavimais. Keltuvais ar pandusais“, – sako J.Ruškus.
Pasak lektoriaus, svarbu ir tai, kaip dėstytojai parengia savo medžiagą bei kokiu elektroniniu pavidalu ją pateikia studentams.
„Power pointo, tarkime, neregiai negali skaityti per ekrano skaitytuvą, nes ten yra labai daug grafinių dalykų, jį reikia versti į pdf formatą, tai klausimas, ar dėstytojai verčia jį į pdf formatą?“ – samprotauja jis pabrėždamas, kad labai svarbu skirti dėmesį techniniams klausimams.
Power pointo, tarkime, neregiai negali skaityti per ekrano skaitytuvą, nes ten yra labai daug grafinių dalykų, jį reikia versti į pdf formatą, tai klausimas, ar dėstytojai verčia jį į pdf formatą? – samprotauja jis.
„Neturime technikos. Dirbtinis intelektas atveria daugybę galimybių žmonėms tapti savarankiškais, bendrauti skype, feisbuku, el. paštu, bet problema ta, kad tai vyksta anglų kalba. Štai studentas Martynas, dalyvaujantis mokymuose, turintis cerebrinį paralyžių, kalba lėčiau, jo kalba specifinė, o garso technikos lietuvių kalba nėra pritaikytos. Yra kalbos pavertimas į tekstą, tą ir google atlieka su įprasta kalba, bet jei ta kalba skirtinga truputėlį, nebeverčia. Martynas kartais turi bendrauti anglų kalba, nes anglų kalba prisitaiko prie jo kalbos. Čia tokie techniniai dalykai, bet tų kliūčių begalės“, – tenka pripažinti J.Ruškui.
Kaip padėti?
Klausimas – kaip padėti žmonėms su negalia jaustis lygiaverte studijų proceso dalimi? Anot profesoriaus, svarbu suvokti, kad kiekviena negalia diktuoja individualius poreikius.
„Svarbu tik įstojus į universitetą ar kolegiją sudaryti erdvę, sąlygas, kad tie studentai, turintys negalią, papasakotų apie ją. Taip pat – ko jie tikisi, kokio pritaikymo reikia. Pvz., egzaminų laiko pratęsimas arba kitų, nei įprasta, priemonių naudojimas. Labai bazinis dalykas – dialogas, kurio metu dėstytojai ir administracija gali išgirsti, „suvadybinti“ procesą, informuodami dėstytojus, kad studijuos žmogus, turįs negalią, ir kaip jam reikia pritaikyti studijų aplinką. Kalbant apie neregius, vieniems labiau reikia brailio rašto, kiti naudoja ekrano skaitytuvus, dar kiti naudoja garso vertimo programas“, – sako jis.
Pasak J.Ruškaus, svarbu, kad vyktų abipusis dialogas – sudarytos sąlygos, jog studentas išsakytų savo poreikius, o administracija turi išgirsti, suprasti jį.
J.Ruškaus nuomone, tinkamų sąlygų sudarymas turėtų atsidurti aukštųjų mokyklų tvarkų aprašuose.
„Pavyzdžiui, egzaminų tvarkoje turi būti nustatyta, kad esant vienokiai ar kitokiai negaliai, turėtų būti leista pratęsti egzaminų laiką, leisti naudotis techninėmis priemonėmis, kurios sudarytų sąlygą sėkmingai išlaikyti egzaminą“, – sako jis.
Apibendrindamas jis teigė, kad studentai gali būti labai gabūs, bet studijų sąlygų nepritaikymas gali pakišti jiems koją. Ar sąlygos studijuoti bus sudarytos visiems, labai priklauso nuo kiekvienos aukštosios mokyklos individualiai.
Pasak J.Ruškaus, negalios politika galėtų atsirasti universitetų ir kolegijų strategijose.
„Kol to nėra, vieni pažengę, kiti akmens amžiuje. Kai strateguoja, planuoja viziją, nemato tokių žmonių, o kiti mato ir nori sudaryti sąlygas jiems. Čia priklauso nuo strategijos, žinios, kurią pats sau neša universitetas, kolegija, ir neša į visuomenę. Jei to nesupranta, nieko nėra, jei supranta – daug kas įvyksta“, – įsitikinęs profesorius.
Anot jo, neturime įstatyminės bazės, kuri apibrėžtų tų sąlygų sudarymą – kad jos būtų priemonė aukštosiose mokyklose.
„Valstybino studijų fondo ES struktūrinių fondų lėšomis finansuojamas projektas „Studijų prieinamumo didinimas“ – projektas dėl tinkamų studijų sąlygų sudarymo, studijų pritaikymo. Fondas nuperka įvairias reikalingas technikas – ekrano skaitytuvus, brailio skaitytuvus ar infrastruktūros dalykus. Taip pat fondas vykdo aukštųjų mokyklų darbuotojų mokymus. Vienos aukštosios mokyklos visai į tai nereaguoja ir joms nieko nereikia, neva kam reikia pritaikyti sąlygas, jei tų neįgaliųjų nėra... Todėl jų ten ir nėra, kad nėra sąlygų“, – įsitikinęs J.Ruškus.
Sektini pavyzdžiai
Pasak profesoriaus, vis dėlto yra aukštųjų mokyklų, kurios minėtinos šiuo atveju kaip gerieji pavyzdžiai.
„Geras pavyzdys yra Vilniaus universitetas, įsteigęs atskirą tarnybą, kuri koordinuoja neįgaliųjų neįgaliųjų klausimus ir labai į jų poreikius atsižvelgia. Keičiasi universiteto kultūra. Vytauto Didžiojo universitete (VDU), kuriame aš dirbu, irgi yra įvadinės savaitės, per kurias išgirstami studentai, stengiamasi atsižvelgti į jų poreikius, kad informuoti visus dėstytojus ir vyktų pritaikymas studijų. Iš kolegijų – Vilniaus kolegija paminėtina“, – sako J.Ruškus.
Anot jo, svarbu, kad aukštoji mokykla pajėgtų suprasti neįgaliųjų poreikius ir ryžtųsi keisti pati save.
„Kad ji sugebėtų priimti negalią turinčius žmones, kurie tampa jos turtu ir kokybės ženklu, galima taip pasakyti“, – įsitikinęs profesorius.
Trūksta gestų kalbos vertėjų
Iš prigimties kurčia Monika Kumžaitė studijavo lietuvių filologiją ir pedagogiką bakalauro pakopoje Lietuvos edukologijos universitete, o šiuo metu mokosi socialinės politikos ir gerovės magistro pakopoje Kauno technologijos universitete. Ji pripažino, kad studijų metu pasitaikė įvairių situacijų.
„Daugumai dėstytojų neteko dirbti su kurčiu žmogumi, todėl visi elgėsi skirtingai. Gestų kalbos vertėjo negaliu turėti visą laiką, pavyzdžiui, jei prireiktų nunešti dokumentus į administraciją arba paklausti dėstytojos ko nors. Jiems sunku suprasti, kad aš kurčias žmogus, ne kartą jie nebuvo patenkinti, rodė pyktį, kai kuriems nesinori raštu rašinėti“, – savo patirtimi dalijosi mergina.
Dėstytojams sunku suprasti, kad aš kurčias žmogus, ne kartą jie nebuvo patenkinti, rodė pyktį, kai kuriems nesinori raštu rašinėti, – savo patirtimi dalijosi mergina.
Pasak jos, Lietuvoje labai trūksta gestų kalbos vertėjų, todėl jie negali nuolatos lydėti studentų ten, kur reikia. Visi studentai negauna pilnų vertimo paslaugų, t.y., kad vertėjai šalia būtų visų paskaitų metu.
„Vertėjai teikia vertimo paslaugas įvairiose srityse (pvz: teismai, policija, medicina, politika, šeimos susitikimai, festivaliai , televizija ir kt.). Tiek daug sričių, o kiekviename mieste tik 20-25 vertėjų. Daugiausiai paslaugų reikia Vilniuje ir Kaune, nes šiuose miestuose gyvena daug kurčiųjų“, – atkreipia dėmesį į gestų kalbos vertėjų poreikį ji.
M.Kumžaitė universitetams, kolegijoms siūlytų paruošti trumpą paskaitą dėstytojams apie kurčiuosius, gestų kalbą, kultūrą bei paslaugas.
„Kad dėstytojai nepasimestų, geriau jaustųsi, žinotų, ką daryti susitikę su kurčiu studentu. Paskaita galėtų būti vedama tiems, kurie dėstys kurčiam studentui. Galima susisiekti su Lietuvos kurčiųjų draugija dėl lektoriaus užsakymo. Kurtieji yra skirtingi… Yra neprigirdintieji, apkurtę ir kurtieji, jie skirtingai komunikuoja. Vieni gali skaityti iš lūpų, truputį girdi, o kiti truputį girdi, bet nemoka gestų kalbos… Kiekvieno poreikiai labai skirtingi“, – akcentavo pašnekovė.
Svarbus dėstytojų lankstumas
Neregys ir judėjimo negalią – cerebrinį paralyžių turintis Martynas Vitkus šiuo metu Vytauto Didžiojo universitete studijuoja socialinį darbą, siekia magistro laipsnio. Bakalauro studijas – socialinį darbą ir informatikos gretutines studijas – jis taip pat baigė VDU.
„Mano studijų kelias buvo lengvas, nes esu stiprios valios, turintis užsispyrimo žmogus. Nebijodavau eiti ir prašyti reikalingos pagalbos, išsiaiškint, kas man priklauso“, – teigė jis.
Mano studijų kelias buvo lengvas, nes esu stiprios valios, turintis užsispyrimo žmogus. Nebijodavau eiti ir prašyti reikalingos pagalbos, išsiaiškint, kas man priklauso, – teigė jis.
Siekiant, jog žmogui, turinčiam regos negalią, studijos būtų visavertės, pasak M.Vitkaus, svarbiausias tinkamas administracijos, dėstytojų ir visos kitos universiteto bendruomenės kontaktų užmezgimas su žmogumi, turinčiu negalią, svarbu, kad studentas galėtų išsakyti savo poreikius tiek dėstytojams, tiek administracijai.
Taip pat, pasak pašnekovo, dėstytojai turi būti lankstūs, mat kiekviena negalia diktuoja individualius žmogaus poreikius. „Neregiui vienų dalykų reikia, o žmogui su klausos negalia gali reikėti visai ko kito“, – atkreipė dėmesį jis.
Pavyzdžiui, regos negalią turinčiam M.Vitkui, kad šis galėtų sėkmingai studijuoti, visa medžiaga turi būti keliama į elektroninę aplinką – kuo daugiau jos prieinama tokiu būdu, tuo vaikinui esą geriau.
„Man tuomet nereikia sėdėti, ieškoti, skanuoti. Aš kitokiu būdu skaityti negaliu. Kitas svarbus dalykas – reikia leidimo egzaminų ir kitas užduotis atlikti savo kompiuteriu, nes manasis yra su specialiomis ekrano skaitymo programomis, kurios man padeda atlikti tam tikras užduotis. VDU man buvo leista visus atsiskaitymus, egzaminus laikyti savo kompiuteriu, elektronine forma ir tai labai palengvino mano studijas“, – džiaugėsi M.Vitkus.
Kalbėdamas apie diskriminaciją, jis išskyrė atvejus, kai su kai kuriais dėstytojais nepavykdavo susitarti dėl literatūros elektroniniu pavidalu ar kitų su dėstomu dalyku susijusių dalykų.
„Teko pasitelkti į pagalbą Katedrą ir administraciją. Tuomet dėstytojas buvo priverstas man pritaikyti literatūrą, kad galėčiau ja naudotis ir kokybiškai pasiruošti atsiskaitymui. Nors diskriminacijos iš esmės nebuvo, nes VDU vienas iš geriausiai pritaikytų universitetų, bendruomeniškumo kultūra jame ugdoma ilgą laiką, todėl studijų metu buvau ir esu aktyvus studentų atstovybės narys, man teko dalyvauti ir universiteto valdymo organuose – Senate atstovauti žmonių , turinčių negalią, interesams“, – pasakojo vaikinas.
Jis universitetams ir kolegijoms linkėjo lankstaus požiūrio į studentų, turinčių negalią, poreikius arba kitaip tariant – individualizuotų studijų.
„Svarbus infrastruktūros pritaikymas. Pavyzdžiui, žmonėms, turintiems judėjimo negalią, reikia pandusų, liftų, keltuvų. Neregiui – iškiliais skaičiais pažymėtų auditorijų, liftų brailio raštu, tos infrastruktūros pritaikytos. Tuomet – lankstūs atsiskaitymai, kad būtų galima, reikalui esant, paprašyti papildomo laiko egzamino laiko arba laikyti egzaminą ar atsiskaitymą savo kompiuteriu. Taip pat išskirčiau ir glaudų ryšį tarp studento ir administracijos“, – pasiūlymų pateikė jis.
Didžiausia kliūtis – dėstytojų požiūris
Cerebrinį paralyžių turintis Martynas Kazlauskas studijavo VDU ir Pietų Danijos universitete, todėl gali palyginti studijų pritaikymo ypatumus Lietuvoje ir svetur.
„Iš pradžių didžiausias iššūkis man buvo tas, kad negalėjau laikyti valstybinių egzaminų mokykloje. Tiesiog nėra numatyta tokia galimybė, kad egzaminas būtų žodžiu ar testo forma. Ta pati problema kilo ir universitete. Kol buvo testai, viskas buvo gerai. Po to daugėjo rašto darbų, o egzaminui skiriamas laikas buvo per trumpas. Kilo problema dėstytojams, nes egzaminavimo tvarka ir reglamentas neapibrėžia kaip patikrinti žinias studentui, kuris pats nerašo“, – kalbėjo pašnekovas.
Tačiau tai nebuvo pagrindinė problema, didesnė bėda – dėstytojų požiūris.
„Dauguma jų net nesistengė suprasti ir pasiūlyti kitą, man labiau priimtiną atsiskaitymo būdą. Kaip alternatyvą galėčiau pasakyti, kad Danijoje egzaminui man skirdavo savaitę ar mėnesį laiko. Be to, šį klausimą jie derino su manim ir domėjosi koks būdas man būtų patogus“, – pasakojo apie patirtį Danijoje M.Kazlauskas.
Jis prisipažino diskriminacijos pernelyg nejautęs, mat VDU pakankamai pritaikytas neįgaliesiems, o ir tokių studentų buvo ir daugiau.
„Žinoma, buvo keletas paskaitų, kur aš su vežimėliu patekti negalėjau, bet fizinė aplinka daugumoje pritaikyta neįgaliesiems“, – atkreipė dėmesį jis.
Pašnekovas rekomenduotų studijų organizatoriams plačiau pasidomėti naujomis technologijomis, kurios palengvintų komunikaciją su neįgaliais studentais ir geriau atitiktų jų poreikius.
„Tačiau dar kartą norėčiau pabrėžti, kad svarbiausia dėstytojų požiūris ir nuoširdus jų noras padėti studentui“, – sakė M.Kazlauskas.
Valstybinis studijų fondas nuo 2015 m. rugsėjo vykdo Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis bendrai finansuojamą projektą „Studijų prieinamumo didinimas“, kurio tikslas – visokeriopai gerinti studijų prieinamumą ir sąlygas Lietuvos aukštosiose mokyklose studijuojantiems studentams, turintiems negalią ar specialiųjų poreikių. Projekto vykdymo metu studentams, turintiems negalią, teikiama finansinė parama išlaidoms, susijusioms su studijų reikmėms, padengti. Aukštosioms mokykloms – projekto partnerėms – perkama įvairių negalios rūšių kompensacinė įranga, o darbuotojams organizuojami mokymai. Mokymų uždavinys – padėti aukštųjų mokyklų darbuotojams, dėstytojams suprasti skirtingas negalias turinčių studentų poreikius, pristatyti fizinės aplinkos ir studijų proceso pritaikymo būdus ir priemones.
