Po vienu stogu ir veteranai, ir jaunimas
K.Baršausko gatvėje įsikūrusioje salėje, kurią iš apleisto sandėlio savo lėšomis iš pagrindų restauravo „Kauno sambo ir dziudo veteranų klubo“ nariai, mūsų gidu tapo pats klubo prezidentas Vasilijus Rybinas. Ranka modamas į ant tatamio besigrumiančius berniukus vyras neslėpė džiaugsmo, kad auga naujoji dziudo sportininkų karta.
„Kuomet vaikai pas mus ateina sportuoti, jie iškart nesimoko, kaip mesti. Tam, kad išmoktum mesti, visų pirma reikia išmokti kristi. Vaikams skiepijama tai, kad dziudo – rytų kovos menas, kad tai filosofija, kad tai dvasia. Dvasingas žmogus žymiai stipresnis už fiziškai pasirengusį, bet jei prie dvasios pridedi dar ir fizines galimybes, žmogus tampa visapusiškai stiprus. Todėl mes iš vaikų reikalaujame, kad jie kas rytą darytų mankštą, o mokykloje stengtųsi gerai mokytis. Mokslas ir žinios – prioritetas ir ateitis, o tam, kad vaikas būtų visapusiškai stiprus – treniruotės. Visa tai sudėjus pasiekiama harmonija su pačiu savimi ir su aplinka“, – sakė V.Rybinas. Vyras teigė, kad sveikas požiūris į gyvenimą traukia vaikus iš gatvės: turėdami kuo užsiimti jie nepradeda anksti rūkyti, vartoti alkoholio, net išvengia netinkamų draugų.
„Savo klubą įkūrėme kaip buvę sportininkai, o dabar savo patirtį dalijame jaunimui. Kadangi būtų neetiška vaikus vadinti veteranais, įkūrėme „Minvijos“ klubą, kuriame dabar sportuoja 27 atestuoti vaikai. Aišku, blogas tas karys, kuris nenori tapti generolu, bet neįmanoma, kad visi būtų sportininkai profesionalai. Nebūtinai mūsų auklėtiniai turi būti pasaulio čempionai. Jei jie bus fiziškai ir morališkai stiprūs, užaugę jie bus geri medikai, statybininkai ar vairuotojai, galiausiai, geri žmonės. Mes diegiame tas savybes, kurios pravers ne tik sporte, bet ir gyvenime“, - pasakojo dziudo specialistas V.Rybinas, kurio pėdomis seka ir sūnūs.
Jėgą naudoti tik ten, kur reikia
„Tie, kurie mano, kad dziudo – įžūlus sportas, labai klysta. Tai visų pirma – dvasinis sportas. Mes nemokome vaikų išeiti į gatvę ir muštis. Mes juos mokome savigynos meno, kad reikalui esant jie galėtų apginti savo artimą, silpnesnį, moteris, savo būsimą žmoną ar vaikus. Žmogus, įvaldęs dziudo techniką, gali apsiginti ir nugalėti fiziškai sunkesnį ir stipresnį priešininką”, – sakė V.Rybinas. Anot pašnekovo, dziudo sporte nugali meistriškumas. Jei priešininkų lygis vienodas, nugali sumanesnis, sugebėjęs greitumu ir vikrumu nukauti priešininką. „Tai dinamiškas sportas. Pas mus ateina gležnučiai vaikai, negalintys padaryti 10 atsispaudimų,o po pusmečio jie virve sliuogia be kojų pagalbos. Vasarą rengiame stovyklas, organizuojame žaidimus, kur visi lygūs. Būna vaikų iš turtingesnių ar nelabai pasiturinčių šeimų, tačiau sportas juos suvienija, vėliau jie tampa gerais draugais”, – šypsodamasis pasakojo V.Rybinas.
Tatamis ir kimono
Tatamis yra kelių rūšių. 5 cm storio tatamis skirtas treniruotėms, o kietesnis, 4 cm – varžyboms.
„Vaikų treniruotėms naudojame 5 cm tatamį, o po apačia dar patiesiame poroloną, kad vaikučiams būtų minkščiau kristi. Krepšininkai galbūt gauna daugiau traumų nei dziudo sportininkai“, – informavo V.Rybinas. Dziudo rūbas – kimono – gaminamas iš 100 proc., labai tankios medvilnės. Ploniausius kimono vilki mažieji, vidutinio storio kimono skirti treniruotėms, o patys sunkiausi ir storiausi dėvimi varžybų metu. „Imtynių metu sportininkai naudodami didelę jėgą ir stengdamiesi kuo patogiau nustverti priešininką, dėl šios priežasties kimono dažnai plyšta, todėl jie yra gaminami iš labai stiprios medžiagos“, – paaiškino V.Rybinas.
Dziudo ir sambo: panašumai ir skirtumai
Dziudo – tikra japoniška sporto šaka, o sambo – Tarybų Sąjungos sporto šaka (sambo pažodžiui iš rusų kalbos išvertus „gynyba be ginklo“, – aut.past..), sukurta iš įvairių kitų sporto šakų. Skiriasi ir šių sporto šakų apranga: dziudo sportininkai vilki kimono, kaunasi basomis. Sambo – su specialiomis raudonos ar mėlynos spalvos „striukytėmis“, sujuostomis diržu, šortais ir odiniais bateliais. Sambo galima daryti skausmingus laužimus rankų ir kojų srityse, bet negalima priešininko smaugti. Tuo tarpu dziudo galima smaugti ir skaudžiai laužti rankas, tačiau negalima laužti kojų . Sambo reikia labai daug fizinės jėgos, ji nėra tokia dinamiška kaip dziudo.
