Pirmasis darbas – vos trejų
Kaune gimęs ir užaugęs Ričardas Gineika žino, ką reiškia gyventi sudėtingomis sąlygomis. Norėdamas padėti šeimai jis pirmųjų darbų ėmėsi būdamas vos trejų – miške grybaudavo, rinkdavo mėlynes, žibutes ir pakalnutes, vėliau viską parduodavo. „Darbas nelegalus, bet kažkaip gyventi juk reikėjo“, – pasakoja vyras.
Po to sekė visa virtinė darbų, kurių didžioji dalis ir toliau buvo nelegali. Kitaip suktis paprasčiausiai nebuvo kaip – Ričardas ne tik turėjo eiti į mokyklą, padėti šeimai išsilaikyti sunkiomis sąlygomis, bet ir prižiūrėti savo brolius ir seseris, kurių vaikinas turi keturis.
Dabar pats auginu tris vaikus ir nenoriu jiems parodyti, kokia buvo mano vaikystė.
„Gyvenime tikrai mačiau visko: buvo ir bado, ir skurdo. Praėjau pragaro vartus. Dabar pats auginu tris vaikus ir nenoriu jiems parodyti, kokia buvo mano vaikystė. Kai bus vyresni, reikės papasakoti, ką mačiau, kaip turėjau dirbti, kad galėčiau išgyventi. Kol kas tegul nežino, kaip kartais atrodo gyvenimas“, – planus atskleidžia R. Gineika.
Teko keltis gyventi į palapinę
Sunkiausias laikotarpis gyvenime laukė jau subrendus – 17-18 metų vaikinui kartu su visa šeima teko palikti savo būstą ir, laiku neradus jokios alternatyvos, apsigyventi tiesiog palapinėje.
„Tris vasaros mėnesius yra tekę gyventi palapinėje. Situacija buvo tokia, kad dešimt metų su šeima nuomojomės butą, tačiau tada šeimininkas apsigalvojo ir per kelias dienas liepė atlaisvinti patalpas. Tuo metu pats turėjau dirbti saldainių fabrike, prižiūrėti mažuosius brolius ir ieškoti, kaip gauti būstą“, – dalinasi R. Gineika.
Paieškos užsitęsė, kol galiausiai šeima rado neapgyvendintą savivaldybės butą bendrabutyje. Galiausiai būtent jame ir apsistojo.
„Prašydami suteikti būstą buvome nukeliavę net iki tuometinio Kauno miesto mero, kreipėmės ir į Vaiko teisių apsaugos tarnybą. Tuo metu šeimoje išvis buvome penkiese, po kurio laiko gimė dar du vaikai – o jais visais juk kažkaip reikėjo pasirūpinti“, – prisimena Ričardas.
Tiesa, nuolatinio būsto vaikino mamai dar teko ieškoti ilgiau kaip dešimtmetį – visai neseniai jai Kauno miesto savivaldybės Nekilnojamo turto skyrius suteikė butą bendrabutyje.
Pabėgo nuo supusio pasaulio
„Kol kas visą gyvenimą buvau priverstas dirbti nelegaliai – kartais statybose, kartais žmonėms padėdamas su santechnika. Tačiau neseniai dalyvavau darbo biržos projekte „Atrask save“, kuris leidžia 20 darbo dienų save išbandyti kitoje specialybėje. Kadangi pats gaunu paramą, norėjau kažkaip atsidėkoti, todėl atidirbau 20 dienų su parama kitiems“, – teigia vyras.
Pats R. Gineika sulaukia Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo paramos maisto produktais, o pasibaigus „Atrask save“ projektui prie pagalbos kitiems vyras prisideda ir toliau.
Kai pats esi sulaukęs pagalbos, labiau norisi jos duoti.
„Kai pats esi sulaukęs pagalbos, labiau norisi jos duoti. O kadangi kartu su savanoryste sutikau ir labai smagų kolektyvą, kartu pasiūlomos ir kelionės po šalį, tai tas darbas neatrodo toks ir sunkus“, – juokiasi vyras.
Situacija pamažu gražėja
Kartu su drauge ketverių, trejų ir dvejų metų vaikus auginantis R. Gineika šiuo metu ir pats stovi eilėje prie socialinio būsto. Nors kaunietis tiki gyvenantis ženkliai geriau nei prieš dešimtį ar penkiolika metų, problemų jo šeimos gyvenime netrūksta – vienam vaikų jau priskirtas neįgalumas, kitam tai padaryti gydytojai turėtų netrukus.
Tačiau pagrindinį savo siekį – apsaugoti savo atžalas nuo tokios vaikystės, kokia teko jam – Ričardas neabejotinai įgyvendino.
„Dabar mano šeimos situacija nepalyginamai geresnė nei prieš 10 metų. Viskas, ką aš mačiau gyvenime tuo metu buvo alkoholis, alkoholis, alkoholis. Mama gerdavo, aplinkiniai gerdavo, nuolat visur vykdavo konfliktai. Nusibodo toks gyvenimas ir nusprendžiau, kad laikas iš jo pabėgti“, – atvirauja R. Gineika.