Penktadienio popietę Mokslų akademijos didžiojoje salėje, kur pašarvotas velionis, paskutinę pagarbą jam atidavė šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė, Seimo vadovybė, Vyriausybės nariai. Premjeras Andrius Kubilius į Mokslų akademiją atvyko su žmona Rasa.
Su J.Marcinkevičiumi taip pat atsisveikino kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus su žmona Alma, kariuomenės vadas Arvydas Pocius, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės atstovai. Gausia delegacija atsisveikinti su velioniu atvyko Lietuvos rašytojų sąjunga. Atsisveikinti su žymiausiu poetu ir dramaturgu atkeliavo ir prie J.Marcinkevičiaus poezijos prisilietę Lietuvos aktoriai.
„Paprastas, geras žmogus, neprievartaujantis artisto – daryk taip, o ne kitaip“, – sunkiai žodžius apie velionį rinko aktorius Vytautas Tomkus. Jis sakė vaidinęs J.Marcinkevičiaus dramose „Katedra“, „Mažvydas“, „Mindaugas“.
Rašytojas Kazys Saja prisiminė dar prieš porą mėnesių su kaimynystėje gyvenusiu poetu ilgai aptarinėjęs jo knygą „Pažadėtoji žemė“. Vėliau Signatarų klubo pirmininkės Birutės Valionytės jis paprašęs leisti J.Marcinkevičiui sukurti žodžius atminimo lentai, skirtai Sausio 13-osios aukoms.
„Tai, ko gero, buvo paskutinės J.Marcinkevičiaus eilutės, kurias galėsite eidami pro Seimą perskaityti“, – teigė J.Saja.
Anot jo, per šias gedulo dienas yra ir gera žinia – „kad Lietuva dar nėra apkurtusi ir apakusi“. „Ji gedi J.Marcinkevičiaus. Vyresnieji turbūt prisimena ginčą dėl „Pušis, kuri juokėsi“ ir V.Matulevičiaus laidą, kurioje dalyvavau su profesoriumi Vytautu Kubiliumi. Kai kas manęs nesuprato, pasakiau, kad J.Marcinkevičių gerbiu tokį, koks jis yra. Statydamas Katedrą savyje, kaip ir kiekvieną Katedrą, pradėjo nuo pamatų, o pamatų duobės ne visada yra gražios, bet ar dabar reikėtų kalbėti apie tai“, – svarstė dramaturgas.
„Buvo tokių, kurie nenorėjo pripažinti jokios klaidelės. Jis nebuvo Dievas. Jis buvo be galo talentingas, tėvynę mylintis žmogus. Ir kad tėvynė, tauta jo taip gedi, vadinasi, tauta gyva“, – pabrėžė K.Saja.
Rašytojas Vytautas Bubnys pasakojo atėjęs atsisveikinti su tikru bendražygiu nuo jaunystės laikų. Jie drauge mokėsi gimnazijoje, abu tapo rašytojais, drauge dalyvavo Sąjūdyje.
„Aš jį prisimenu nuo gimnazijos laikų. Jis buvo vyresnėje klasėje. Jau tada jį gerai pažinojau. Mano akys visuomet krypo į jį ir jo bendraklasį Joną Kazlauską. Vėliau mūsų kelias ėjo drauge, žingsnis į žingsnį, – penktadienį žurnalistams sakė rašytojas. – (...) J.Kazlauskas buvo mūsų kalbininkų, filologų viršūnė, J.Marcinkevičius buvo mūsų literatūros viršūnė.“
J.Marcinkevičių jis prisiminė kaip nuoširdų, tikrą žmogų. „Tai buvo žmogus, kuriuo galėjai visiškai visiškai pasitikėti. (...) Jeigu apie jį kas nors ir blogo pasakydavo, negražaus ir pramanyto, jis niekada neatsikirs, viešai nepradės kaltinti kito, jis niekada nelaikė akmens užantyje. Piktos grąžos niekam nedavė“, – sakė V.Bubnys.
Galvą prieš poeto karstą nulenkęs kadenciją baigęs prezidentas V.Adamkus sakė išgyvenąs tą patį, ką ir visa tauta.
„Tai yra ne asmeninis, o visos tautos skausmas. Manau, kad jo balsas, žadinęs tautą laisvei, niekada nebus pamirštas ir skambės ateities kartoms“, – tvirtino jis.
Penktadienį prieš 15 val. prie Lietuvos mokslų akademijos pastato ėmė rikiuotis paprasti žmonės, kad pareikštų paskutinę pagarbą Lietuvos dainiui.
„Neateiti negalėjome, nes tai buvo mylimas ir žinomas poetas. Aš poeziją labai mėgstu, net knygą atsinešiau“, – BNS sakė laukiančiųjų eilėje stovėdama vilnietė Zita.
Ji sakė, kad J.Marcinkevičius jai visuomet asocijuosis su kuklumu ir labai trūks jo visuomet ramaus žodžio.
„Manau, teisingai pasielgė neidamas į politiką. Liko neapdrabstytas purvais, liko nesusitepęs“, – svarstė moteris.
Iš Ukmergės rajono atvykusi Roma Radzevičienė tvirtino J.Marcinkevičių laikanti Lietuvos žmogaus etalonu.
„Jis iki galo nuėjo su Atgimimu, bet pamatė, kad politikoje negali išlikti švarus žmogus, ir jis pasirinko poeto, ne politiko dalią“, – teigė ji.
Gimnazistai iš Širvintų Kipras Varaneckas ir Romas Misiukonis tvirtino skaitę ne vieną J.Marcinkevičiaus kūrinį ir prasitarė manantys, kad mokyklos programoje jų turi būti kuo daugiau.
„Tai vienas iš didžiausių Lietuvos žmonių, prilygsta Vytautui Didžiajam, Mindaugui, Jonui Basanavičiui. Didelė netektis Lietuvai. Jis tiek paliko mūsų tautai, tiek mylėjo Lietuvą“, – svarstė K.Varaneckas.
J.Marcinkevičius pašarvotas Mokslų akademijos Didžiojoje salėje, kurioje 1988 metų birželį išrinkta Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Šios grupės narys buvo ir poetas.