Ponas Pierre'as pakviečia į kuklų savo būstą Pabėgėlių priėmimo centre. Kairėje – dušas ir nedidelė virtuvėlė, erdvus saulėtas kambarys perskirtas spintomis. Už jų išrikiuotos lovos. Šiapus stovi komoda, pora sofų ir nedidelis staliukas, valgomieji ir darbo stalai, kelios kėdės. Žaislai liudija esant vaikų, bet jų pačių nematyti. Kiek groteskiškai atrodo ant stalo gulintis žaislinis pistoletas. „Lietuviai padovanojo“, – juokdamasis gūžteli pečiais šeimininkas.
Jis iškart pasiūlo karštų gėrimų, ant stalo atsiranda lėkštutė su saldainiais. Mūsiški – kaip ir didžiuma maisto, kurį gamina šeima. Lietuvoje sunku gauti produktų tikriems Artimųjų Rytų patiekalams. „Vien kopūstai, morkos, bulvės…“ – šypsodamasis portalui 15min.lt skundžiasi P.Naoumas.
Grįžę ketverių Samas ir aštuonerių Petra ateina pasisveikinti. Išgirdę arabišką „Salam“ rimtas veido išraiškas pakeičia šypsena, tačiau, tėvų paraginti, tuoj pat lietuviškai ištaria „Labas.“ Išvydę fotoaparatą nesislepia, bet prieš pozuodami nusprendžia pasiruošti – persirengia kitais drabužėliais, mergaitė paprašo mamos ilgus plaukus supinti į dvi kasas. Tik vyresnėlis – 13-metis Stalinas, kuris jau dabar išstypęs iki 176 cm ir galėtų traukti į krepšinio aikštelę, užsiėmęs savais reikalais.
 |
| Eglės Digrytės nuotr./Samas |
Kad ir į erdvų, bet tik vieną kambarį Rukloje šeima buvo priversta išmainyti savo trijų kambarių butą Hasakah mieste ir namą, kurio parduoti nepavyko. Iki karo jis buvo vertas maždaug 80 tūkst. dolerių, dabar kaina nesiektų nė 15 tūkst. Netoli sienos su Libanu esančiame Homse, viename iš karo epicentrų, pabėgėliai paliko nebaigtą statyti namą. Vieną turėtą krautuvėlę vyras uždarė, kitą išnuomavo.
Rūpintis, kas prižiūrėtų ištuštėjusius būstus, nebuvo galimybių. Išsikraustydami susikrovė tik drabužius, kai kuriuos kitus daiktus, todėl į Lietuvą atvažiavo ne tuščiomis rankomis. Tiesa, didžiumą turto pervežimo kompanija nugabeno pas Švedijoje įsikūrusius giminaičius.
„Į mus pradėjo žiūrėti kaip į laukinius“
P.Naoumas 1987-1995-aisiais gyveno Ivanove netoli Maskvos, ten baigė tekstilės institutą. Grįžęs Homse, kur tarnavo armijoje, susipažino su Aida ir 1999-aisiais ją vedė. Pora įsikūrė gimtajame vyro mieste, po metų susilaukė pirmagimio. Inžinieriaus diplomą turintis šeimos galva penkerius metus dirbo pagal specialybę tekstilės fabrike, bet, nepatenkintas menku atlyginimu, ėmėsi juvelyrikos, dirbo su sidabru.
 |
| Eglės Digrytės nuotr./Pierre'as Naoumas |
Net įsiplieskus konfliktui, šalies šiaurės rytuose netoli Irako ir Turkijos esančiame Hasakah ilgą laiką tvyrojo ramybė. Homso, Alepo, Deraa, kitų kovos lauku virtusių miestų gyventojai iš pradžių taikos ieškojo šiame krašte. Bet dabar situacija, anot pašnekovo, labai prasta: „Bombarduoja iš oro, vien sprogimai, Nėra šviesos, vandens, dujų, dyzelino, duonos. Viskas labai brangu, dolerio kursas kyla. Va, sakykime, akiniai kainavo 100 lirų, o alga buvo 1000. Dabar alga – tokia pati, o akiniai kainuoja 2000 lirų.“
Pusantrų metų Naoumai laukė, kol atmosfera atvės, protestuotojai nurims, o problemos bus išspręstos, bet situacija vis blogėjo. Jų padėtį apsunkino ir kitas tikėjimas – ponas Pierre'as prisipažino esąs pravoslavas. Musulmonų dominuojamoje Sirijoje krikščionių nedaug. „Į mus pradėjo žiūrėti kaip į laukinius. Beliko laukti, kol mus pagrobs, užmuš ar išprievartaus“, – prisiminė pašnekovas.
Jaudindamasis dėl žmonos ir vaikų, jis tvirtai apsisprendė išvažiuoti. Dėl krypties nebuvo dvejonių – tik į Europą, nes galimybė kraustytis į pabėgėlių stovyklas kaimyniniame Libane ar Jordanijoje, kur gyvenimo sąlygomis skundžiasi net iš karo ištrūkę žmonės. Be to, įvairiose Europos šalyse įsikūrę pono Pierre'o tėvai, broliai ir sesuo, todėl norėjosi būti arčiau jų. Šengeno vizų vyras prašė Vokietijos ambasadoje Libane ir Švedijos – Jordanijoje (girdėjo, kad europiečiai nesunkiai įsileidžia krikščionis), bet nei vienur, nei kitur negavo. Užtat Rusijos vizą gavo nesunkiai.
Praėjusių metų gruodį pabėgėliai kelioms dienoms nukako į Maskvą. Išgirdę apie Kaliningrado sritį, kuri ribojasi tik su ES valstybėmis, nuskrido į Karaliaučių ir pėsčiomis patraukė Lietuvos link. Tą kelionę pašnekovas prisimena kaip košmarą. Vos perėjusius sieną sirus vidury lauko sulaikė Lietuvos pasieniečiai. Svetimšaliai iškart paprašė prieglobsčio.
Kadangi šeima į Lietuvą pateko nelegaliai, teismas skyrė 20 parų arešto. Sutuoktiniai buvo atskirti vienas nuo kito, lietuviškai nė žodžio nemokantys sūnūs ir dukra išvežti į vaikų namus. P.Naoumas teigė pakliuvęs į Lukiškes kartu su žudikais ir narkomanais, jose atsidūrė ir žmona. Tris savaites jie negirdėjo nei apie vienas kitą, nei apie vaikus. Tiesa, vėliau sužinojo, kad mažaisiais buvo tinkamai pasirūpinta, bet už grotų buvo itin sunku. „Kad ir kokiuose rūmuose būtum, nelaisvė yra blogai“, – sirų posakį citavo pašnekovas.
„Man čia patinka. Žinau tradicijas, papročius ir kultūrą, truputį suprantu lietuviškai, galiu susikalbėti rusiškai. Yra tik dvi problemos – nėra darbo ir nėra su kuo bendrauti, ypač žmonai, ir vaikai dar neturi draugų.“
Vyrui, gyvenusiam Rusijoje, mokančiam rusų kalbą ir išmanančiam šio regiono papročius, tarnavusiam kariuomenėje buvo lengviau nei žmonai, ne tik pakliuvusiai į visai nepažįstamą šalį, bet ir apskritai pirmąkart išvykusiai iš Sirijos. Aukštą kraujospūdį turintis P.Naoumas porą kartų lankėsi pas gydytoją, bet trečią kartą nebenuvedė. Bet šiaip sąlygomis už grotų jis nesiskundė ir džiaugėsi, kad netrukus buvo priimamas kaip saviškis.
Pasibaigus areštui visi penki buvo nuvežti į Pabradę, kur pragyveno pusketvirto mėnesio, kol gavo leidimus gyventi Lietuvoje. Tik tuomet persikėlė į Ruklą.
„Perkate lėktuvus, o lietuvių kalbos negalite pamokyti“
Pabradėje tėtis suskubo vyresniuosius vaikus užrašyti į rusų mokyklą. Kadangi mokslai vyko vyrui suprantama kalba, jis galėjo padėti ruošti pamokas. P.Naoumas negailėjo pagyrų dviem itin pagelbėjusioms mokytojoms Svetlanai bei Marinai. Nepaisant svetimos kalbos ir tvarkos, Petra pasirodė esanti ypač pažangi mokinė.
Rukloje, kur sirai įsikūrė balandžio pabaigoje, sąlygos nebe tokios geros. Visų pirma čia teks lankyti lietuvišką mokyklą, o pagrandukui – lietuvišką darželį. Vyras domėjosi, ar vaikai per vasarą negalėtų gauti lietuvių kalbos pagrindų, kad mokykloje bent šiek tiek susigaudytų, bet išgirdo, kad tokių kursų nėra. „Suprantu, kad čia yra jūsų šalis, ir neturiu nieko prieš lietuvių kalbą, bet būtų gerai, kad vaikai mokytųsi man suprantama kalba, galėčiau jiems padėti, – apgailestavo jis. – Perkate lėktuvus, o negalite padaryti tokios smulkmenos…“
Sutuoktiniai yra išsilavinę žmonės: ponas Pierre'as – inžinierius, ponia Aida – matematikos mokytoja. Abu vertina mokslą, stengiasi, kad vaikai stropiai mokytųsi – priešingai nei kai kurie kiti pabėgėliai, kaip puse lūpų prasitarė pašnekovas. Kieme mažiesiems – ne taip keblu, mat kiti vaikai yra baltarusių, kirgizų, ukrainiečių, taigi gali susikalbėti rusiškai. Kitų arabiškai mokančių vaikų nėra – anksčiau gyvenusieji išsikraustė, irakiečių pabėgėlių šeima vaikų neturi. Bet netrukus iš Pabradės turėtų atsikraustyti viena moteris su seserimi ir 7 bei 10 metų vaikais.
Pabėgėliai, neslėpė ponas Pierre'as, gyvena prastai, visų pirma dėl to, kad trūksta žmonių, su kuriais galėtų susikalbėti. „Bet vis tik didelis ačiū, kad priėmėte, neišvijote ir padedate pinigais, maistu, būstu. Esame ir visada būsime dėkingi. Vaikus išmokysiu dėkoti, kad Lietuva tiesiog iš oro mus priėmė, kitaip gyventume kaip tie žmonės Libane ar Jordanijoje“, – kalbėjo atvykėlis.
Rukloje, kaip ir Pabradėje, sirai mokosi lietuvių kalbos, vėliau žada lankyti profesinius kursus. Praėjus aštuoniems mėnesiams – maždaug apie Naujuosius – šeima galės kraustytis į bet kurį Lietuvos miestą ir tęsti integracijos procesą. Jie dar penkerius metus gaus finansinę paramą, sumą kasmet mažinant 20 proc. P.Naoumas svajoja įsikurti Vilniuje – didesniame mieste esą bus lengviau gauti geresnį darbą.
Kol kas darbo jam sunkiai sekasi ieškoti, nors pradėjo vos atvažiavęs. Tikėjosi įsidarbinti pagal specialybę, bet drabužių siuvykloje Jonavoje nepriėmė. Bandė per Raudonąjį kryžių Kaune įsidarbinti pas pasieniečius vertėju, bet sutrukdė nepakankamos lietuvių kalbos žinios. Todėl dabar vyras siekia pats susikurti darbo vietą, tačiau iškilo kita kliūtis – įmonei įregistruoti reikia turėti adresą. Pabėgėlių priėmimo centras tam netinka.
Pora bičiulių iš Sirijos norėtų atvažiuoti į Lietuvą ir imtis verslo, prie jų galėtų prisidėti ir P.Naoumas, bet dar nežinia, ar gaus leidimą.
„Manau, kad didesnio karo nebus. Visi laukia 2014 metų, kai bus rinkimų, B.al Assadas ramiai paliks valdžią, ateis kiti. Neįsižeis nei Rusija, nei JAV.“
Nors kone dešimtmetį gyveno netoli ir puikiai žinojo Lietuvą bei kitas Baltijos šalis, čia vyras nėsyk nesilankė. Net nežinojo, kad įstojome į ES, todėl bėgdamas iš tėvynės vylėsi pasiekti Švediją, Vokietiją, Nyderlandus ar Belgiją. Jis prisipažino į Lietuvą pasukęs tik dėl to, kad ribojasi su Kaliningrado sritimi, bet nepraėjus nė metams nusprendė, kad mielai liktų: „Man čia patinka. Žinau tradicijas, papročius ir kultūrą, truputį suprantu lietuviškai, galiu susikalbėti rusiškai. Yra tik dvi problemos – nėra darbo ir nėra su kuo bendrauti, ypač žmonai, ir vaikai dar neturi draugų.“
Sirijoje liko tik vyro sesuo, su kuria nuo kovo neturėjo jokio ryšio ir net nežino, ar tebėra gyva. Kita sesuo įsikūrusi Vokietijoje, po brolį – Belgijoje ir Švedijoje. Pastarojoje gyvena ir tėvai. Su artimaisiais ponas Pierre'as bendrauja internetu, ten ieško ir naujienų apie padėtį Sirijoje.
Tėvynėje liko nemažai tolimesnių giminaičių ir draugų, negalinčių ar nenorinčių išvažiuoti. Jie sako verčiau mirsią namie, o ne pabėgėlių stovyklose Jordanijoje ar Libane. Žmonės esą nebelaukia pagerėjimo, nes gerų naujienų vargu ar bus. Per karą žuvo A.Naoum pusbrolis inžinierius, armijos karininkas, bandydama iš Turkijos patekti į Graikiją nuskendo P.Naoumo pusbrolio dukra.
Prognozuoja dideles permainas Artimuosiuose Rytuose
Paklaustas, ar žinodamas apie laukiančius vargus kartotų savo kelionę, ponas Pierre'as linktelėjo. Jis didžiuojasi savo šalimi ir nenorėjo išvažiuoti – namie buvo gerai, šeima priklausė aukštesniajam sluoksniui. Todėl išvijo ne ekonominės priežastys, o vis prastėjanti bendra situacija. Dabar iš Sirijos bėga visi, tik galintieji įpirkti bilietus skrenda į Europą, o vargingieji traukia į aplinkines šalis. „Bet Libanas – ne ne išeitis. Šiandien – Sirija, rytoj Libanas, poryt – Jordanija. Visas regionas sėdi ant bombos, – apibendrino pašnekovas. – Anglija, Prancūzija, JAV pradėjo kalbėti apie puolimą. Laukiame ir nežinome. Vieni sako, kad bus, kiti – kad ne.“
Kalbai pasisukus karo link, vyras pripažino, kad prezidentas Bashar al Assadas nėra geras žmogus, bet „geresnis už anuos“ – sukilėlius. „Jis pats geriausias iš blogųjų. Geriau už jį nieko nėra. Jei jis pasitrauks, ateis radikalai, ne liberalieji, ir bus blogiau. Todėl bus blogai ir mums, ir jums, ir amerikiečiams“, – nukirto vyras.
 |
| Eglės Digrytės nuotr./Pierre'as Naoumas |
2011-ųjų kovą įsiplieskę protestai buvo gana ramūs – žmonės prašė demokratijos, laisvės visuomenei, paleisti politinius kalinius. Komunistų partija, kuriai priklauso P.Naoumas (todėl ir pirmagimį pavadino Stalinu), pateikė 13 spręstinų problemų sąrašą. Tik po kurio laiko buvo atsižvelgta į šešis reikalavimus dėl ekonominių ir politinių reformų, todėl komunistai atsitraukė. Dabar situacija esą tokia, kad neišeina nei judėti pirmyn, nei grįžti atgal. JAV esą nesiekia nei nušalinti B.al Assado, nei perduoti valdžią opozicijai – pabėgėlio įsitikinimu, amerikiečiams labiausiai reikia mirusios, žlugusios Sirijos.
Šiame dideliame žaidime, vyro žodžiais, žaisliukai yra ne vien paprasti sirai, bet ir prezidentas bei opozicija. Blogiausia esą dar tik laukia. „Man atrodo, kad Artimuosiuse Rytuose atsiras kitoks politinis žemėlapis. Kaip SSRS buvo viena šalis, o dabar – penkiolika, Jugoslavijoje buvo tas pats. Vietoj Sirijos bus trys ar keturios valstybės. Bus Nauji Artimieji Rytai, kuriuose svarbiausias bus Izraelis, o kiti – Jordanija, Sirija, Palestina, Libanas – bus kaip vergai.“
Pašnekovo įsitikinimu, dabar svarbiausia – ne sirų, o didžiųjų valstybių – Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, JAV – pozicija. Rusija čia esanti tarp kitko. „Mano nuomone, kaip norės JAV, taip ir bus“, – svarstė P.Naoumas.
Rytietis, jei užmuša jo brolį, negali sėdėti ir laukti, o turi pats nukauti žudiką. Tačiau, anot pabėgėlio, ginklas nesprendžia problemų, tik įstatymai ir derybos susėdus aplink stalą. Sirijos valstybė ir opozicija nepasitiki viena kita. Valdžia ir sukilėliai buvo porą sykių susirinkę derybų, bet kiekvieni turi savų sąlygų. Pastarieji ėmė reikalauti: tegul B.al Assadas iškart pasitraukia, vyriausybės atstovai atšovė: o su kuo tarsitės?
P.Naoumas turi savą ateities prognozę: „Manau, kad didesnio karo nebus. Visi laukia 2014 metų, kai bus rinkimų, B.al Assadas ramiai paliks valdžią, ateis kiti. Neįsižeis nei Rusija, nei JAV.“
