Pagrindinė taisyklė – noras bendrauti
Jau metus Daiva savanoriauja „Sidabrinėje linijoje“, kurią atrado per savanorius ruošiantį M. Čiuželio labdaros ir paramos fondą. Beveik aštuonis mėnesius bendrauja telefonu su senjoru, kurio telefono numerio nežino ir net jo paties nėra mačiusi nuotraukoje. Tokios savanorystės „Sidabrinėje linijoje“ taisyklės. Pagrindinė užduotis – nuoširdus noras bendrauti su senoliais. Iš savanorių taip pat tikimasi atsakingo požiūrio į savanorystę ir įsipareigojimo bent jau kurį laiką palaikyti ryšį su senjoru.
„Labai svarbus pirmasis pokalbis – pažintis. Stengiuosi kuo daugiau sužinoti apie pašnekovą, kuo jis domisi, ką mėgsta ir – kas erzina. Turbūt per tą pirmąjį pokalbį ir senjoras pajaučia, ar galės atverti širdį, ar jo iš tiesų klausomasi, o gal tėra atsakoma „aha“, „taip“ ir panašiai“, – teigia Daiva.
Jos pirmasis pašnekovas – garbaus amžiaus senjoras iš Žemaitijos. Tačiau bendru sutarimu šiuo metu pokalbiai yra sustabdyti. O kaip tik tą dieną, kai susisiekėme, Daiva jau laukė naujos pašnekovės, energingos senjorės iš Vilkijos skambučio. Abiejų senolių amžius – apie 80 metų.
„Atsisveikinti su pirmuoju pašnekovu buvo jautru. Tačiau nepasakėme vienas kitam „sudie“ visam laikui. Tiesiog dabar žmogus pradėjo sodo darbus, surado gyvenimo draugę ir pokalbiai jam nebėra tokie aktualūs. Tačiau, manau, ateis ilgi žiemos vakarai ir bendrauti mėgstantis vyriškis vėl gali kreiptis į „Sidabrinę liniją“, – svarsto Daiva.
Pokalbiuose, žinoma, paliečiamos įvairiausios istorijos.
Dalijasi linksmais ir liūdnais išgyvenimais
Vilnietė patyrė, kad kai pavyksta susibendrauti su senjoru, jis arba ji dalinasi ir skausmu, ir džiaugsmu. Senolis iš Klaipėdos – našlys, turi vaikų ir anūkų, bet jie toli, todėl anapilin iškeliavus žmonai, pasijuto labai vienišas.
„Kai žmogus prabildavo apie praradimo skausmą, apie tai, kaip kartais dėl to jaučiasi blogai ir kaip sunku susitaikyti, pasidalindavau, kad ir aš ne kartą esu tai išgyvenusi ir labai gerai jį suprantu. Būdavo, prasitaria: „Va, ir vėl važiavau į kapines“. Sakydavau, kad labai gerai, jog nuvežė gėlių, uždegė žvakę, pabuvo. Kartu prisimindavome, kokia buvo jo žmona. Kaip susipažino, susituokė, kiek metų kartu nugyveno ir kaip kartu augino vaikus. Taip palengva pavyksta išlieti skausmą“, – sako D. Žiuramskaitė.
Pokalbiuose, žinoma, paliečiamos įvairiausios istorijos. Savanorė pasakoja, kad jos pašnekovas – vaizdingai kalbantis žmogus, todėl niekad nebuvo nuobodu klausyti. Pasipasakodavo, kaip būdamas užkietėjęs žvejys iš upės traukdavo stambius laimikius, o šie nutrūkdavo. Arba – kaip neseniai pradėjo ieškoti gyvenimo draugės ir kaip pirmasis pasimatymas buvo visai ne toks, kokį įsivaizdavo, todėl pavirto fiasko.
Kiekvienas ieško ryšio su žmogumi
„Dabar aš esu savanorė ir atsiliepiu į senjorų skambučius, bet, galvoju, praeis penketas metų ir galbūt pati norėsiu, kad kas nors atsilieptų į mano skambutį. Atėjus laikui, kai sunkiai judėsiu, neprigirdėsiu ir jausiuosi labai vieniša, norėčiau, kad kas nors bent kartą per savaitę paskambintų ir pašnekintų“, – įsitikinusi D. Žiuramskaitė.
Savanorės manymu, bendravimas su žmonėmis ir moralinis pasitenkinimas gyvenimu žmogui teikia daugiau laimės nei materialinė gerovė.
„Niekada nebuvau apsupta prabangiais daiktais, negyvenau rūmuose, bet visada buvau tarp žmonių. Atsimenu savo šeimą, vaikystę, kai per šventes sugūžėdavo pilna trobelė, girdėdavosi vaikų klegesys. Viso to ilgiuosi ir dabar“, – sako Daiva.
Vilnietė savo pavyzdžiu įsitikino, kad savanorystė mažina vienišumo jausmą, leidžia jaustis reikalingam.
Vilnietė savo pavyzdžiu įsitikino, kad savanorystė mažina vienišumo jausmą, leidžia jaustis reikalingam. 61-erių Daiva iki šiol aktyviai dirba įvairioje socialinėje ir projektinėje veikloje, tačiau ji pastebi, kad ir savanoriavimo jos gyvenime daug. Ji padeda ne tik „Sidabrinėje linijoje“, bet ir įvairiuose kituose projektuose, kuriuose taip pat dirbama su senjorais, vaikais, sunkiau besiverčiančiomis šeimomis. „Kalbant apie „Sidabrinę liniją“, tam man netgi nereikia specialių pastangų, nes su senjoru galiu kalbėti būdama tiek namuose, tiek važiuodama autobusu, man ir jam patogiu metu“, – pasakoja Daiva.
Šio straipsnio herojė Daiva Žiuramskaitė dalyvauja organizacijos „Soros International House“ kartu su partneriu M. Čiuželio labdaros ir paramos fondu vykdomame, iš ES struktūrinių fondų lėšų bendrai finansuojamame priemonės „54+“ projekte „Mokykis ir savanoriauk! Nauji įgūdžiai profesiniam tobulėjimui ir savanorystei“.
Jei susidomėjote savanorystės galimybėmis ir savanoriavimo projektais, daugiau informacijos galite rasti čia.
