„Mano liga sunki, ja sergant inkstuose formuojasi daugybinės cistos, kurios ilgainiui visiškai sunaikina organą. 3 metus buvau gydoma dializės procedūromis ir laukiau donoro inksto, kuris pakeistų mano nebeveikiančius inkstus. Nors stengiausi nepasiduoti, vis tik reikėjo psichologo pagalbos“, – pasakoja moteris.
Susidraugauk su liga
Į kabinetą įėjo didelė baimė – taip, pasak Elonos, psichologė apibūdino savo įspūdį, kai pacientė apsilankė jos kabinete. Kai sužinojo, jog ligonė daro viską, kas įmanoma, kad įveiktų ligą, ji patarė nesigraužti dėl to, ko negali pakeisti ir susidraugauti su liga. Tai pakeitė Elonos požiūrį į gyvenimą, paskatino matyti ne tik juodas spalvas ir iš gyvenimo imti viską, kas jai yra svarbu ir įdomu. Taip moteris baigė vairavimo kursus, vėl pradėjo keliauti – darė tai, ką mėgo.
Nemaža kliūtimi buvo dializės procedūros, dėl kurių ji negalėjo ilgiau negu vienai dienai išvykti iš namų. Tačiau Elona nenuleido rankų. Internete susirado informacijos apie Dializės centrą Turkijoje, kur ruošėsi skristi, ir susitarė dėl procedūrų. Taigi, liga nesutrukdė pailsėti šalyje, kur daug saulės ir šilumos – to Elona labai ilgėjosi. Kitais metais susirado tokį patį centrą Kretoje ir ilsėjosi ten, o dar vėliau nuvyko ir į Ispaniją.
Transplantacijos stebuklas
Po 3 donorinio inksto laukimo metų atsirado E. Rutkauskienei tinkamas donoro inkstas. Kai ją pakvietė operuotis, iš pradžių moteriai buvo sunku patikėti tokia laime. Operacija buvo sėkminga ir Elona suprato, kad įvyko stebuklas. Ir nors po transplantacijos praėjus 8 metams tenka reguliariai atlikti tyrimus, gerti vaistus, ji džiaugiasi gyvenimu ir kasdien mintyse dėkoja donoro artimiesiems ir, žinoma, gydytojams.
Vieša padėka gydytojams
„Jau daugiau kaip 30 metų dėl mano ligos nuolatos tenka bendrauti su medikais. Dažnai pajuokaudama kartoju, kad kažkam sekasi kortose, kažkam – meilėje, o man – su gydytojais. Niekada per tiek metų neteko nė vienam nešti vokelių su pinigais ar kitokių dovanų. Visada gaudavau geriausią gydymą, profesionalią medicininę priežiūrą ir nuoširdų bendravimą. Labai norėčiau viešai padėkoti visai „Diaverum“ dializių centro medikų komandai, kurie per 3 dializių metus tapo mano šeima, imunologams, transplantologų komandai, ypač gydytojui urologui transplantologui Dariui Rakšniui, kuris mane operavo ir labai atsakingai prižiūrėjo po transplantacijos. Taip pat sakau nuoširdų „Ačiū“ Nefrologijos skyriaus visam personalui, nefrologams Mariui Miglinui, Daliai Aleknienei, Eglei Ašakienei, Loretai Vareikienei, Sigutei Anisko ir ypač Ilonai Rudminienei, kuri iki šiol labai atsakingai prižiūri mano sveikatą“, – sako E. Rutkauskienė, pabrėždama, kad geriausia dovana gydytojui yra nuoširdi paciento padėka ir pagerėjusi jo sveikata, kuri leidžia džiaugtis visaverčiu gyvenimu.
Dažnai pajuokaudama kartoju, kad kažkam sekasi kortose, kažkam – meilėje, o man – su gydytojais.
Nerimauja dėl dukrų
Būtent medikų nuopelnu Elona laiko tai, kad ji iki šiol gyva ir beveik sveika. „Oi, kaip gerai aš dabar gyvenu. Net pamirštu, kad esu transplantuota. Atrodo, kad sveika buvau ir esu. Kas bloga greitai pasimiršta. Tik nerimauju dėl savo mergaičių ateities. Turiu dvi dukras ir keturias anūkes. Didelė tikimybė, kad kažkurios paveldėjo mus persekiojančią ligą – inkstų policistozę“, – nuogastauja moteris.
Tačiau Elona tikisi, kad skaudžias problemas išspręsti padės medicinos pažanga, gydytojai išmoks išgydyti inkstų policistozę. Per ilgus gydymosi metus ji gerai matė, kaip medicina sparčiai žengia į priekį, kaip tobulėja gydymo būdai, atsiranda nauji, efektyvūs vaistai. E. Rutkauskienė tiki, kad greitai bus sukurtas mažytis dirbtinis inkstas, kurį transplantavus nebereikės slopinti imuniteto. Elona žavisi medikų – ir praktikų, ir mokslininkų darbu, jų atsidavimu. Akivaizdu, kad kiekvienas iš jų daro, kas įmanoma geriausia, kad padėtų pacientui, kad jo sveikata pagerėtų, ligos atsitrauktų. Pasveikęs ir dėkingas ligonis – gydytojui geriausia dovana.
Propaguoja organų donorystę
E. Rutkauskienė nuoširdžius pagarbos, padėkos ir susižavėjimo pasiaukojamu darbu žodžius taria ir nefrologinių ligonių asociacijos „Gyvastis“ darbuotojoms. „Ten pradėjau lankytis, prasidėjus hemodializėms. Iki šiol esu dėkinga ten dirbančioms merginoms: Aušrai Degutytei, Ugnei Šakūnienei, Vilmai Radavičienei, Ritai Žvirblienei, Audronei Tutlienei ir kitoms, kurios pačios sirgdamos, stengėsi savo pavyzdžiu ir veikla padėti kitiems ligoniams. Organizuodavo konferencijas, savipagalbos užsiėmimus, kas labai motyvavo nepasiduoti, kuo daugiau žinoti apie savo ligas ir mokytis gyventi su tuo. Netrukus ir man pasiūlė dirbti „Gyvastyje“. Ir jau 5 metai kai „Gyvastis“ tapo mano gyvenimo dalimi“, – pasakoja moteris ir priduria, kad asociacija bendradarbiauja su gydytojais, Nacionaliniu transplantacijos biuru, savivaldybe, Neįgaliųjų reikalų departamentu bei kitomis institucijomis, kad kuo daugiau galėtų padėti sergantiems žmonėms.
Pasak pašnekovės vienas pagrindinių asociacijos uždavinių – donorystės propagavimas, nes dar labai stipriai įsigalėję klaidingi įsitikinimai, stereotipai, mitai. „Stengiamės, skleisti teisingą informaciją. Tikime, kad ateityje žmonės bus sąmoningesni, atsiras daugiau donorų ir laukiantieji širdies, plaučių, kepenų, inkstų, ragenų galės džiaugtis gyvenimu“, – sako Elona.
Informacija parengta LR sveikatos apsaugos ministerijai įgyvendinant Europos socialinio fondo ir Lietuvos Respublikos valstybės lėšomis finansuojamą projektą „Korupcijos prevencijos didinimas sveikatos apsaugos sektoriuje“.
