Gydytojas laiko pokalbiui rado pirmadienį, vos baigęs dar vieną 24 valandų pamainą. Jis tikino, kad COVID-19 visiškai pakeitė medikų kasdienybę. Esą jų skyriuje labai aiškiai sudėliota tvarka, kaip turi veikti reanimacija, kurioje gydomi naujuoju koronavirusu užsikrėtę asmenys. Kol kas apsaugos priemonių ir įrangos čia netrūksta, tačiau A.Kiškis mano, kad sergamumas koronavirusu tik įsibėgėja, tai – tik pradžia ir ragina valdžios atstovus nuolat būti budriems, galvoti, ar tikrai pasiekus piką pakaks medikų, galinčių gydyti sunkiausios būklės ligonius.
– Kaip jūs gyvenate tuos du mėnesius, kai COVID-19 pasiekė Lietuvą?
– Turbūt tiksliausias atsakymas būtų, kad vis geriau ir geriau. Iš mūsų pusės. Žinoma, iš pacientų pusės viskas atvirkščiai, nes jų daugėja ir vis sunkiau sergančių atsiranda. Tačiau ta pirminė suirutė, ta nežinia, kaip čia bus ir kas čia bus, buvo labai baisi. Dabar, kai jau praėjo nemažai laiko, viskas pradeda susidėlioti į tam tikras vietas ir vėžes.
– Atsirado daugiau tvarkos ir ritmas nusistovėjo?
– Yra gerai tai, kad jau daugmaž įsivaizduojam, kur ateisim į darbą ir ką jame veiksim. Prieš pusę metų tai buvo savaime suprantama ir nekilo jokių klausimų, o prieš porą mėnesių net nežinodavai, kaip ateisi į darbą, kaip atrodys tavo darbo diena, ką tau reiks daryti.
Prieš porą mėnesių net nežinodavai, kaip ateisi į darbą, kaip atrodys tavo darbo diena, ką tau reiks daryti.
– Kas pasikeitė jūsų darbe dėl šios ligos?
– Pasikeitė darbo tvarka. Suprantu, kad vos prasidėjus šiam reikalui tiek ligoninės administracija, tiek apskritai valdžia neįsivaizdavo nei kiek tų ligonių bus, nei kaip jie atrodys, nei kaip vyks jų gydymas. Dabar tai jau šiek tiek žinoma, todėl atsirado daugiau aiškumo ir tvarkos. Mes jau dirbame vienoje vietoje, ligonius gydome vienoje vietoje – vien tai yra gerai. Jau žinome, kas kur padėta, o tai labai padeda atlikti viską greičiau ir patogiau.
– O kada buvo priimti sprendimai nusistatyti tvarkas, susidėlioti darbus taip, kaip jie sudėlioti dabar?
– Nebuvo tokio lūžio taško ar vienos dienos. Nuolat vyko derinimaisi ir pasitarimai dėl sklandaus darbo organizavimo. Dabar visos problemos išspręstos. Mes kartais jaučiamės ir vadiname savo skyrių, savo palatą, vadinamuosius boksus – reaktoriumi. Čia yra durys su raudonomis etiketėmis, kad įeiti be apsaugos priemonių negalima. Apskritai į mūsų skyrių pašaliniai vengia užeiti dėl savaime suprantamų priežasčių. Liga yra liga. Daugeliui iš tiesų sunku įsivaizduoti, kaip ten viskas atrodo, kokios mūsų skyriaus problemos, kokia darbo specifika. Kartais tai žodžiu išdėstyti nėra įmanoma. Reikia tai pamatyti.
– Pavyzdžiui?
– Pirmiausia, darbo krūvis. Net neabejoju, kad sunku tai įsivaizduoti.
– O koks jis, kaip darbo krūvis pasikeitė susidūrus su COVID-19?
– Dabar viskas yra kardinaliai kitaip. Darbo krūvis yra padidėjęs ne procentais, o kartais. Tiek gydytojams, tiek slaugytojams, tiek padėjėjams.
Pavyzdžiui, kritinės būklės ligoniui taikoma dirbtinė plaučių ventiliacija, o vienas iš gydymo metodų, kai tokia ventiliacija sunkiai padeda, yra paciento paguldymas ant pilvo. Įsivaizduokite ligonį, kuris sveria 100–120 kg, o prie jo prijungti 2–3 invaziniai aparatai, su kateteriais įvairiausiais. Ir jį reikia apversti ant pilvo. Prieš porą dienų net filmavau, kaip mūsų skyriuje tai atlieka aštuoni žmonės. Aštuoni žmonės. Visi apsirengę su pilna ekipiruote.
Atrodo, na, kam jų tiek reikia? Bet tam, kad pacientas būtų apverstas saugiai, tiek žmonių kartais reikia, nes jei vertimo metu iškristų nors vienas, grubiai tariant, į pacientą įkištas vamzdelis, tai galėtų būti pražūtinga. Todėl saugiai atlikti veiksmą reikia labai labai daug rankų.
– Kiek ligonių dabar gydote Intensyvios terapijos skyriuje?
– Šie skaičiai nuolat kinta. Vidutiniškai per parą mūsų skyriuje guli apie 10–14 pacientų, sergančių COVID-19 sukelta kvėpavimo takų liga ir jos komplikacijomis.
– Ar visi jie rizikos grupės pacientai? Visuomenėje įprasta manyti, kad jaunimas į tokią sunkią situaciją nepateks, kad sunkios būklės būna tik vyresnio amžiaus, šalutinių ligų turintys žmonės.
– Toli gražu ne visi šie pacientai rizikos grupės. Nesakyčiau, kad tai mus stebina. Tendencijų čia nėra.
– COVID-19 – nauja liga. Iš kur mokotės, kaip su ja kovoti?
– Čia antra didžiausia problema šiuo metu, kadangi nuo pat pandemijos pradžios visame pasaulyje niekas tiksliai net nežinojo, kada, kaip ir ką daryti. Nėra parašyta, kokia turi būti gydymo eiga, kada kokį vaistą suleisti, kokį aparatą kada prijungti. Pavyzdžiui, mūsų skyriuje diskusijos, tarpdisciplininiai gydytojų konsiliumai vyksta net dukart per parą. Tuomet aptariami visi ligoniai, daug gydytojų korifėjų, savo srities ekspertų išsako savo nuomonę apie naujausius gydymo metodus, rekomenduoja, ką galėtume daryti, o ko nereikėtų daryti.
Dabar, sakykim, iš tų metodų, kuriuos anksčiau mes ne taip dažnai taikydavome, yra ekstrakorporinė membraninė oksigenacija – EKMO (Jos metu veninis paciento kraujas oksigenuojamas bei pašalinamas anglies dioksidas ir toks kraujas grįžta į paciento kraujo apytaką – red. past.). Šiuo metu ji taikoma 2 pacientams.
Kitas iššūkis – jau turbūt girdėta citokinų audra. Ją bandome slopinti tokiu invaziniu gydymo metodu, kai tie citokinai sukelia labai labai smarkų uždegimą, iš kraujotakos jie šalinami tam tikru filtru. Tai – labai brangus gydymo metodas, pakankamai sudėtingas, o jis epizodiškai šiuo metu taikomas didžiajai daliai mūsų pacientų.
Šis metodas gali būti taikomas ir kitoms ligoms gydyti, bet anksčiau mes susitvarkydavome paprastesniais metodais. Dabar tenka ieškoti ir naudoti visus įmanomus metodus.
Čia nėra nei viduriukas, nei kulminacija. Aš manau, kad čia tik pati pradžia.
– Ne medikui, skaitysiančiam mūsų pokalbį, gali atrodyti, kad 10–14 pacientų intensyvios terapijos skyriuje nėra tiek jau daug. Kaip jūs paaiškintumėte, kodėl tai visgi yra daug?
– Sudėtingumas išties ne tiek pacientų skaičius, kiek pacientų būklės sunkumas. Kita vertus, dar prieš dvi savaites mes turėjome vos du pacientus, taigi ta dinamika labai greitai auga. Aš asmeniškai manau, kad ir mūsų skyriaus vedėjas Gintautas Kėkštas pritartų, kad pacientų tik daugės. Čia nėra nei viduriukas, nei kulminacija. Aš manau, kad čia tik pati pradžia.
– Politikai jau kalba apie tai, kad Lietuvoje pasiektas pikas. Ar su tuo sutinkate? Mokslininkai prognozuoja, kad ligonių daugiausia bus gegužės pradžioje, ar sekate tas prognozes ir kaip jas vertinate?
– Politikai skaičiuoja ir žiūri šiek tiek kitaip. Jie piką vertina pagal užsikrėtusių arba sergančių pacientų skaičių. O tie pacientai, kurie pas mus guli šiuo metu, nebuvo iš tų, kurie buvo atvežami į priėmimo skyrių ir iškart pakliūdavo į reanimaciją. Beveik visi jie ligos pradžioje keletą dienų gulėjo Infekcinių ligų centre, bet jų būklė blogėjo. Sergančių šia liga pikas, mūsų manymu, bus tikrai vėliau. Dažniausiai nuo ligos nustatymo dienos būna praėjusi maždaug savaitė, kai žmogus patenka į ligoninę.
– Kaip jums apskritai atrodo, ar ši liga išskirtinė? Kai kurie žmonės sako, kad tai tiesiog dar viena liga, kurios nereikia bijoti.
– Kad išskirtinė, tai tikrai taip. 100 procentų. Pirmiausia, dėl savo klinikinės išraiškos. Ar verta ir reikia bijoti? Vienareikšmiai – taip. Žinoma, nereikia panikos, bet karantinas tas, kuris buvo prieš savaitę, prieš pusantros, buvo reikalingas, nors didelė dalis žmonių, deja, žiūrėjo į jį pro pirštus. Nereikėjo taip elgtis.
– Jūs jau savo darbe jaučiate, kad to žiūrėjimo pro pirštus buvo?
– Jeigu atvirai, tai labiausiai jaučiasi, kai išeini po paros budėjimo, esi baisiai išvargęs, o tau dar reikia užsukti į parduotuvę. O ten pamatai didžiąją dalį žmonių vaikštančius be kaukių apskritai (iki draudimo viešoje vietoje būti be kaukių). Tada pasidaro taip velniškai pikta, kad jūs net neįsivaizduojate. Eini parduotuvėje, matai žmogų be kaukės ir tu jame jau įžvelgi ne tiesiog pirkėją parduotuvėje, o potencialų savo ligonį. Vien dėl to, kad jis vaikšto be kaukės ir jam nesvarbu rūpintis savo saugumu.
Eini parduotuvėje, matai žmogų be kaukės ir tu jame jau įžvelgi ne tiesiog pirkėją parduotuvėje, o potencialų savo ligonį.
– Esate kada pasakęs repliką tokiam žmogui be kaukės?
– Esu.
– Užsidėkite kaukę arba būsite mano pacientas?
– Na, gal ne taip. Esu prie kasos senyvo amžiaus moteriškei pasakęs, kad ji kaukę užsidėjusi visiškai ne taip, kaip reikėtų. Deja, ji manęs nesuprato ir labai ant manęs supyko dėl komentaro.
– Tokiais atvejais apima neviltis? Taip sunkiai dirbate, o vis tiek yra žmonių, kurie elementariai savęs nesaugo?
– Taip, bet iš tiesų suprantu, kad profilaktika nėra mano darbas. Geriausias sprendimas tada yra neiti į parduotuves, sėdėti namie 100 proc. ir nematyti tų žmonių.
– O jums pačiam nebaisu užsikrėsti? Suprantu, kad yra apsauga – chalatai, skafandrai, visa kita, bet ar nekyla baimė? Nesapnuojate naktimis košmarų?
– Nepaisant to, kad mano pavardė daug sakanti (juokiasi), bet, ne, nebijau. Absoliučiai nebijau. Jeigu bijočiau ir bijodamas eičiau į darbą, tai būtų labai labai blogai. Baimė darbe tikrai trukdytų. Tačiau mes dabar esame tiriami kas savaitę ir bent aš asmeniškai esu ramus.
– Kaip manote, ar karantino sąlygų švelninimas jau pagrįstas? Ar dėl to vėl nekils nauja banga? Mieste jau matyti daugiau žmonių nei Velykų savaitgalį. Ar neatsipalaiduosime per anksti?
– Mediko akimis žiūrint, taip, atsipalaidavome per anksti. Tačiau karantinas turi savo neigiamą poveikį ekonomikai ir čia ne man vertinti, kada jis turėtų būti nutrauktas ar švelninamas. Iš medicininės pusės mes tikrai pamatysime to kainą. Galbūt jau ir dabar matome, bet ne mano darbas yra skaičiuoti ir spręsti, kaip elgtis valstybei. Net ne mano darbas skaičiuoti, kiek kiekviena citokinų šalinimo procedūra ar EKMO sistema kainuoja. Mano darbas – naudoti jas, kai reikia.
– Bet ar tokių priemonių Lietuva turi pakankamai? Koks apskritai medicinos sistemos pasirengimas COVID-19 pandemijai?
– Šiuo metu bent jau mūsų ligoninėje, galiu drąsiai sakyti, tikrai nieko netrūksta. Net jeigu kartais pamatome, kad kažkokios priemonės ar metodo nėra, bet jo reikėtų, jis atsiranda labai labai greitai. Tarkime, sekmadienį budėjau, buvo situacija, kai skubiai prireikė vamzdelio prijungti sistemai, tai poilsio dienos vakare priemonė atsirado per 20 min. Tokiu greičiu buvo parūpinta. Tai nebuvo brangi prekė, bet be jos nebuvo įmanoma pajungti sistemos. Jei mums kažko reikia – mes gauname.
– Tai ramina? Kad yra ir priemonių, ir tie 8 kolegos pacientui apversti?
– Labai teisingai pastebėjote. Jei ligonių daugės, nemaža tikimybė, kad trūks ne prietaisų, o darbo rankų. Tiesiog žmonių.
Labai nesinorėtų, kad pritrūktų svarbiausio – žmogiškosios darbo jėgos.
Mūsų centre jau vyksta gydytojų ir slaugytojų rotacija, nes planinės paslaugos neteikiamos šiuo metu ir kai kurie intensyvios terapijos skyriai yra šiek tiek mažiau apkrauti natūraliai. Tai iš ten yra gydytojai ir slaugytojai rotuojami ir kol kas šiandien medikų netrūksta. Tačiau mes juk nė vienas nežinome, kaip bus ateityje.
– Lietuvoje medikai sudaro didesnę dalį užsikrėtusiųjų nei kitose valstybėse. Kaip manote, kodėl taip nutiko? Kas tai lemia ir kaip išvengti ligos patekimo į sveikatos įstaigas, slaugos ligonines?
– Manau, kad didelė dalis gydymo įstaigų, ypač mažesnių, neįvertino tos rizikos ir nespėjo pasiruošti. Visuomet lengva sakyti, kad ir, pavyzdžiui, ministerija ar dar kas nors iš valdžios neįvertino, nepadarė, nesuteikė apsaugos priemonių visiems medikams, tačiau juk mes nė vienas išties nežinome, kas galėjo nutikti. Juk pasitaiko, kad kaukės sustoja pakeliui į Lietuvą ir dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatai kažkur užstringa.
– Ką nors patartumėte valdžiai iš savo pozicijos, kurioje ligą matote iš labai arti?
– Na, kadangi apsaugos priemonių ar naujų gydymo metodų mums šiuo metu netrūksta, dabar patarčiau šiek tiek daugiau pagalvoti apie tuos, kurie dirba ligoninėse su pacientais. Labai nesinorėtų, kad pritrūktų svarbiausio – žmogiškosios darbo jėgos.
