Savo keturkojo istoriją 15min Irena nusprendė papasakoti perskaičiusi straipsnį „Šuns netekusi kaunietė suabejojo veterinaro gydymu: pražudė „priešnuodis“, o ne nuodai?“. Moteris džiaugiasi nepaklausiusi pirmojo sutikto veterinaro patarimo ir taip išgelbėjusi Pinčiui gyvybę. Kaunietė nori atkreipti visų šunų augintojų dėmesį į tai, kad kraštutiniais atvejais privalu išgirsti dvi nuomones.
„Praėjusiais metais prieš Velykas mano šuo – vienerių metų taksų veislės mišrūnas, parbėgo namo cypdamas. Gyvename užmiestyje, aptvertoje teritorijoje. Kas jam nutiko, nesupratau, todėl maniau, kad gal kažkaip ištrūko iš kiemo ir jį sužalojo automobilis. Šuns dubuo buvo keistai nukaręs, stuburas perkreiptas. Nieko nelaukdama nuvežiau jį į vieną Kauno veterinarijos kliniką (pavadinimas redakcijai žinomas, klinika atsisakė pakomentuoti šią situaciją – aut. past.)“, – istoriją ėmė pasakoti Irena.
Klinikoje jį apžiūrėjo jaunas veterinaras. Buvo padaryta rentgeno nuotrauka. Nustatyta, kad šuniukui lūžęs stuburas ties dubeniu. Toje vietoje, kur prasideda uodegikaulis.
„Uodegos nervai buvo atkirsti. Pinčius nereagavo į joje keliamą skausmą. Deja, veterinaras mane labai nuliūdino: šuniuką protingiausia bus užmigdyti, nes 99 proc. tikimybė, kad jis nesišlapins ir nesituštins. O juk toks šuo negali gyventi. Davė nuskausminamųjų ir liepė stebėti, kaip Pinčius jausis. Jei neatliks gamtinių reikalų, reikės migdyti. Berods, po kelių dienų liepė pasirodyti ir bus aišku, ką darome toliau“, – tęsė kaunietė.
Išklausė antrą nuomonę
Jai buvo be galo gaila tokio gyvybingo šunelio, tad pradėjo įvairias būdais ieškoti informacijos apie analogiškas traumas. Paskambino pasitarti su kitos veterinarijos klinikos atstovu. Pateikta informacija buvo kitokia – pozityvesnė.
„Informavo, kad net jei šunelis nesišlapins ir nesituštins, gyventi galės, tik visus gamtinius reikalus reikės jam padėti atlikti. Be to, didelė tikimybė, kad po pusės metų išsivystys nauji refleksai ir Pinčius galės gyventi normalų gyvenimą. „Toks šuo gali gyventi, tik jis nebus patogus jums, nes reikalaus daug priežiūros“, – tokia buvo konsultacijos esmė.
Pradėjau ieškoti žmonių, kurie būtų susidūrę su tokia šunelio trauma. Viena žmonių medikė man papasakojo, kad jos šuo po tokios traumos išgyveno, nors buvo rekomenduota užmigdyti. Tikino, kad į šunį reikia žiūrėti ne kaip į gyvulį, o kaip į žmogų. Juk žmogui eutanazijos netaikytumėte, jei jam būtų lūžęs stuburas“, – palyginimą pateikė Irena.
Pinčius dar tą pačią dieną vaikštinėjo lauke, „žymėjo“ krūmus ir elgėsi taip, lyg būtų sveikas šuo. Buvo tik kiek ramesnis nei įprastai. Artimiausią parą augintiniui ištino pilvas, ant jo atsirado didelė kraujosrūva. Irena išsigando vidinio kraujavimo, tad nuvežė Pinčių į pirmąją kliniką, kurioje jau anksčiau buvo sulaukusi pasiūlymo užmigdyti augintinį.
„Kai šunį nuvežiau antrai apžiūrai, labiausiai nerimavau dėl to ištinusio mėlynai raudono pilvo, bet ne dėl stuburo. Mus priėmė kitas jaunas veterinaras, kuris net neapžiūrėjęs, nieko nepaklausęs apie keturkojo savijautą ir elgesį, manęs pasiteiravo: „Tai ką nusprendėte – migdysite ar ne? Palikdami gyvą jūs jį kankinsite“. Man buvo šokas. Susidarė toks vaizdas, kad ši klinika primygtinai reikalauja migdyti šunį. Jiems visai nerūpėjo, ar jam gerėja, ar jis tuštinasi, šlapinasi. O tai juk ir buvo esminė sąlyga – gyvens šuo ar ne. Aš tepasakiau „neleisiu migdyti šuns“. Pasiėmiau stuburo nuotrauką, analgetikų ir išsivežiau Pinčių su mintimi taip lengvai nepasiduoti“, – teigė kaunietė.
Galėjo nevaldyti letenų
Netrukus po Velykų ji susisiekė su docentu Valdu Vaitkumi ir kitą dieną apsilankė pas jį. Šis šunį apžiūrėjo, patikrino nervus, ištyrinėjo stuburo nuotrauką. Veterinaras diagnozavo, kad lūžio vieta kritinė – vos keli milimetrai ir Pinčius būtų nevaldęs galūnių. Tokiais atvejais privaloma operacija. O dabar tik atkirsta uodega. Šuo gali gyventi pilnavertį gyvenimą, operacijos net nerekomenduojama daryti, kad nebūtų pažeisti nervai.
Lūžio vieta buvo kritinė – vos keli milimetrai ir Pinčius būtų nevaldęs galūnių.
„Perspėjo, kad ateityje gali pradėti graužti uodegą, nes jos nejausdamas, elgiasi kaip su žaislu. Apie jokius migdymus net kalbos nebuvo! Po kelių mėnesių Pinčiui iš tiesų teko amputuoti uodegą. Tai darėme jau kitoje, ne pirmojoje, veterinarijos gydykloje. Čia šuniukas taip pat buvo apžiūrėtas, diagnozuota problema, prižiūrėtas. Jokių nusiskundimų neturiu.
Praėjo beveik metai po įvykio, o Pinčius gyvena visavertį gyvenimą. Tik man ramybės neduoda tai, kad lengva ranka veterinarai galėjo atimti jam gyvybę. O dar tą istoriją 15min paskaičiau. Kai šuns būklė visiškai nebuvo ištirta, imtas taikyti kraštutinis „gydymas“, kuris buvo mirtinas. Baisiausia, kad Lietuvoje su gyvūnais vis dar elgiamasi kaip su daiktais: kilo problema, tai atsikratykime jos, o ne spręskime. O gal viskas priklauso nuo to – veislinis gyvūnas ar ne?“, – stebėjosi Irena.
Ji pabrėžė, kad augintiniui per metus taip ir nekilo jokių sveikatos problemų.
