Pirma sėkmės istorija: paskatino įkvepianti patirtis
Česlovui Jegorovui ir Vidmantui Gasperui socialinės dirbtuvės atvėrė kelią į visiškai naują gyvenimą. Socialinėse dirbtuvėse „Vilniaus viltis“ sustiprėję ir įgiję darbinių įgūdžių, jau beveik pusmetį abu puse etato darbuojasi įmonėje „Varžtų pasaulis“. Pasak socialinių dirbtuvių užimtumo specialisto Giedriaus Bagdono, jų įkvepianti patirtis skatina stengtis ir kitus dirbtuvių lankytojus.
„Socialinės dirbtuvės „Vilniaus viltis“ – tai erdvė žmonėms su intelekto sutrikimais, skirta ugdyti reikalingiausius darbinius įgūdžius: kruopštumą, laiko planavimą, nuoseklumą, kūrybiškumą, kritinį mąstymą, komandinį darbą. Socialinių dirbtuvių kolektyvas ieško užduočių, pritaiko jas pagal lankytojo turimus gebėjimu. O savo sėkme vadiname kiekvieno lankytojo tobulėjimą, augimą“, – pasakoja dirbtuvių meistras Giedrius.
Praėjusių metų spalį dirbtuvės pradėjo bendradarbiauti su UAB „Ginestra“. Socialinių dirbtuvių lankytojai atlieka varžtų rūšiavimo, komplektavimo paslaugas. Šiam darbui labai svarbu tikslumas, laiku atliekamos užduotys, kokybė.
„Dirbtuvių lankytojai dar iki darbo pradžios praktikavosi: gavo užduotis tiksliai suskaičiuoti varžtus, tai atlikti laiku ir pan. Net su chronometru sekėme, kaip greitai mums sekasi tai daryti. Dirbtuvių lankytojams teko prisiminti matematiką, turėjo tiksliai atseikėti, pavyzdžiui, 10, 45 ar 100 varžtų, į kiekvieną maišelį sudėti skirtingą skaičių skirtingų varžtų, medvaržčių ar vinių. Juk sudėti į dėžutę, tarkime, 1432 varžtus net ir meistrui yra rimta užduotis“, – šypsosi meistras.
Įkvepianti Česlovo ir Vidmanto patirtis skatina stengtis ir kitus dirbtuvių lankytojus.
Pirmiausia čia įsidarbino Vidmantas. Pasak pašnekovo, Vidmantas yra vienas iš stipriausių socialinių dirbtuvių narių, išbandęs darbą jau kitose įmonėse. Pavyzdžiui, vasarą dirbo gerbūvio darbus atliekančioje įmonėje, tačiau trinkelių ir šaligatvio plytelių kilnojimas jam netiko. Tad antrąkart padedant Vidmantui susirasti darbą, buvo atsižvelgta, kad veikla nebūtų per sunki fiziškai.
„Todėl labai džiaugiamės, kad įmonės centrinio sandėlio personalo specialistai ir vadovai itin atidžiai įvertino priimamų į darbą žmonių su negalia galimybes, ribojimus ir darbo krūvį“, – „Vilniaus vilties“ specialistus džiugina ir tai, kad pagal Vidmanto, o vėliau ir Česlovo, pageidavimą yra priderintas ir atvykimo į darbą laikas, kitos darbo sąlygos taip pat yra maksimaliai geros.
„Česlovas dirbtuvėse išmoko pabaigti darbą iki galo. Tapo drausmingesnis, punktualesnis. Ypač jo galimybių ribos prasiplėtė dirbant Vilniaus universiteto botanikos sode, Europos skulptūrų parke. Česlovo stipriosios savybės visuomet buvo ištvermingumas ir stipri valia. Mes jį net vadindavome geležiniu žmogumi, nes kai kiti jau pavargdavo, Česlovas ir toliau dirbdavo, lyg ką tik pradėjęs. Darbštumas, matyt, yra jo prigimtinė savybė, atsinešta iš šeimos. Ne mažiau smagu, kad Česlovas turi gerą humoro jausmą, visada šypsosi, yra pozityvus ir draugiškas“, – sako socialinio darbuotojo padėjėja Asta.
Taigi šiuo metu čia dirba du bendrijos „Vilniaus viltis“ nariai prie Česlovo prisijungė ir Vidmantas. Sandėlio vadovės Irenos Jasiutovič paklausėme, koks yra darbdavių požiūris į žmones, turinčius intelekto ar psichosocialinę negalią ir kaip tokį darbuotoją priima kolektyvas.
Pasak moters, kiti darbuotojai naujokus priima geranoriškai: „Prieš įdarbinant intelekto negalią turinčius jaunuolius ypatingai nesiruošėme. Pradžia buvo sunkesnė, nes reikėjo daugiau laiko nuodugniai išaiškinti užduotis, pakartoti. O dabar vaikinai išdrąsėjo – perklausia, jeigu užduotis nevisiškai aiški. Kartą atlikę kokį darbą, jau žino visam laikui. Džiugina, kad rodo iniciatyvą, atlikę užduotį ateina, teiraujasi, ką toliau dirbti. Džiugina darbuotojų punktualumas – būtinai paskambina, jeigu mato, kad truputį vėluoja.“
Įmonė motyvuoja savo darbuotojus, tad Česlovas ir Vidmantas jau džiaugiasi kilstelėjusiu atlyginimu ir laukia artėjančių atostogų.
Antra sėkmės istorija: nesustabdo net ilgos kelionės į darbą
Michailo ir Aleksandro gyvenimas ėmė keistis iš globos institucijos persikėlus į apsaugotą būstą – butą, kur karts nuo karto juos aplanko atvejo vadybininkė Regina Lavrinovič. Moteris tvirtina, kad, kaip kiekvienam iš mūsų, taip ir jos klientams, labai svarbu įsilieti į bendruomenę, gyventi saugiuose namuose. Dvejonės, ar pavyks gyventi savarankiškai, išgaravo jau seniai – vyriškiai apsaugotame būste gyvena jau gerus metus.
R. Lavrinovič pasakoja, kad abu vyrai nuolat kalbėjo, jog nori pradėti dirbti. Pasidairius Aleksandrui ir Michailui tinkamų darbo vietų Pabradėje paaiškėjo, kad nors įmonėse laisvų darbo vietų yra, tektų dirbti pamainomis, su cheminėmis medžiagomis ar panašiai, o tokios darbo sąlygos šiems vyrams netinka. Pašnekovė sako, kad dar viena priežastis, kodėl darbo teko ieškoti kitur – mažesniuose miesteliuose darbdaviai dar nepasiruošę įdarbinti negalią turinčius žmones.
Laimei, beveik metus užtrukusios paieškos baigėsi sėkmingai – pernai metų vidurvasarį Aleksandrą ir Michailą įdarbino UAB „Ecoservice“. Čia jie dirba iki šiol.
„Jų užduotis – rūšiuoti iš parduotuvių atvežamas pakuotes. Darbas ne iš lengvųjų: tenka anksti keltis, važiuoti į Vilnių, tačiau vyrai puikiai susitvarko, – iš meistro girdžiu tik gerus atsiliepimus. Vyrai ne tik supranta užduotis, dirba atsakingai, bet ir pritapo prie kolektyvo, kiti darbuotojai juos irgi giria. Taigi, pirmas blynas neprisvilo“, – džiaugiasi pašnekovė. Pasak jos, vyrai lig tol nėra dirbę, todėl gautas darbas jiems išties didelis pasiekimas.
Didėjantis savarankiškumas prisideda ir prie gerėjančios emocinės būsenos.
Žmogus jaučia, kad gyvena kaip visi, gali užsiimti patinkančia veikla, o ne nuolat privalo derintis prie kitų, gyvenančių institucijoje.
Trečia sėkmės istorija: stengiasi, kad vaikai gyventų visavertį gyvenimą
Šiaulietė Ingrida sako, kad sudėtingos jos gyvenimo patirtys išmokė vieno labai svarbaus dalyko: iš visų jėgų rūpintis vaikų gerove. Pati augusi vaikų globos namuose ir nepatyrusi artimųjų meilės, moteris tikisi, kad jos vaikams – vyresniam sūnui ir jaunėlei dukrai – niekada neteks to patirti.
Šiuo metu moteris gyvena Motinos Teresės šeimų namuose – bendruomenėje, kur pagalbą randa visi jos stokojantys. Ingrida turi negalią, bet pokalbis atskleidžia kitą moters pusę – ji šmaikšti, savimi pasitikinti ir praktiška moteris.
Prieš pusantrų metų moteris pradėjo lankyti socialines dirbtuves, o, sustiprėjus įgūdžiams, nuo praeito pavasario dirba įmonėje „Limeza“ valytoja. Startavo nedideliu krūviu, tačiau netrukus darbdavys įvertino jos darbštumą, atsakingumą, punktualumą ir pasiūlė darbą visu etatu.
Ingrida sako, kad darbas ne iš lengvųjų – kad laiku būtų darbo vietoje, tenka keltis trečią valandą ryto. Tačiau motyvacijos jai suteikia ryžtas pasirūpinti vaikais. Didžiausia moters svajonė – ateityje su sūnumi ir dukra persikelti į nuosavą būstą.
Neįgaliesiems dirbti labai svarbu: ne tik dėl finansinės nepriklausomybės, bet ir dėl dirbant didėjančios savivertės.
Pasak socialinių dirbtuvių rinkodaros specialistės Tomos Petkevičiūtės-Jasutienės, įsidarbinti svajoja daugelis šios paslaugos gavėjų, deja, tam trukdo įvairios kliūtys. Viena iš pagrindinių – darbdaviams trūksta žinių apie intelekto ar psichosocialinę negalią, todėl jie bijo įdarbinti žmones su negalia.
„Įsidarbinti žmonės nori ir svajoja. Pas mus išbandyti galima daug ką: valymo ir lauko darbus, rankdarbius, prekybą, raštvedybą. Labai gerų įspūdžių suteikė kalėdinė mugė, kur socialinių dirbtuvių dalyviai prekiavo savo gaminiais. Keli dalyviai atsiskleidė kaip puikūs prekybininkai: puikiai skaičiavo grąžą, maloniai aptarnavo klientus, – pamena T. Petkevičiūtė-Jasutienė. – Tokius žmones drąsiai rekomenduočiau įdarbinti aptarnavimo srityje.“ Specialistė pabrėžia, kad neįgaliesiems dirbti labai svarbu: ne tik dėl finansinės nepriklausomybės, bet ir dėl dirbant didėjančios savivertės.
Ketvirta sėkmės istorija: noras dirbti buvo stipresnis už baimes
Neseniai 35-ąjį gimtadienį atšventęs Deividas Šiauliuose veikiančias socialines dirbtuves lankė nuo gegužės mėnesio, o rugsėjį vyras jau pradėjo dirbti Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos botanikos sode. Pašnekovas sako ilgai svarstęs, ar priimti darbo pasiūlymą, nes ne itin pasitikėjo savo jėgomis. Šiandien džiaugiasi priimtu sprendimu, nes, pasak jo, norėdamas būti visaverčiu visuomenės nariu, privalai dirbti.
Dirbtuvių dalyviai neretai rodo tokį ryžtą ir užsispyrimą, kokių pritrūksta sveikiesiems visuomenės nariams.
Deividas prižiūri botanikos sodą: tvarko kompostines, aplinką, rūpinasi, kad prie kiekvieno iš daugybės augalų būtų nurodytas teisingas pavadinimas. „Darbo tikrai nemažai, bet aš pratęs prie žemės darbų“, – šypsosi pašnekovas.
Pasak socialinių dirbtuvių rinkodaros specialistės Tomos Petkevičiūtės-Jasutienės, dirbtuvių dalyviai neretai rodo tokį ryžtą ir užsispyrimą, kokių pritrūksta sveikiesiems visuomenės nariams. Specialistė įsitikinusi, kad kiekvienas turėtume ko pasimokyti iš tokių žmonių kaip Deividas.
Nors retas darbdavys nori priimti į darbą negalią turinčius gyventojus, T. Petkevičiūtė-Jasutienė pastebi, kad kas išdrįsta – lieka labai patenkinti rezultatu. Taip yra todėl, kad dirbtuvėse su specialistų pagalba ugdomi patys svarbiausi gebėjimai.
Nors Deivido darbo sutartis jau eina į pabaigą ir vyras grįš į socialines dirbtuves, čia toliau lavins įgūdžius ir mokysis naujų dalykų, kuriuos ateityje tikisi vėl panaudoti atviroje darbo rinkoje. Motinos Teresės šeimų namuose su gyvenimo drauge gyvenantis ir vienerių metų amžiaus vaiką auginantis vyras sako, kad jam svarbu ne tik išlaikyti šeimą, bet ir, kai vaikas paaugs, rodyti jam teigiamą pavyzdį.
T. Petkevičiūtė-Jasutienė džiaugiasi, kad socialinės dirbtuvės dalyviams išties naudingos: įgijus svarbių darbinių ir socialinių įgūdžių, išsiugdžius atsakomybės ir pareigos jausmą. Kad tai veikia, įrodo rezultatai – į darbo rinką sėkmingai integravosi jau penki Motinos Teresės šeimų namų socialinių dirbtuvių dalyviai.
