„Svajojau turėti savo sūrių cechą. Tikrai nebuvo lengva, – pasakojimą apie verslo pradžią pradeda Lilė ir staiga nusijuokia: – Pirmiausia reikėjo vyrą įkalbėti, kad įkeistume turtą ir gautume valstybės remiamą paskolą. Tiksliau – įkeisti reikėjo anytos turtą. Reikėjo sugebėjimų įtikinti, kad viskas pasiseks.“
Pradėjo gavę paramą
Dabar MB „Lilės sūriai“ jau tvirtai stovi ant kojų. Tačiau pradžia nebuvusi rožėmis klota. Anot Lilijos, gamyklėlės įrangai gauti pinigų buvo sunku, visa laimė, pagalbos pavyko sulaukti iš Kėdainių turizmo ir verslo informacijos centro.
Jo vadovė Daina Balasevičienė prisiminė, kad susipažino su L.Liutkevičiene, šiaip pradėjus steigti savo verslą. „Jau tada ji apie 17 metų gamino sūrius. Pirmoji parama jai buvo iš Smulkiojo verslo fondo – 40 tūkst. eurų pagal senus nuostatus, tai pačioje pradžioje padėjo įkurti Lilijai tą svajonių gamyklėlę, kurią dabar turi“, – pasakojo D.Balasevičienė.
Reikėjo sugebėti įtikinti vyrą, kad viskas pasiseks. Užsikrauti sau tokią naštą, kad tikrai pasiseks. Turėjau pati važiuoti, prekiauti. Kaip džiaugiausi!
Lilė sako, kad jeigu ne šita parama, tai galbūt ir verslo nebūtų pavykę pradėti – gauti paskolą pradedantiesiems buvo beveik neįmanoma. Esą jeigu įmonė jau yra, sėkmingai vykdo veiklą, samdo darbuotojus, neturi skolų, tada galbūt ir šansai paskolai atsiranda. Bet ne tada, kai visa tai tik pradedi.
„Iš pat pradžių niekas netikėjo, kad tai įmanoma, – sakė L.Liutkevičienė. – Reikėjo sugebėti įtikinti vyrą, kad viskas pasiseks. Užsikrauti sau tokią naštą, kad tikrai pasiseks – ne tik žodžiais tai įrodyti, bet ir veiksmais. Turėjau pati važiuoti, prekiauti. Per pirmąjį karantiną važiuodavau su automobiliu pardavinėti. Kaip džiaugiausi! Man tas darbas yra ne tik darbas, bet ir malonumas, realizuoju save.“
Lilė atvira – dirbti vien tam, kad užsidirbtų pinigų, ne jai. „Kiek reikia jų? Kur kas geriau, kai malonumą teikia darbas. Malonu nueiti į cechą. Mūsų kolektyve labai šilti santykiai, pasitinka, kavos išgeriam. Padirbam su fasuotoja, pasveriam sūrius ir sakau – eikite gerti kavos, aš eisiu rašyti sąskaitų. Tokie mūsų santykiai“, – sako 11 darbuotojų turinti sūrininkė.
Receptus kuria pati
Šios veiklos ji ėmėsi prieš dvejus metus, dabar jau galvoja apie plėtrą – nori statyti papildomą cechą, kurti naujus produktus, o tai bus fermentiniai sūriai, grietinė, sviestas, lydytas sviestas.
„Toks namuose sau darbas – pereini per kiemą ir cechas stovi“, – šypsosi L.Liutkevičienė.
Po truputį sulietuvinome tą balto sūrio receptą, o paskui pavyko pagaminti su kmynais, gimė pirmiausia rūkyti, tada desertiniai sūriai, naujausias yra keptas sūris.
Iš kur sūrių receptai? Lilė sako, kad baltą sūrį ją išmokė spausti vaiko krikštatėvis, bet toks, koks pavykdavo, pardavinėti netikęs.
„Buvo labai sūrus, kietas, man tiko, kitiems, kas ragavo, nepatiko. Po truputį sulietuvinome tą balto sūrio receptą, o paskui pavyko pagaminti su kmynais, gimė pirmiausia rūkyti, tada desertiniai sūriai, naujausias yra keptas sūris. Tam tikros paslaptys, kurias sugalvoji pats, atrodytų, yra toks lengvas dalykas, bet kitiems net nešautų į galvą taip daryti“, – apie gamybos specifiką kalbėjo Lilė.
Kaip kilo idėja imtis kaip tik tokios veiklos? Lilė sako, kad labai mėgsta pieno produktus: „Aš 19 metų turėjau penkias karves. Vaikystėje pas kaimynus nuėjusi tik ką pamelžtą šiltą pieną gėriau, man čia pasaka. Nenumalšindavau troškulio neatsigėrusi šilto pieno pas mamą, eidavau su puoduku. Tiesiog taip gal gyvenimas ar likimas pastūmėjo. Sūriai man tinka ir patinka. Mėgstu pieną.“
Ūkio darbai negąsdino
Karvę melžti ji sako išmokusi būdama 11–12 metų, kai iš Kėdainių su tėvais persikraustė gyventi į kaimą. Kaip prisipažįsta, jai tai patiko ir buvo įdomu. Paauglystėje sako ir kiaules šėrusi, išmoko visų ūkio darbų, kas gyvenime jai pravertė.
Dabar karvių L.Liutkevičienė nebelaiko, kaip sako, tuo reikia užsiimti atskirai – vieni karves augina, kiti pieną perdirba. Vasarą to pieno pakanka iš vietos ūkininko, žiemą naudojamasi supirkėjų paslaugomis.
Lilės sūrių dabar jau yra ir prekybos tinkluose, ir net Didžiojoje Britanijoje. Bet iki to reikėjo išgyventi, prisipažįsta moteris ir teigia, kad įsirengti cechus užtruko. O ir dabar, tarkim, nusipirkti vaisių kainuoja brangiai. O kur dar etiketės, svarstyklės su priklijuojamais lipdukais. Kaip sako L.Liutkevičienė, tik atrodo, kad tai smulkmenos, o išties viskas reikalauja labai daug darbo.
Dar cecho neatidarę tvarkėmės, jau atvažiavo žmonės prašytis darbo. Tai va tie žmonės ir liko.
Darbuotojų stoka Lilija nesiskundžia, sako, kad žmonės juos vertina, tai ir jie vertina dirbančiuosius.
„Dar cecho neatidarę tvarkėmės, jau atvažiavo žmonės prašytis darbo. Tai va tie žmonės ir liko, dabar gal ir norėtų jaunesnių, su savo mašinomis, nes dabar vežiojamės savo darbuotojus patys, nes moterims sunku iki mūsų atkakti. Vasarą, kai šilta, tai kas dviračiu, kas kaip, o kitu metu vežiojame – norėjau sveikų darbuotojų, kad nesirgtų kas savaitę, tai atsivežame ir parvežame“, – kalbėjo Lilija.
Ateityje galbūt šalia cecho bus ir maža parduotuvėlė. Kaip sako Lilė, atvažiavęs pirkėjas galėtų čia nusipirkti sūrio ar kitų gaminių. Šiuo metu pigiausias Lilės sūris yra paprastas baltas, jo kaina – nuo 6 eurų. Brangiausi yra kepti.