Šis renginys – ne vienintelis, į kurį ugniagesiai gegužės 4-ąją kvietė visuomenę. Vidurdienį Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje buvo aukojamos Šv. Mišios už buvusį Kauno ugniagesių vadovą, brandmajorą Stasį Dumčių ir kitus ištremtus ar mirusius ugniagesius. Po jų priesaikas davė naujieji miesto ugniagesiai, o už nuopelnus tarnyboje apdovanoti geriausi metų pareigūnai.
13 val. savo profesinės šventės proga ugniagesiai surengė šventinę eiseną Laisvės alėja. Pareigūnų kolona nuo Soboro pasuko iki Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos, Nemuno gatvėje, pastato, ant kurio buvo atidengta atminimo lenta S.Dumčiui.
Ugniagesybos pažanga ir idėjos po Lietuvą skleidėsi iš Kauno. 1938 m. Kauno savivaldybės ugniagesių komanda buvo viena didžiausių – joje buvo 65 ugniagesiai. Jie turėjo gerą priešgaisrinę techniką: komanda turėjo du autosiurblius, keturias autocisternas.
Ilgametis Kauno ugniagesių vadovas S.Dumčius į gaisrų gesintojų gretas įsiliejo 1931–1933 metais, kai studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultete. Kad užsidirbtų gyvenimui, įstojo į Kauno savivaldybės savanorių ugniagesių komandą. Šis darbas jam patiko. 1933–1940 m. buvo Kauno savivaldybės ugniagesių viršininko pavaduotojas, vyriausias brandmeisteris. 1940 m., nuo sovietinių okupantų iš Lietuvos laikinai į Vokietiją pasitraukus brandmajorui Jonui Šimkui, Stasys Dumčius ėjo Kauno savivaldybės brandmajoro pareigas.
Istorikai mena, kad ugniagesybos pažanga ir idėjos po Lietuvą skleidėsi iš Kauno. 1938 m. Kauno savivaldybės ugniagesių komanda buvo viena didžiausių – joje buvo 65 ugniagesiai. Jie turėjo gerą priešgaisrinę techniką: komanda turėjo du autosiurblius, keturias autocisternas. Ugniagesiai buvo aprūpinti tinkamais pagal to laikotarpio reikalavimus gesinimo drabužiais ir įrankiais. Kas metai buvo išduodama uniforminė vasarinė ir žieminė apranga. Budintieji ugniagesiai turėjo naujas, gerai įrengtas patalpas. Laisvalaikiu galėjo naudotis biblioteka su daugybe periodinės spaudos leidinių, krepšinio aikštele, biliardu ir kitais įrenginiais.
Nešė pažangą
Kauno ugniagesiams vadovavęs S.Dumčius tuo pačiu metu valdė ir sukarintą Kauno savivaldybės ugniagesių-šaulių I rinktinės „Pilies“ kuopą. Jo iniciatyva kuopa apsirūpino naujausia technika (pvz., čekiškomis automatinėmis kopėčiomis, įrengtomis ant specialaus automobilio ir išstumiamomis į 27 m. aukštį). Be to, S.Dumčius buvo užmezgęs ryšius su užsienio šalių ugniagesiais ir draugijomis. Pats ugniagesybos reikalais lankėsi Latvijoje, Estijoje, Čekoslovakijoje, aktyviai dalyvaudavo ir gesinant gaisrus. 1935 m. sumaniai užgesino gaisrą husarų kareivinėse, 1937 m. – gaisrą Ūkio banke. Už aktyvų darbą ugniagesyboje ir Šaulių sąjungoje apdovanotas pasižymėjimo ženklais ir medaliais. S.Dumčius skaitydavo ugniagesybos paskaitas policininkams, skautams, ugniagesiams, o karybos paskaitas – šauliams. 1938 m. kovo mėn. jis inicijavo ir administravo Kauno miesto skautų sanitarijos ir priešcheminės apsaugos kursus. S.Dumčius pirmasis įkūrė laboratoriją gaisrų priežastims tirti.
Po atleidimo – tremtis
1940 m. birželio 15 d. sovietų armijai okupavus Lietuvą, pagal iš anksto paruoštą planą sovietiniais metodais pradėta pertvarkyti valstybės institucijas. Prasidėjus okupacijai buvo likviduotos visos lietuviškos tautinės organizacijos, o tarp jų – ir Ugniagesių organizacijų sąjunga, sustabdytas ugniagesių laikraščio leidimas. Kauno ugniagesių gyvenimas pasikeitė, prasidėjo mitingų ir susirinkimų laikotarpis. Vieni ugniagesiai pasuko okupantų pusėn, o kiti liko ištikimi nepriklausomos Lietuvos idėjoms. Sovietų pasekėjai rengdavo „susirinkimus“ (tarsi teismus), kurių tikslas buvo pašalinti viršininkus, nes buvo norima užimti postus. Tokiems teismams pasibaigus prasidėdavo balsavimas –ar atleisti, ar palikti tarnyboje. Po vieno tokio susirinkimo buvo nutarta brandmajorą S.Dumčių iš tarnybos atleisti nedelsiant. Tačiau po įvairių diskusijų ilgametis ugniagesys vis dėlto liko tarnyboje, tačiau neilgam – 1941-aisiais jo pareigas perėmė kitas, tuometinei valdžiai parankesnis, pareigūnas. Atleistas iš tarnybos S.Dumčius gavo darbo cukraus akcinėje bendrovėje, vėliau dėstė vienoje iš Kaune veikusių aukštųjų mokyklų.
1941 m. birželio 14 d. S.Dumčius su patikimais ugniagesiais šauliais buvo pasiruošę birželio sukilimui. Stasio brolio kapitono Stepono Dumčiaus name Bajorų gatvėje, Vilijampolėje, rūsyje po virtuve, buvo įrengę ginklų ir amunicijos sandėlį (namą vėliau vokiečiai sudegino, kai sunaikino žydų getą). Tačiau tądien Dumčių šeima buvo suimta, sugrūsta į gyvulinius vagonus ir kartu su kitais nelaimėliais išvežta į Sibirą. Vėliau jis buvo apkaltintas bandymu pabėgti iš lagerio. Neištvėręs žiauraus tardymo S.Dumčius 1942 m. gegužės 16 d. mirė, taip ir nesulaukęs teismo proceso pabaigos.
Jo atminimui skirtos lentos, atidengtos Kaune, autoriai – architektas Jonas Lukšė ir skulptorius Erikas Dagulis.
Saugojo nuo gaisrų ir stichinių nelaimių
Šv. Florijono diena Lietuvoje buvo minima iki Antrojo Pasaulinio karo, o atkūrus nepriklausomybę ji vėl tapo ugniagesių ir gelbėtojų profesine švente. Šią dieną visoje Lietuvoje rengiami gaisrininkų pasirodymai, kiti šventiniai renginiai.
Pasakojama, kad Florijonas buvęs Romos imperijos kariuomenės raštininkas. Sužinojęs, kad iš jo gimtojo miestelio ketinama į vergiją paimti kelias dešimtis vaikų, jis apie tai pranešė jų tėvams. Dėl to buvo pasmerktas mirti. Prieš mirtį jį daug kankino, o po to, po kaklu parišę girnapusę, nuskandino upėje visiems miestelio gyventojams matant. Florijono kūną upės krante rado viena našlė ir padedant miestelėnams jį palaidojo. Šalia jo kapo buvo įkurta vaikų prieglauda.
Viduramžiais Florijonas buvo paskelbtas šventuoju, žmonių gelbėtoju nuo stichinių nelaimių ir gaisrų. Lietuvoje nuo seno tikima, kad Šv.Florijonas sergsti nuo gaisrų. Jo skulptūros buvo statomos miestelių centruose.
