Juozapatas Kuncevičius gimė dabartinės Ukrainos teritorijoje. Į Vilnių atsikraustė mokytis pirklio amato, tačiau netrukus pasuko pašaukimo keliu ir savo gyvenimą paskyrė Unitų bažnyčiai. Būtent Vilniuje jis pradėjo aktyviai dalyvauti religinėje veikloje.
J.Kuncevičius tapo bazilijonų (unitų) vienuoliu, vėliau kunigu, galiausiai – vienuolyno vyresniuoju. Vienuolyne, kuris stovėjo už dabartinių Bazilijonų vartų (Aušros Vartų g. 11), Šventasis praleido 13 metų. Vėliau persikėlė į Vitebską, kur buvo nužudytas sukilusių unijai priešiškų Vitebsko gyventojų.
Juozapato Kuncevičiaus pirmasis atvaizdas randamas knygelėje, kuri spausdinta 1625 m. Vilniuje. Vėlesni portretai, vario raižiniai, rašytiniai šaltiniai leidžia suprasti ir atkurti ne tik Juozapato atvaizdo versijas, bet ir Unitų vyskupo liturginę aprangą.
-
Lemtingas Vilniaus dailininkų vaidmuo: kuris šv. Juozapato atvaizdas yra tikresnis?
-
Ordinas, kuris amžiams susiejo Lietuvą ir Ukrainą: svarbiausiu buvusiame vienuolyne ir šiandien gyvena vienuoliai
-
Visuomenę sukrėtęs Juozapato Kuncevičiaus nužudymas – kodėl buvo svarbu parašyti apie tai popiežiui
-
Informaciniai Šaltojo karo ginklai: kaip šv. Kazimiero ir šv. Juozapato atminimas padėjo priešintis sovietams
-
Nepavykę Maskvos bandymai ištrinti iš atminties: unitų palikimas, kurį iki šiol rasime Lietuvoje ir aplink
Būtent tokią Juozapato Kuncevičiaus aprangą atkūrė VU Istorijos fakulteto antrakursis, tautodailininkų sąjungos Vilniaus skyriaus narys Tomas Antropikas, su kuriuo apie tai ir pasikalbėjome.
– Kaip gimė idėja atkurti šią liturginę aprangą? Per kiek laiko ją sukūrėte?
– Idėja, visų pirmiausia, gimė dėstytojai dr. Genutei Kirkienei. Ji pasiūlė atkurti Juozapato Kuncevičiaus liturginius drabužius ir tokiu būdu paminėti jo metus (2023 m.). Kurdami šį projektą, nerimavome, kad nerasime tam tikros medžiagos, nes iki tol niekas šio klausimo netyrė.
Pats tyrinėjimų darbas truko nuo 2022 metų spalio mėn. iki 2023 balandžio mėn. Gavę finansavimą, pradėjome rinkti ir supirkinėti medžiagas drabužiams. O nuo balandžio prasidėjo ir darbas rankomis: siuvinėjimas ir t.t.
– Kokie šaltiniai padėjo labiausiai, atkuriant šiuos rūbus?
– Viskas prasidėjo nuo atvaizdo paieškos – po Juozapato mirties buvo užsakytas Šventojo portretas. Vėlesnis, 1665 metų, išlikęs spalvotas vario raižinys padiktavo spalvas, kurias ir naudojome kuriant projektą.
Padėjo ir susipažinimas su XVI – XVII a. aplinka. Stebėjome ir molbertinės tapybos ypatumus, ieškojome tam tikrų tekstilės pavyzdžių muziejuose.
Pabrėžtina tai, jog liturginė apranga keičiasi nežymiai ir labai lėtai, todėl dar ir šiandien turime išsaugotas drabužių konstrukcijas, spalvas, jų dėvėjimo būdus. Padėjo ir Unitų pamaldų stebėjimas bei bažnytinio rūbo atidesnis studijavimas.
– Pasidalinkite, kaip vyko kūrimo procesas. Kokias medžiagas naudojote?
– Medžiagas kostiumams naudojome tokias, kokios, tikriausiai, buvo naudotos, kuriant unitų aprangą XVI – XVII a. Tyrinėjant šį laikotarpį, pastebėjome, kad, pavyzdžiui, Rytų Bažnyčioje yra nustatyti reikalavimai šilko rūšiai, vilnai ir t.t. Taigi, atkurdami kostiumą naudojomės tomis pačiomis medžiagomis iš natūralių pluoštų.
Medžiagas kostiumams naudojome tokias, kokios, tikriausiai, buvo naudotos, kuriant unitų aprangą XVI – XVII a.
Viskas buvo atlikta rankomis: siūta lininiu siuvimo siūlu, taip, kaip buvo siuvama ankščiau.
– Papasakokite plačiau ir detaliau apie kostiumo dalis, medžiagas ir funkcijas.
– Atkurtos dvi J.Kuncevičiaus liturginės aprangos, t.y. bazilijonų abitas ir arkivyskupo regalijos.
Bazilijonų abitas – vienuolio rūbas. Praktiškai visada būdavo tamsių tonų, vilnonis, ilgomis rankovėmis, stačia apykakle, perrištas juosta tris kartus kairėje pusėje. Išskirtinis šios aprangos bruožas – trikampis gobtuvas. Nors funkcija yra daugiau praktinė, kad nepasimestų pats gobtuvas, visgi tai yra skiriamoji bazilijonų nuo kitų vienuolių detalė.
Kostiumą papildo epitrachelis – liturginė juosta. Ant jos yra mums matomi šeši kryžiai (šeši sakramentai), o septintasis ant kaklo simbolizuoja Kristaus kryžių, kurį prisiima šventikas.
Ant nugaros yra paramanas – priedas prie mantijos. Tai vienuolystes įžadų simbolis.
Atkurtos dvi J.Kuncevičiaus liturginės aprangos, t.y. bazilijonų abitas ir arkivyskupo regalijos.
Atkurinėjant paramaną, rėmiausi Švč. Trejybės Šventovės kriptų palaidojimais, čia aptikau XVIII a. nepakitusių paramanų pavyzdžių.
Paramanai galėjo būti įvairūs, su kitokiais simboliais, tačiau pasirinkome būdingiausią sudėliojimą – Golgotos kalną, Kristaus kankinimo įrankius: lazdą su kempine, ietį bei Adomo galvą.
Arkivyskupo regalijos – vyskupo drabužis, kurias matome Juozapato ikonografinėje akmenukais – ir mantija, prie kurios prisiūtos trys eilės juostų. Balta spalva simbolizuoja skaistybę ir dangų, raudona – kančią ir kraują. Mantiją taip pat papildo didysis amoforas – vyskupo skiriamasis ženklas, žymintis išganytoją, ir vyskupo misiją.
– Atkurti du šventojo kostiumai. Vienuolio aprangą Juozapatas tikrai vilkėjo Vilniuje, tačiau ar čia vilkėjo ir vyskupo drabužius?
– Ne, nes vyskupu jis tapo jau išvykęs iš Vilniaus (Polocke). Taigi Juozapatas su vyskupo apranga Vilniuje nebuvo. Galima sakyti, kad dabar yra pirmasis jo pasirodymas Lietuvoje kaip arkivyskupo.
Paroda „Liepsnojęs nuo Dievo ir Dievui – 400 metų Šv. Juozapato kankinystei“, kurioje eksponuojami liturginiai drabužiai, atidaryta š. m. spalio 12 dieną, Vilniaus universiteto P. Smuglevičiaus salėje. Ji skirta atminti Šventąjį ir jo svarbą Lietuvos istoriniam tapatumui. Rūbai bus eksponuojami iki lapkričio 10 dienos. Paroda veiks iki 2024 metų kovo mėnesio.
