Vilniaus globėjo švento Kristoforo statulėlė į labiausiai nusipelniusių vilniečių rankas keliauja jau daugiau nei du dešimtmečius.
Šią sausio 24-ąją, kai Vilnius mini 697-ąsias metines nuo tos dienos, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas išsiuntė laišką Vakarų Europos amatininkams ir pirkliams, dešimt Kristoforų atsidūrė savo naujųjų šeimininkų rankose.
Miesto genas
Pradėdamas ceremoniją Vilniaus meras Remigijus Šimašius priminė ir Vilniaus gimtadienį, ir Šv. Kristoforo apdovanojimus – itin nusipelniusių vilniečiams žmonių pagerbimą. „Per gimtadienį mes atsinešame savo genetinį kodą. O Vilniaus genetinis kodas yra pačių miestiečių užduotas identitetas. Kai Gediminas su savo protingais patarėjais pranciškonais rašė laišką, patys miestiečiai sprendė, kiek kviesti.
Laiškas buvo išsiųstas blogesniais laikais, negu šie, iš niekam nežinomos vietos tarp miškų, nusiųstas kažkur toli, laiškai daugelio adresatų nepasiekė. Visus kvietė atvažiuoti čia, nes čia yra laisvė, Vakarai, su pažadu, kad čia gyvenimas bus sklandus ir paprastas
Tai miesto genai. Man džiugu, kad kiekvieną dieną vykstantys įvykiai, milijonai, milijardai keičia miestą, bet tas genas lieka nepakitęs“, – kalbėjo meras.
Jo teigimu, turime kultūros, verslo, turizmo nuostabių pasiekimų, apie kuriuos buvo sunku pasvajoti ne tik prieš dešimtmetį, bet ir prieš metus. „Vilnius yra unikali vieta šioje žemėje, kur dera sunkiai suderinami dalykai, kur galima labai greitai siekti rezultatų ir kartu atsipalaiduoti, ramiai leisti laiką. Kur galima turėti ypatingą veržlumą, bet kartu tas veržlumas neišbalansuoja gamtos. (...) Šiandien apdovanojami Kristoforo laureatai yra tie vilniečiai, kurie savo darbais labiausiai prisidėjo prie miesto, yra geriausia iliustracija ir simbolis“, – sakė R.Šimašius.
Jo teigimu, šiandien yra ta diena, kai šalia iššūkių būtina džiaugtis ir pergalėmis.
Už atskleistas paslaptis
Už atskleistas 1863-1864 metų sukilimo paslaptis Šv. Kristoforas skirtas prof. dr. Rimantui Jankauskui, dr. Justinai Kozakaitei, prof. dr. Tamarai Bairašauskaitei, archeologams Gyčiui Grižui ir Valdui Steponaičiui, teismo medicinos ekspertams dr. Giedriui Kisieliui ir Jūratei Jankauskienei, kurie identifikavo 1863-1864 m. sukilėlių palaikus.
2017-2019 m. sostinės Gedimino kalne Lietuvos Nacionalinio muziejaus vykdytų archeologinių tyrimų metu buvo rasti 1863-1864 m. sukilimo vadų palaikai. Palaikų identifikavimas atliktas keliais etapais, bendradarbiaujant keturių institucijų ekspertams. Šių mokslinių tyrimų metu buvo surasti ir atpažinti sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko ir Kosto Kalinausko bei dar 18 sukilėlių palaikai.
Pernai lapkričio 21 d. sukilėliai pagaliau garbingai palaidoti Rasų kapinių koplyčioje.
Apdovanotųjų vardu padėką pasakė R.Jankauskas. „Didžiuojuosi, mes visi didžiuojamės, kad gyvename tokiame mieste, kurio užtenka visiems. Mums didžiausia padėka buvo, kai palaikus į Rasų kapines nešė Lietuvos ir Lenkijos kariai. Ir reikia padėkoti Gedimino kalnui, kuris pasipurtė ir atskleidė savo paslaptis“, – kalbėjo profesorius, pabrėždamas, kad be ant scenos stovinčiųjų dirbo ir daugiau žmonių.
Architektūrinio paveldo puoselėtojas
Architektui ir paveldosaugininkui dr. prof. Jonui Rimantui Glemžai atiteko Šv. Kristoforo statulėlė už nuopelnus Vilniaus architektūriniam paveldui. Būtent J.R.Glemžos dėka Vilniaus senamiestis buvo įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. J.Glemža paveldosaugos srityje dirba jau 61 metus. Iš jų 22 metai paskirti paveldosaugos studijų sistemos Vilniuje kūrimui, indėlis rengiant paveldosaugos specialistus.
„Ačiū Šv. Kristoforo komisijai už pasitikėjimą ir pagerbimą. Iš tikrųjų Vilniaus Senamiestis lygiai prieš 25 metus buvo įrašytas į Pasaulio paveldo sąrašą. Tam įtakos turėjo Sąjūdis, su kuriuo keliais nariais man pavyko inicijuoti ir išsiųsti į UNESCO dokumentus. (...)
Aš įsimylėjęs Vilniaus Senamiesčio architektūrą. Aš myliu Vilniaus Senamiestį nuo gotikos iki klasicizmo. Ir savo žmoną!“ – padėką pabaigė J.Glemža sulaukdamas audringų plojimų.
Savo pasiekimus pakeitė mokinių
Treneris Kęstutis Šapka Šv. Kristoforo statulėlę gavo už sporto pasiekimus. Buvęs Lietuvos lengvosios atletikos sportininkas, kuris specializavosi šuolio į aukštį rungtyje, 1972 metais jis dalyvavo Miuncheno olimpinėse žaidynėse ir tapo pirmuoju lietuviu šuolininku į aukštį, kuris dalyvavo olimpinėse žaidynėse. Jo rekordas šuolyje į aukštį – 2,25 m – išsilaikė net 18 metų. 1971 m. Europos lengvosios atletikos čempionate jis iškovojo auksą, o 1974 m. – sidabro medalį. Jis yra tapęs ir Europos uždarų patalpų čempionu.
Po pasitraukimo iš didžiojo sporto, jis tapo Vilniaus olimpinio sporto centro lengvosios atletikos treneriu. Tarp jo auklėtinių yra ir vis įspūdingesnių rezultatų pasiekianti trišuolininkė Diana Zagainova, kuri šiuo metu ruošiasi Tokijo olimpinėms žaidynėms.
„Noriu padėkoti, kad neužmiršote ir maloniai nustebinote. Šioje veikloje esu jau daugiau nei 50 metų. Šie metai buvo geri, bet kai yra talentas, tai ir sekasi, juk šoka ne treneris, o sportininkas. Kai pats šokinėji, būna paprasčiau, nes išeini, peršoki ir išloši. Nors nežinia, kam sunkiau, juk nervų daug ir treneriui.
Sąlygos pasiruošimui nėra idealios, darome viską, kas įmanoma, kad būtų kuo geresnės. Iš Vingio stadiono padarėme beveik maniežą, o ir dievulis padėjo – sniego nebuvo“, – kalbėjo K.Šapka.
Paskatino pačios patirtis
Garbingą apdovanojimą už rūpestį neišnešiotukais gavo Asta Speičytė-Radzevičienė, neišnešiotų naujagimių asociacijos „Neišnešiotukas“ įkūrėja ir vadovė. 2008 m. birželio mėn. A.Speičytei Radzevičienei trimis mėnesiais anksčiau gimė dukra Margarita. Moteris suprato, jog 107 dienas su dukra praleidusi ligoninėje ir grįžusi į namus, ji nebežino kaip elgtis ir kur ieškoti daugiau informacijos apie neišnešiotą kūdikį ir jo priežiūrą, todėl nusprendė pati sukurti interneto svetainę neisnesiotukai.lt.
Taip A.Speičytė-Radzevičienė subūrė neišnešiotų naujagimių bendruomenę, kuri ilgainiui virto neišnešiotų naujagimių asociacija „Neišnešiotukas“. Asociacija jau daugiau kaip 7 metus buria ir skatina tarpusavyje bendradarbiauti tiek neišnešiotų naujagimių šeimas bei organizacijas, tiek politikus ir medicinos specialistus.
Pačios A.Speičytės-Radzevičienės apdovanojimuose nebuvo, tačiau jai skirtą statulėlę atsiėmė dukra Margarita Radzevičiūtė: „Man tikrai fainai, kad mama tiek pasiekė. ir ji tikrai didžiuojasi, kad aš atsiimu šį apdovanojimą. Mama, tau linkėjimai.“
Vilniaus istorijos tyrinėtojas
Už nepastebėtos Vilniaus istorijos tyrimus Šv. Kristoforą šiemet gavo Vilniaus miesto ir jo istorijos tyrinėtojas, rašytojas ir gidas Darius Pocevičius. Istorikas parašė keturias knygas: dvi jų yra didelės apimties itin detalios iliustruotos istorinės studijos apie Vilnių. Nuo 2011 m. iki dabar jis surengė daugiau nei 500 pažintinių kelionių po Vilnių ir jo apylinkes. D.Pocevičiaus knygos apie Vilnių ypatingos tuo, kad pasakoja plačiai nežinomus faktus ir pateikia netikėtas įžvalgas apie Vilnių, kitokias nei gali paskaityti vadovėliuose ir turistiniuose giduose.
„Esu parašęs dvi knygas apie Vilniaus praeitį – vieną 800, kitą 1000 psl. Jos net vadinamos biblijomis, su aliuzija, matyt, į Senąjį ir Naująjį Testamentus.
Lietuvoje tarp didmiesčių yra du miestai, kurie turi labai daug baltų dėmių. Tai Vilnius ir Klaipėda. Man malonu, kad aš stengiuosi tų baltų dėmių skaičių mažinti. Dabar išleisiu trečią knygą, dar apie 900 psl. O tada kraustysiuos į Klaipėdą, ten pagyvensiu metelius kitus, mėgindamas irgi mažinti baltų dėmių“, – pažadėjo D.Pocevičius.
Pirma Venecija, tada – Vilnius
Pernai Lietuvą visame pasaulyje išgarsinusios vilnietės Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė ir Lina Lapelytė apdovanojimą atsiėmė už gautą Venecijos auksą. Per šešis mėnesius 58-ojoje Venecijos meno bienalėje veikusį Lietuvos paviljoną, kurį išgarsino menininkių opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“, aplankė daugiau nei 85 tūkst. žiūrovų.
Pirmą kartą šalies istorijoje „Auksiniu liūtu“ įvertintam kūriniui daug dėmesio ir liaupsių skyrė pasaulio žiniasklaida. Bienalės komisija Lietuvą apdovanojo už eksperimentinę paviljono dvasią, netikėtą požiūrį į šalies pristatymą ir kūrybingą erdvės pritaikymą brechtiškai operai, taip pat už išradingą sąveiką su Venecijos miestu ir jos gyventojais. Tai pirmas kartas, kai Lietuva pelnė tokio lygio apdovanojimą.
„Ačiū komisijai, Vilniaus miestui, kurio atstovai tada, kai buvo grėsmė Venecijoje, ar dainuosime, ar nedainuosime, patys pirmieji metė gelbėjimosi ratą“, – prisiminė R.Barzdžiūkaitė.
Jai antrino ir L.Lapelytė, sakydama, kad tikisi, jog Vilnius ir toliau jas girdės. „Ryga norėjo, Kaunas norėjo anksčiau turėti mūsų kūrinį, bet mes saugom bent Rytų Europos sugrįžimą Vilniui“, – žadėjo R.Barzdžiūkaitė, o L.Lapelytė padėkojo visam 250 žmonių kolektyvui, kuris kūrė šią operą.
Odontologų pagalba neįgaliesiems
Už odontologines iniciatyvas apdovanojimą atsiėmė prof. Alina Pūrienė. Jos iniciatyva pradėtas unikalus ir vienintelis toks projektas – „Odontologinės paslaugų teikimo pacientams su negalia modelio sukūrimas“. Šis bandomasis projektas jungia profesionalius Naujininkų, Vilniaus rajono centrinės poliklinikų ir VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikos gydytojus odontologus.
Paslaugos teikiamos sunkiausią negalią turintiems žmonėms, kurių darbingumas nesiekia 25 proc.
Tęsiamas ir prieš 5 metus A.Pūrienės iniciatyva organizuojamas „Burnos vėžio profilaktikos“ mėnuo. Žalgirio klinikoje neatlygintinai apžiūrimi ir ištiriami visi atėję pasitikrinti, ar nėra burnoje ikivėžinių ar vėžinių pakitimų, skleidžiama informacija apie galvos ir kaklo srities onkologinius susirgimus ir įvairiomis priemonėmis skatinama ankstyva burnos vėžio diagnostika ir prevencija.
„Pirmiausia norėčiau padėkoti tiems, kurie mane iškėlė tai nominacijai gauti. Ji labai jaudinanti, labai brangi ir ji yra už dar daugiau iniciatyvų, nei paminėta. Mes sugebėjome ištirti visus Lietuvos žmones, dabar žinome, kokiomis ligomis sergame. Kartu su Čikagos lietuvių fondu pakvietėme visus vaikų globos namų vaikus gydytis ir jie pradėjo.
Dar norime išmokyti žmones geriau valyti dantis, neprisirišdami prie jokių gamintojų, tačiau su patarimais atskiroms žmonių grupėms – nėščiosioms, senjorams ir t.t.“, – kalbėjo profesorė, tvirtindama, kad šiuo apdovanojimu ji dalinasi su visais kolegomis, studentais, kurie padeda su projektais.
Indėlis į ekonomiką
„Danske Bank“ atstovai atsiėmė apdovanojimą už indėlį į Vilniaus ekonomiką. Šis bankas Lietuvoje neteikia paskolų ir nepriima indėlių, tačiau sukūrė daugiau darbo vietų nei du didieji Lietuvoje veikiantys bankai kartu sudėjus. Pagal įmokas „Sodrai“, tai penktas didžiausias Lietuvos darbdavys, mokantis didžiausius atlyginimus, ir šioje pozicijoje bankas atsidūrė vos per 5 metus.
Pagal įdarbintų darbuotojų skaičių, Vilnius yra antra didžiausia „Danske Bank“ grupės lokacija, kurioje dirba apie 17 proc. visų darbuotojų (po Danijos). Kasmet Vilniuje įdarbinami daugiau nei 600 darbuotojų. Bankas jau 7 metus iš eilės remia Vilniaus maratoną, skatinantį sveiką miestiečių gyvenseną.
Ramūnas Bičiulaitis, „Danske bank“ generalinis direktorius, dėkojo kolegoms, o Vilniui – už talentingus darbuotojus.
Pirmasis vienaragis
Už pirmąjį Vilniaus vienaragį – neseniai susikūrusių įmonių, kurios dėl spartaus augimo ir pritrauktų investicijų išauga į didesnės nei 1 mlrd. JAV dolerių vertės bendroves – pasiekimą apdovanotas lietuviškasis startuolis „Vinted“ bei jo kūrėjai Milda Mitkutė, Justas Janauskas, Mantas Mikuckas.
„Vinted“ įkurtas 2008 metais, išsikėlus tikslą – kovoti su augančia problema Europoje – per dideliu kiekiu drabužių. 2011 metais prie komandos, kaip pirmasis investuotojas ir vykdomasis direktorius, prisijungė Mantas Mikuckas. Jis padėjo „Vinted“ išsiplėsti į tarptautines rinkas. Šiandien „Vinted“ veikia 11 rinkų Europoje, įskaitant Prancūziją, Vokietiją, Ispaniją ir Nyderlandus. Bendrovės įvairiatautė komanda dirba iš centrinio biuro Vilniuje bei padalinių Berlyne, Prahoje ir Varšuvoje.
„Vinted“ biure Vilniuje dirba net 326 darbuotojai, įmonė artimiausiu metu planuoja dvigubinti savo darbuotojų skaičių, didžioji dalis naujų darbuotojų dirbs Vilniuje. Labai tikėtina, kad po žinios apie „Vinted“ tapimą vienaragiu, nuvilnijusios per didžiausius pasaulio verslo ir ekonomikos leidinius, daugiau investuotojų susivilios galimybe žengti į „tą naują perspektyvią šalį“ ir jos sostinę Vilnių.
„Atėjau čia su beprotišku dėkingumu Vilniui. Jei ne Vilnius, nebūtų gimęs „Vinted“. Nes jis gimė, kai krausčiausi iš Kauno į Vilnių ir man reikėjo perkelti savo spintą, o kadangi Vilniuje kainos didesnės, tai sugebėjau triskart mažesnį butą išsinuomoti. Ačiū Vilniui už dideles kainas, – juokėsi M.Mitkutė. – Bet vienam vienaragiui liūdna Vilniuje, reikia jų daugiau.“
Už šventę
Už šventę mieste ir neįtikėtino pasisekimo sulaukiančias Kalėdų egles Katedros ir Rotušės aikštėse, tiltų puošybą, kalėdinę nuotaiką Vilniaus mieste, kuri jau ne vienerius metus ne tik džiugina vilniečius, bet ir privilioja daugybę turistų bei svečių iš Lietuvos ir viso pasaulio – apdovanoti Jolanta Tūraitė bei Dominykas Koncevičius.
Jų dėka Kalėdos sostinėje tapo svarbiu įrašu ne vieno užsienio svečio kalendoriuje. „Spindinčios miestų gatvės – patraukli šventinė erdvė miestelėnams ir miesto svečiams, pranašaujanti artėjantį Kalėdų stebuklą“ – taip save pristato „Švenčių studija“. Jų kūrybos ir darbų rezultatus pastebi kiekvienas praeivis ir svečias mieste.
„Labai džiaugiuosi, kad mūsų ilgametis darbas buvo įvertintas, nes kiek miestų bepuoštume, kiek eglių bepuoštume, daugiausia širdies įdedame Vilniuje“, – dėkojo D.Koncevičius.
Jam antrindama J.Tūraitė Vilniaus gimtadienio proga palinkėjo džiaugtis kiekviena diena ir kurti šventę.
