„Klaipėdoje esu ne pirmą kartą. Lankiausi čia 2019-aisiais. Miestas pasirodė labai gražus, kalbėjome su vyru, kad galėtume čia gyventi. Bandyti. Buvome pradėję tvarkytis dokumentus, galbūt būtume tai padarę. Bet ir apie tėvus, sesers šeimą, kurie liktų Ukrainoje, pagalvojau, todėl užtruko. Šis karas tiesiog paspartino viską“, – pasakojo ukrainietė Ana.
Moteriai pavyko išsinuomoti būstą Klaipėdoje, iš pirmo karto susirado ir siuvėjos darbą. Pirmadienį į „Pajūrio“ progimnazijos penktąją klasę keliaus jos duktė Anastasija. Penktadienį mamai dar skambino mokytoja iš Ukrainos, klausė, ar mergaitė jungsis nuotoliniu būdu, tačiau sulaukė atsakymo, kad šioji pradės mokytis Lietuvoje rusakalbių mokykloje.
Namų ir darbo Sumuose netekusi Ana lipdo gyvenimą iš naujo.
„Čia man atrodo saugu. Pakankamai lengva susikalbėti. Štai teko eiti į parduotuvę dėl telefono, mergaitė suprato mane, susikalbėjome. Teko ir pirmą kartą gyvenime bulves pirkti. Pas mus niekas jų neperka, patys augina. Tai buvo keista. Kai pasakiau tėvams – jie stebėjosi. Visas daržoves mes auginame. Ir tik jas suvalgius – perkame“, – pasakojo moteris.
Su Lietuva jos šeimą siejo vyro darbovietė. Jau kelerius metus Aleksandras per kompaniją „RNDV group“ vyksta į įvairius objektus Prancūzijoje, Vokietijoje, kitose Europos šalyje.
Parvežė per 40 šeimų
Klaipėdoje veikiančio „RNDV“ biuro personalo vadovė Lina Čekanavičienė pasakojo, kad dar iki karo įmonių grupėje dirbo 1200 žmonių. Virš 300 jų – ukrainiečiai. Darbininkai yra komandiruojami į įvairias Europos vietas kur dirba elektros instaliavimo darbus laivuose, montuoja konvejerius ir kt.
Prasidėjus neramumams Ukrainoje, imta galvoti, kokio veiksmų plano reikės bendrovėms, kurių darbuotojai – ukrainiečiai.
„Praktiškai pirmąją karo dieną, 7 valandą ryto, jau prasidėjo mūsų veiksmų aptarimas. 10 valandą išsiuntėme darbuotojams žinutes apie tai, kad turime galimybes ir logistiką, pargabenti jų šeimas į Lietuvą. Nedidelė dalis darbuotojų mums pranešė, kad patys grįžta į Ukrainą. Taip prasidėjo mūsų darbas, kolegos negailėjo savo laiko, ėmėsi derinimo darbų, kaip saugiau parvežti ukrainiečius, kaip padėti jiems integruotis“, – pasakojo pašnekovė.
Iš viso jau pargabenti 118 žmonių, kurių 52 – vaikai. Pirmosiomis dienomis jie buvo apgyvendinti viešbučiuose ar svečių namuose, su kuriais įmonė bendradarbiauja.
Tada, kaip pasakojo L.Čekanavičienė, prasidėjo būstų ir darbų paieškos. Kol kas įsikurti pavyko tik 12 šeimų iš 40. Kolegė Ernesta Jankauskė antrino – kartais nuomotojai prisibijo. „Jie bijo, kad nemokės susikalbėti, kad atvykėliai bus nemokūs. Tada mes kaip įmonė galime padėti laiduoti, suteikti garantijas“, – pasakojo personalo atrankų projektų specialistė.
Įmonės iniciatyva įkurtas paramos fondas, kuriam lėšas aukoja bendrovė, darbuotojai ir partneriai. Visi pinigai skirti ukrainiečių įkurdinimui.
Suprasti akimirksniu
- Iš viso nuo 2022-02-25 MIGRIS sistemoje užregistruoti 22 153 pabėgėliai
- Iš jų 9 544 vaikai iki 18 metų.
- 21 590 pateikė prašymus dėl leidimo laikinai gyventi humanitariniu pagrindu.
- 56 pateikė prašymus dėl nacionalinės vizos.
- 9 pateikė prašymus dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje.
„Anos istoriją mes vadiname sėkmės istorija. Dirbti panoro ir kitos atvykusios moterys. Turime ir buhalterių, notarių, slaugytoją, yra ir grožio specialisčių, ir be kvalifikacijos. Buhalterės tik atvykusios prašė prieigos prie kompiuterių – norėjo užbaigti darbus, priduoti ataskaitas“, – pasakojo L.Čekanavičienė.
Atvykusių moterų vyrai dirba užsienyje, gauna gerus atlyginimus, todėl 300-500 eurų siekiantys nuomos mokesčiai jų neišgąsdino. Tačiau visgi didžioji dalis jų nori pačios dirbti ir kuo greičiau pritapti. „Mes rekomenduojame dirbti, nes taip galima ir kiek atitrūkti nuo karo temos“, – teigė bendrovės atstovė.
Liko namas
Sumuose liko Anos namas. Užrakino ir išvyko su kuprine ir dukra.
Kol kas gatvelėje ramu.
Likę tėvai jau galvoja, kaip reikės pavasario darbus nudirbti, kaip daržą sodinti.
„Pirmomis karo dienomis vis kalbėjo, kad viskas baigsis už trijų dienų. Dabar jau trys savaitės. Nežinau... Tikėkimės greitai. Bet kol Putino „nenuims“, tol nesibaigs“, – nutęsė moteris.
Šeimos namas liko užrakintas, kol kas jokie nekilnojamojo turto sandoriai šalyje, kur vyksta karas – neįsivaizduojami.
Vasario 23-iąją moteris dar dirbo. 24-ąją jau niekas nenuėjo į darbą. Siuviniai, iškarpos taip ir liko ant stalų siuvykloje. „Nežinau, ar kas ten dar buvo. Kada viskas vėl ims veikti. Dar gavome šiek tiek grivinų už darbą. Vis šis tas“, – kalbėjo 15 metų siuvykloje dirbusi Ana.
