A.Čiučiurkaitė: Pradėkime nuo metų apibendrinimo. Matai, kokiu sakiniu ar dviem jūs apibūdintumėte šiuos metus?
M.Baltrukevičius: Aš manyčiau, kad tai yra sunkiausi Lietuvai metai XXI amžiuje. Žinoma, ne sausio 13-oji, ne rugpjūčio pučas, gal nėra tos grėsmės jau tokio lygmens – egzistencinės, kokios buvo pačioje nepriklausomybės pradžioje, bet visgi visa tai, kas šiemet vyko – karas visiškai šalia mūsų, Ukrainoje, turėjome didelius srautus atvykstančių žmonių iš Ukrainos, Lietuvai reikėjo juos priimti, galiausiai energijos kainos, infliacija ir netgi turbūt galima beveik pamiršti, kad metų pradžioje kovido atvejų skaičiai buvo didžiausi per pandemiją Lietuvoje. Taip, mirtingumas gal tos bangos ir nebuvo toks baisus, kokio galbūt buvo blogiausiais scenarijais tikimasi, bet tai nebuvo ir pandeminiu požiūriu ramūs metai, nors mes jau dabar šiek tiek primiršę pandemiją. Tai aš manau, kad vien dėl to tikrai galima sakyti, kad šie metai Lietuvai buvo sudėtingiausi XXI amžiuje.
A.Čiučiurkaitė: Arijau, ar jūs sutinkate? Koks jūsų apibūdinimas?
A.Katauskas: Na, turbūt nepaminėti vasario 24-osios būtų sudėtinga. Turbūt kontrastingi metai. Metų pradžioje, nors ir pandemijoje buvome, iš jos išeidinėjome ir tikėjomės sėkmingesnio laiko, kalbėjome apie verslų atsigavimą, apie ribojimų nuėmimus, kad pagaliau ištrūkome iš dvejų metų visiško knockdown‘o ir užsidarymo. Bet tas įvykis, lyg ir planuotas, lyg ir neplanuotas, pakeitė tiek paprastų žmonių mąstymą, tiek ir tai, kaip gyveno pati valstybė visus šiuos metus. Visgi karas Ukrainoje ir po to vykstantys dalykai, pokyčiai, man atrodo, ir yra esminis šių metų rezultatas.
A.Čiučiurkaitė: Ar jums, Arijau, buvo kažkoks įvykis, kuris įsiminė labiau ir ką jūs pažymėtumėte be karo Ukrainoje?
