Su Lino Liandzbergio kūrybine veikla galite susipažinti čia.
Pakeliui koridoriuje apžiūrime smagią 3D nuotraukų ekspoziciją – tai kaimynystėje įsikūrusių fizikų darbas. Įėjus Linas įspėja, kad, nors pats labai mėgsta tvarką, dirbtuvė baisiai sujaukta – ką tik baigėsi paroda.
Netvarka neišgąsdina. Tiesa, namų pojūčio čia mažiau negu Patricijos Jurkšaitytės ir Eglės Gineitytės dirbtuvėse. Po aštuonerių šioje vietoje praleistų metų Linas netrukus kraustysis į kitą dirbtuvę gretimame name.
Kodėl ne į senamiestį ar Užupį? Ne, per daug šurmulio, nenori atsidurti ant pagrindinių magistralių. Darbui reikia izoliacijos. Linas, kaip ir aplankytos dailininkės, paneigia mitą apie menininkų linksmybes.
Taip pat ir apie įkvėpimą – jo nelaukia. Įsidirba, kai dirba kasdien. Bet kad galėtų tapyti, reikia prisijaukinti aplinką, įsigyventi, susikurti savą chaosą. Kas keliauja kartu su juo iš dirbtuvės į dirbtuvę?
Būgnas su besišypsančiu autoriaus veidu lydi nuo 1997 m. po bendro projekto su Arkadijumi Gotesmanu. Jis iš performansų laikų, mat Linas baigęs tapybą užsiėmė performanso menu. Paskui, pasak jo, kai performansas publikai tapo neįdomus, apie 2000-uosius metus jis sugrįžo į tuo metu „žiauriai“ nepopuliarią tapybą.
Kartu su menininku visada keliauja ir muzika – didžiulė kompaktinių plokštelių kolekcija. Klauso džiazą, klasikinį ir progresyvų roką. Būtent dėl muzikos yra išdažytas gabalas dirbtuvės sienos – Linas buvo „Anties“ koncertų dailininkas, o čia vyko vieno klipo filmavimas.
Paskutinis neatskiriamas jo dirbtuvės atributas yra dažai. Menininkas dirba su akrilu – šių dažų sintetiškumas puikiai tinka jo „antitapybiškai“ tapybai. Dirbtuvėje atmosferą aktyviai kūrė du darbai. Jie priklauso „teritorijai“, kurioje dabar veikia Linas Liandzbergis.
Jam įdomu, kaip jungiasi du pasauliai ir kaip jie kontrastuoja. Fone realistiškas peizažas ir į jį įsiveržę ryškūs inkliuzai. Linui patinka tyrinėti plastinius ir prasminius kontrastus, tad įsibrovėliai šiuolaikinio pasaulio ženklai iš jo kūrinių dingti dar nežada.
