Dar vaikystėje C.Ruthström-Ruin pasąmonėje giliai įsirėžė, kaip smurtą artimoje aplinkoje patyrusios moterys bijo ir koks pavojus joms kilęs. Kadangi pačios ambasadorės motina yra dirbusi su šeimomis, kurios patyrė smurtą, vienas atvejis buvo palietęs ir jos pačios šeimą.
„Pamenu, kai vienas vyras mušė savo žmoną ir vaikus, pabėgęs iš kalėjimo norėjo nužudyti ne tik žmoną, bet ir mano mamą, kuri jai padėjo“, – asmeniniais išgyvenimais su 15min pasidalijo Švedijos ambasadorė Lietuvoje.
Charizmatiškoji Švedijos atstovė Lietuvoje džiaugiasi galėdama skleisti bei paremti savo šalyje ypač palaikomas feministines idėjas, o ir pati moteris prisipažįsta, kad jos atveju asmeninių įsitikinimų ir Švedijos užsienio politikos vėjai pučia ta pačia kryptimi. Su C.Ruthström-Ruin 15min kalbėjosi ne tik apie paramą projektui „Superherojės“, bet ir apie feminizmą, lyčių lygybę, smurtą artimoje aplinkoje, jos šeimą ir veiklą Lietuvoje.
– Esate viena iš judėjimo „Moterys kalba“ komandos projekto „Superherojės“ rėmėjų. Kodėl, Jūsų manymu, svarbu remti tokius projektus?
Manau, kad svarbu nutraukti tylą visuomenėje, padrąsinti tokias moteris prabilti bei tokiu būdu padėti kitoms moterims.
– Manau, kad svarbu nutraukti tylą visuomenėje, padrąsinti tokias moteris prabilti bei tokiu būdu padėti kitoms moterims. Aš manau, kad šios moterys nusipelnė stipraus palaikymo ir pagarbos. Šis projektas susijęs ne tik su tomis moterimis, bet ir su būdais komunikuoti apie problemas, o komunikuoti turime skirtingais būdais, taip pat ir per meną, kas buvo padaryta ir „Superherojų“ atveju. Juk menas – galingas būdas komunikuoti apie problemą, suprantant, kad tai globali problema: mes susiduriame su ja kiekvienoje šalyje, kiekvienoje kultūroje. Kaip mano draugė, Švedijos parlamento narė, Maria Weimer kalbėjo, tai pastebima visose visuomenės grupėse, skirtingo amžiaus grupėse, ir jeigu apie tai nekalbėsime, negalėsime išspręsti šios problemos.
– Kaip jūs sužinojote apie projektą „Moterys kalba“?
– „Moterys kalba“ narės su manimi susisiekė pačios. Švedija gana daug dirba lyčių lygybės klausimu. Manau, kad jos nusprendė su manimi susisiekti, pastebėjusios, kad dalyvavau ne viename renginyje, į kurį buvau pakviesta kalbėti apie lyčių lygybę, moterų situaciją, moterų teises. Taigi jas sužavėjo kai kurios Švedijos idėjos, politika. Taip mes atradome „Moterys kalba“.
– Tačiau su Vilniaus miesto krizių centru, kuriame gyvenančios moterys ir tapo projekto „Superherojės“ dalyvėmis, turėjote kontaktą jau anksčiau?
– Krizių centrą žinome labai ilgą laiką. Aš lankiausi ten dar prieš pradėdama bendradarbiauti su „Moterys kalba“, pažinojau direktorę Nijolę (Dirsienę – 15min). Šis centras yra svarbus, kai kalbame apie moterų situaciją, ypatingai, kai kalbame apie moteris sudėtingoje situacijoje. Mes kartu dirbome prekybos žmonėmis klausimu, padėjome prostitutėmis išlipti iš prostitucijos liūno. Be to, šis centras buvo statomas su Švedijos parama. Ir kaip aš supratau, centrą įkvėpė Švedijos modelis. Su centru mus sieja ilgalaikis ryšis.
– Jūs esate feministė, tiesa?
Taip, , aš feministė. Ir aš džiaugiuosi atstovaudama valdžiai, kuri save vadina feministine valdžia.
– Taip, aš feministė. Ir aš džiaugiuosi atstovaudama valdžiai, kuri save vadina feministine valdžia. Taigi mano oficialus uždavinys yra skleisti Švedijos vyriausybės feministinę užsienio politiką. Švedijoje feminizmas labai stipriai remiamas.
– Vis dėlto Lietuvoje daugelis moterų taip drąsiai negalėtų pasakyti: „Aš esu feministė“, nes dažnam vyrui tai vis dar skamba kaip keiksmažodis.
– Pirmiausia, nemanau, kad vien moterys turi būti feministėmis. Švedijoje mes turime ir premjerą iš socialdemokratų partijos, kuris yra feministas. Buvęs premjeras buvo iš konservatorių partijos, jis taip pat yra feministas. Mano sutuoktinis be jokios abejonės save vadintų feministu. Svarbu suvokti, kas yra feminizmas. Man tai pakankamai paprasta: tai yra suvokimas, kad vyras ir moteris turi turėti lygias teises ir lygias galimybes įgyvendinti svajones, daryti įtaką visuomenei, turėti tam tikrus resursus.
Svarbu suvokti, kas yra feminizmas. Man tai pakankamai paprasta: tai yra suvokimas, kad vyras ir moteris turi turėti lygias teises ir lygias galimybes įgyvendinti svajones, daryti įtaką visuomenei, turėti tam tikrus resursus.
Svarbu suvokti, kad bendrai kalbant moterys vis dar yra labiau nuskriaustos globaliai, iš esmės kiekvienoje visuomenėje. Žinoma, yra daug sričių, susijusių su lyčių vaidmenimis, kuriuose labiau nukenčia vyrai. Feminizmas ir lyčių lygybė nėra vien moterų klausimas, tai – visuomenės klausimas, kur visi laimi, jeigu pasiekiame didesnę lyčių lygybę. Visi turi įsitraukti į jį, jeigu norime turėti didesnę lyčių lygybę. Jeigu kalbėtume apie tokias rimtas problemas kaip sveikatos klausimai, žmonės kalėjimuose, savižudybės (vyrai čia dažniau minimi – 15min). Berniukai mokyklose pasiekia prastesnių rezultatų nei mergaitės. Vyrai, remiantis statistika, turi mažiau draugų, mažiau artimų santykių, nėra tokie artimi savo šeimos nariams. Taigi visuomenė, kur stipri lyčių lygybė, turi daug pozityvių efektų vyrams ir sakyčiau vaikams. Šeimos politikai labai svarbus lyčių lygybės klausimas, jeigu norime, kad šeimos gyventų kartu, kad būtų stiprios. Man atrodo, kad tai yra svarbiausias dalykas tai pasiekti.
– Kaip manote, ar įmanoma lyčių lygybė, kai į moterį žvelgiama prilyginant ją reprodukcinei mašinai?
– Ar taip yra Lietuvoje? Nežinau. Kaip jau minėjau, lyčių lygybė yra tiek vyrų, tiek moterų reikalas. Kaip sakiau, iš lyčių lygybės abu tik laimi, visuomenė kaip visuma laimi daug. Lietuva ir Švedija yra šalys, kurios pasižymi moterų buvimu darbo rinkoje. Tyrimai parodė, kad, jeigu padidinsime moterų buvimą darbo rinkoje iki to paties lygmens kaip vyrų, pasieksime didesnį iki 3-4 proc. darbo našumą. Tai rodo, kiek galima laimėti iš lyčių lygybės. Tik svarbu atvirai diskutuoti šiais klausimais.
– O Jūs pati, ar kada nors jautėte, jog turite aukoti karjerą dėl to, kad esate mama arba žmona?
Be abejo, mano situacija kiek kitokia, nei ambasadorių, kurios neturi vaikų, aš dėliojuosi savo dienotvarkę kiek kitaip. Kai kurių darbo pasiūlymų teko atsisakyti dėl šeimos.
– Na, mano manymu, tiek vyras, tiek moteris privalo susidėlioti gyvenime savo prioritetus. Aš ir dirbau, ir turiu tris vaikus. Žinoma, buvau motinystės atostogų. Be abejo, mano situacija kiek kitokia, nei ambasadorių, kurios neturi vaikų, aš dėliojuosi savo dienotvarkę kiek kitaip. Kai kurių darbo pasiūlymų teko atsisakyti dėl šeimos. Bet galėčiau pasakyti, kad, norėdamas būti su šeima, su tam tikrais iššūkiais susiduria ir vyras, ne tik moteris. Manau, kad daugeliui vyrų šeima taip pat yra prioritetas. Kaip tik Švedijoje daug diskutuojama apie tai, ar vyras gali būdamas šeimoje prisiimti tam tikrą vaidmenį. Netikiu, kad moterys ir vyrai svajoja visą laiką būti toli nuo namų ir leisti laiką be savo vaikų. Aš manau, kad žmonės dažniausiai nori būti tais, kurie derina ir daro skirtingus dalykus.
– Teko girdėti, kad Švedijoje vyras net negali praleisti moters pro duris, nes baiminasi, jog dėl jos feministinių pažiūrų gali įžeisti ar sulaukti net grasinimo teismu. Ar taip iš tiesų yra?
– (Juokiasi). Aš apie tai negirdėjau, bet galbūt. Manau, kad svarbiausia tokiais atvejais turėti faktus ir statistinius duomenis, o ne remtis įspūdžiais ar tam tikromis idėjomis. Mano įspūdžiai nėra tokie įdomūs kaip bandymas analizuoti visuomenę ir situaciją apie vyrus ir moteris. Čia, Vilniuje, turbūt stipriausia institucija Europos Sąjungoje, kuri daro tokius palyginimus, yra Europos lyčių lygybės institutas (EIGE). Tik turėdami faktus, galime daryti išvadas. Turime būti tikri, kad kiekvienas politinis sprendimas turi poveikį skirtingoms visuomenės grupėms ir skirtingą poveikį moterims ir vyrams.
Jeigu kalbėtume apie sveikatos sritį, pamatytume, kad vyrai ir moterys susiduria su skirtingomis sveikatos problemomis. Aš kaip ambasadorė daug dirbau su politikais. Svarbu, kad jūs turite stiprių moterų lyderių. Švedija, pavyzdžiui, niekada neturėjo moters premjerės, tai nėra tik simboliška, tai rodo, kad moterys gali pasiekti šias pozicijas. Aš supratau, kad nėra daug diskusijų dėl moterų politikoje. Lietuvoje, kiek man žinoma, apie 20 proc. parlamento narių yra moterys ir tai nėra diskutuotinas klausimas. Mano šalyje nuo 1990-ųjų kiekvienoje valdžioje pusė ministrų – vyrai, pusė – moterų. Ir kiek žinau, Lietuvoje šis klausimas nekeliamas. Švedijoje iš skirtingų partijų yra narių feministų ir jie skirtingai įsivaizduoja, kokie svarbiausi klausimai turėtų būti keliami, kas yra prioritetinės sritys.
– Antradienio renginyje Švedijos parlamento narė Maria Weimer paminėjo didelį smurto artimoje aplinkoje lygį. Lietuvoje, ko gero, panaši situacija arba net blogesnė. Kaip Jūsų manymu, ši problema galėtų būti sprendžiama?
Jeigu laikomės požiūrio, kad tai, kas vyksta jūsų namuose, tėra tik jūsų pačių reikalas, tuomet sudėtinga kažką pakeisti.
– Pirmiausia turime turėti teisinius rėmus ir aš džiaugiuosi, kad Lietuva turi Smurto artimoje aplinkoje įstatymą. Jeigu laikomės požiūrio, kad tai, kas vyksta jūsų namuose, tėra tik jūsų pačių reikalas, tuomet sudėtinga kažką pakeisti. Svarbi žinutė, kad tu neturi teisės mušti savo žmonos, savo vaiko. Svarbu, kad visa visuomenė įsitrauktų į tai, kad tokių atvejų nebūtų. Moterys turi susilaukti paramos, kad išeitų iš santykių, kuriuose vyrauja smurtas. Tai labai sudėtinga dėl emocinių dalykų. Mes daug kalbame apie smurtą prieš moteris, apie išprievartavimus, apie užpuolimus gatvėje.
Vis dėlto statistika rodo, kad moteriai pavojingiausia vieta yra namai ir, žinoma, darbo vieta. Tuo metu vyrams kyla didesnė rizika būti užpultiems gatvėje. Taigi reikia skatinti kalbėti apie tai, kad tai nėra asmeninis reikalas, kad tai visuomenės reikalas.
Statistika rodo, kad moteriai pavojingiausia vieta yra namai ir, žinoma, darbo vieta.
Švedijoje ilgą laiką turime krizių centrus, jie patiria sunkumų – stengiamasi gauti didesnę paramą iš valstybės. Kasmet tokiems krizių centrams skiriamos didelės sumos pinigų. Tai vienas iš būdų parodyti, kad yra išeitis. Tačiau svarbiau yra prevencija, kad tokie dalykai nenutiktų. Prevencinį darbą reikėtų pradėti nuo mokyklų, dirbti su bendruomenėmis. Švedijoje šiuo metu susitelkta ties prevencinėmis strategijomis.
– Grįžkime prie Jūsų reiškiamos paramos tokiems projektams kaip „Superherojės“. Ar galite daugiau papasakoti prie kokių panašių iniciatyvų Lietuvoje esate prisidėjusi?
– Žinau, kad Vilniaus krizių centras toliau nori dalintis patirtimis, t. y. keistis Lietuvos ir Švedijos patirtimis. Per pastaruosius kelis metus dirbome su prekybos žmonėmis aukomis ir prostitucijos aukomis. Tai buvo daugybė projektų, per kuriuos dalintasi skirtingomis patirtimis, juose dalyvavo skirtingų sričių ekspertai.
– Kas lėmė tokį Jūsų įsitraukimą į šiuos projektus?
– Pirmiausia aš vykdau savo šalies politiką. Jeigu apsilankytumėte Švedijos ambasadose kitose šalyse, įsitikintumėte, kad šie klausimai yra tie, ties kuriais mūsų šalis dirba visame pasaulyje. Žinoma, asmeniškai labai palaikau šias idėjas ir principus. Tačiau tai nepriklauso nuo asmeninių įsitikinimų, tai – šalies politika.
Kalbant bendrai, kiekvienas atstovaujantis Švedijai, turi dirbti ties šiais klausimais ir aš džiaugiuosi tai darydama. Mano mama dirbo su šeimomis, kurios patyrė smurtą. Aš prisimenu atvejį, kai vienas vyras mušė savo žmoną ir vaikus, pabėgo iš kalėjimo, norėjo nužudyti ne tik žmoną, bet ir mano mamą, kuri jai padėjo. Taigi ji man paskambino ir pasakė „Tu turi išeiti iš namų, nes jis ieško manęs“. Aš nuo vaikystės prisimenu, kad tai labai pavojinga, tos moterys labai bijos.
Kasmet 20 moterų Švedijoje miršta nuo smurto artimoje aplinkoje. Kiek žinau, Lietuvoje panašūs rodikliai, bet turime turėti minty Jūsų populiacijos dydį.
Kasmet 20 moterų Švedijoje miršta nuo smurto artimoje aplinkoje. Kiek žinau, Lietuvoje panašūs rodikliai, bet turime turėti minty Jūsų populiacijos dydį. Tik negaliu tiksliai palyginti, nes neturiu tikslių skaičių. Bet svarbu tai, kad kai kurie atvejai niekada nepasiekia tam tikrų įstaigų: labai dažnai galvojama, kad reikia tai slėpti, praeina daug laiko, kol kreipiamasi į policiją. Sunku pasakyti, kiek iš tikrųjų yra tokio smurto atvejų.
– „Norėčiau būti vyru – tuomet viskas būtų lengviau“ – ar pakeistumėte šį sakinį ar jam vis dėlto pritartumėte.
– (Juokiasi). Aš labai laiminga būdama savimi. Tiek vyrai, tiek moterys, susiduria su tam tikrais iššūkiais būdami vyrais ar moterimis. Linkiu, kad vyrai džiaugtųsi būdami vyrais, o moterys – moterimis ir visiems linkiu išnaudoti savo potencialą.
