2017 05 13

Švedijos gydymo įstaigoje dirbanti lietuvė išgyveno košmarą Lietuvos ligoninėje: aš jau būčiau atleista

Dainos tėtis, patyręs insultą, po gydymo ligoninėje buvo išsiųstas į Palangos reabilitacijos ligoninę, tačiau išbuvo ten vos porą dienų. Jau keletą metų Švedijoje gyvenančią ir šios šalies gydymo įstaigoje dirbančią moterį labiausiai pribloškė net ne tai, kad ji medikams turėjo įrodinėti, kad artėja naujas insultas, bet kad medikų nemokšiškumas pragaru pavertė paskutines tėčio gyvenimo dienas.
 Vilniaus universitetinės ligoninės atnaujinto operacinio bloko atidarymas
Vilniaus universitetinės ligoninės atnaujinto operacinio bloko atidarymas / Irmanto Gelūno / BNS nuotr.

Gydytoja pasiūlė taip dažnai nelankyti tėčio

Dainos tėčiui įvyko insultas, kuris pažeidė jo kalbą, suvokimą, motorines funkcijas. Po gydymo ligoninėje, jis buvo išsiųstas į Palangos reabilitacijos ligoninę, tačiau išbuvo ten vos porą dienų.

„Pati gyvenu ne Lietuvoje, bet nusprendžiau reabilitacijoje būti šalia tėčio, nes labai tikėjau tuo, kad būdama šalia galiu paveikti įvykių eigą ir jam padėti. Iš karto pasistengiau užmegzti kontaktą su gydytoja. Persakiau Šiaulių medikų rekomendacijas dėl kai kurių vaistų, kurių jie patarė neskirti. Šiauliuose medikai buvo nuostabūs, jie laviravo tarp įvairių komplikacijų – mat tėtis turėjo ir kitų gretutinių ligų. O kadangi nusprendžiau likti su tėčiu, labai domėjausi, kokius vaistus jis gauna, kokį poveikį jie turi“, – pasakojo moteris, Švedijoje pati dirbanti slaugos įstaigoje.

Jau antrą dieną dukra pastebėjo, kad jos tėčio būklė pablogėjo, todėl iškart nuėjo pas gydytoją pasikalbėti.

Jeigu ligoninė neturi galimybės, ji pasisiūlė pati nuvežti tėtį į Klaipėdą specialistų konsultacijai. Gal jam reikia kitokio gydymo, gal dar galima ką nors padaryti, kad būklė neblogėtų. Taip pat paminėjo, kad vaistai, kurie čia buvo skirti, tėčiui gali netikti. Tačiau gydytoja pareiškė, kad anamnezėje tai neparašyta ir patarė rečiau lankyti tėtį, tuomet esą ir pažangą pastebės.

Ligoninės nuotr./Palangos reabilitacijos ligoninė
Ligoninės nuotr./Palangos reabilitacijos ligoninė

Patirtis, kurią norėtųsi ištrinti iš atminties

„Vakare tėčiui visgi buvo sulašinti kraujagysles plečiantys vaistai. Kaip vėliau išsiaiškinau, jie turėtų būti lašinami tik ryte, nes sukelia budrumą. Iš karto pastebėjau, kad nuo šių vaistų pasikeitė jo būsena.

Kadangi turėjau kraujospūdžio matavimo aparatą, pamatavau jam spaudimą. Jis buvo aukštas. Informavau apie tai seselę, bet kai ji atėjo pamatuoti, spaudimas jau buvo nukritęs. Tėtis bandė miegoti, bet labai blaškėsi. Keletą kartų jį vedžiau į tualetą. Galiausiai atėjo kažkas iš medicininio personalo ir paklausė, ar nereikia pagalbos. Aptarėme, kad reikėtų suleisti raminamųjų. Ir tada tėčiui prasidėjo ūmi psichozė.

Naktis, šalta, šlapia, o jis pusnuogis: „Aš tik noriu pagroti saksofonu, aš niekam nieko bloga nepadariau.“ Tai buvo paskutiniai mano išgirsti jo žodžiai.

Nuo dviejų iki keturių nakties bandėme jį nuraminti, kol galiausiai pradėjo klykti. Tada jis buvo pririštas prie lovos. Man reikėjo išeiti iš palatos, nes ji maža, keli žmonės ten sunkiai sutelpa.

Iki šiol klaiku prisiminti: klykiantis tėtis, atvykusi greitoji pagalba ir policija, kuri, surakintą antrankiais, surištą, kaip nusikaltėlį jį išveža į Klaipėdą. Aš važiavau kartu policijos mašinoje ir tik joje sužinojau, kad jis gabenamas į psichiatrijos ligoninę. Ir tik po visko medikai liepė pasirašyti kažkokius dokumentus dėl sutikimo. Jis pats ėjo labai sunkiai, ligoninė, jeigu teisingai pamenu, neįgaliojo vežimėlio neturi, taigi jį tempė laiptais. Naktis, šalta, šlapia, o jis pusnuogis: „Aš tik noriu pagroti saksofonu, aš niekam nieko bloga nepadariau.“ Tai buvo paskutiniai mano išgirsti jo žodžiai“, – su skausmu pasakojo Daina.

Po patirto priepuolio vyras paniro į komą

Toje situacijoje ji nieko negalėjo padaryti – bet koks bandymas paaiškinti situaciją, ją sušvelninti buvo atmetamas. Medikai ją pasikvietė tik tada, kai tėtis buvo paguldytas į palatą ir vėl pririštas prie lovos.

„Kai pagaliau atsirado galimybė pasikalbėti, paminėjau, kokie vaistai jam vakare buvo sulašinti. Priėmime dirbusi gydytoja užsiminė: „Vieni nemoka išrašyti (tikėtina, skirti) vaistų, o kiti negali naktį miegoti.“ Vėliau gydantis palatos gydytojas išreiškė spėjimą, kad labai tikėtina, jog šie vaistai paaštrino galbūt jau prasidėjusią situaciją. Dėl to mano tėtis įkrito į vadinamąjį delyrą. Buvo tikimasi, kad tėtis atsigaus. Palatos gydytojas – išties nuostabus specialistas, jis nuolat palaikė su manimi kontaktą, stebėjo situaciją, teikė man informaciją.

Visuomenė mokoma atpažinti insulto požymius, tačiau ligoninės personalui aš pati turėjau įrodinėti, kad tėčiui yra blogai.

Galiausiai kitą dieną, situacijai negerėjant, jis pats nusprendė vežti tėtį pas specialistus, kadangi jam reikalinga ne psichiatrų, o neurologų pagalba. Tad tėtis buvo nuvežtas į Klaipėdos respublikinę ligoninę, kur buvo nustatyta, kad jam įvyko antras insultas ir koma. Medikai iš karto nieko gera nežadėjo, jo visi gyvybės rodikliai silpo. Galiausiai dvi geras savaites išbuvęs komos būklės jis mirė“, – pasakojo pašnekovė.

Pasak jos, visą gyvenimą tėtis buvo stiprus, aktyvus, visus palaikė ir rėmė, nors buvo jau pensininkas, bet vis dar mokėjo mokesčius, taigi Lietuvai jis nebuvo našta.

„Labai skaudu, kad nebuvo atsižvelgta į mano pastabas dėl vaistų, o svarbiausia – nereaguota į prastėjančią tėčio būseną Reabilitacijos ligoninėje. Tiek daug dabar kalbama apie insulto riziką, visuomenė mokoma atpažinti insulto požymius, vis primenama, koks svarbus šiuo požiūriu laikas, tačiau ligoninės personalui aš pati turėjau įrodinėti, kad tėčiui yra blogai. Ir pranešdama jiems galimus insulto simptomus, tik erzinau juos. Aš norėjau tik padėti medikams, prisiimti dalį pareigų, žinodama, kokie jie užimti“, – svarstė pašnekovė.

BFL nuotr./Reabilitacija
BFL nuotr./Reabilitacija

Švedijoje už tokį darbą jau būtų atleista

Daina įsitikinusi, kad medikų nekompetencija ir jos sukeltas stresas, labai smarkiai prisidėjo prie tokios įvykių baigties.

„Vaistai pirmiausia sukėlė budrumą. Personalas greičiausiai neišmokytas, kaip tokiais atvejais elgtis, nemoka atpažinti insulto, kuris kiekvienam pasireiškia labai individualiai, požymių, nors gydytoja šmaikštavo, kad gali įvykti antras insultas, esą visko būna. Jeigu nebūtų uždelsta, jei iš karto būtų atsižvelgta į mano pastabas, galėjo būti visai kitokia lemtis. Galiausiai net jei sveikatos pablogėjimas buvo neišvengiamas, to košmaro, kurį jis patyrė pervežimo iš reabilitacijos ligoninės į psichiatrinę metu, tėtis neužsitarnavo.

Jei būčiau žinojusi, ką mano tėtis patirs ligoninėse, galbūt mieliau būčiau nejudinusi nė piršto. Būčiau laimingesnė, jei jis būtų paskutines dienas praleidęs savo namuose, ant savo fotelio, su savo kate prieš televizorių, užuot patyręs tokią nepagarbą. Beje, tą pačią dieną buvo ir vaistai supainioti. Kadangi viskuo domėjausi, žinojau, kaip atrodo jo tabletės. Kai pasakiau darbuotojoms, jos dar netikėjo, esą tai iš tėčio lovelio, bet vėliau pripažino, kad tai iš tiesų ne jo vaistai. Aš už tokį darbą Švedijoje būčiau iš karto atleista ir greičiausiai be galimybės sugrįžti į šią sferą“, – tikino moteris.

Erzino personalą, nes norėjo žinoti per daug

Paprašyta palyginti, kuo skiriasi požiūris į pacientą Švedijoje, pašnekovė pirmiausiai paminėjo pagarbą.

„Suprantu, kad gydytojai turi didžiulį krūvį, patiria daug streso, nuolat turi priimti rimtus sprendimus, tačiau didžiausia bėda, kad žmogus pas mus negerbiamas. Tai, kad aš rūpinuosi tėčiu, kad aš susirašau klausimus ant lapelio ir einu juos užduoti, norėdama, kad bendravimas vyktų kuo konstruktyviau ir užimtų gydytojui mažiau laiko, niekam nepatinka. Aš teikiu pasiūlymus, bet jie kitus tik erzina.

Beveik per pusantro mėnesio, kurį praleidau su tėčiu po insulto, labai dažnai turėdavau aiškintis, kodėl noriu žinoti, pavyzdžiui, kokie vaistai tėčiui laša. Susierzinę medikai teiraudavosi, koks mano išsilavinimas.

Beveik per pusantro mėnesio, kurį praleidau su tėčiu po insulto, labai dažnai turėdavau aiškintis, kodėl noriu žinoti, pavyzdžiui, kokie vaistai tėčiui laša. Susierzinę medikai teiraudavosi, koks mano išsilavinimas. Mano pirmas išsilavinimas – psichologija, o artimiausiu metu baigsiu slaugos studijas. Aš nepretendavau atimti medikų duonos, norėjau palengvinti jų darbą, o sulaukiu priešingos reakcijos“, – atviravo pašnekovė.

Pasak jos, jauną žmogų galbūt dar stengiamasi gelbėti, bet vyresnio amžiaus žmogui dėmesio mažai. Nereikia kažko daug – bent jau kad ant žmogaus nerėktų.

„Esu ne kartą girdėjusi, kaip ant tėčio rėkiama, iš jo šaipomasi. Psichiatrijos ligoninėje prieš pervežimą paprašiau budinčių slaugų tėtį perrengti, nes jis svėrė apie 100 kg, pati negalėjau to padaryti. Jie nesismulkino: „Nu, bl*t, tu, Kazimierai, kelkis, padėk mums“. Kai įėjusi priminiau, kad tėtis beveik komos būklės, jie susigėdo, tiesiog nesitikėjo, kad aš juos išgirsiu. Švedijoje tokios situacijos neįmanomos“, – pasakojo Daina.

Photos.com/Pacientas
Photos.com/Pacientas

Nuoširdžiausias žmogus pasirodė policininkas

Moteris teigė, kad ir jai pačiai tenka dirbti su sergančiais žmonėmis ir ji žinanti, kad giminaičiai kartais būna įnoringi, ne itin supratingi, todėl savo buvimu nenorėjo trukdyti gydytojams dirbti, jos noras buvo prisidėti, palengvinti jų darbą, tačiau išgirdo tik raginimus nesikišti, esą jie patys susitvarkys, jeigu to reikės.

„Policininkas, kuris mane tą rytą parvežė atgal į Palangą, buvo pats nuoširdžiausias tą naktį sutiktas žmogus. Grįžusi nuėjau dar kartą susitikti su gydytoja, bet jokio apgailestavimo neišgirdau. Esą, taip būna, tėtis buvo sergantis, dokumentuose nebuvo parašyta, kokius vaistus jam draudžiama skirti, jam buvo taikyta tai, kas turėjo būti taikyta.

Daina parašė ir oficialų skundą Palangos reabilitacinės ligoninės administracijai: dėl gydytojos elgesio, gydymo vilkinimo, nesuderinto gydymo, vaistų supainiojimo ir siaubingo ligonio transportavimo.

Parašė skundą iš pilietiškumo

„Pasiskambinau ir ligoninės direktorei. Paklausiau, ar normalu, kad gydytojams turiu įrodinėti, jog mano tėčiui galimai įvyko insultai, tačiau ji atsakė labai formaliai – esą skundas bus išnagrinėtas. Nesitikiu, kad ligoninė pripažins savo klaidą, o aš nieko negaliu įrodyti. Neturiu nei rašytinių įrodymų, nei nuotraukų ar filmuotos medžiagos. Tuo metu man buvo toks šokas, kad apie tai net negalvojau.

Tėtis turėjo puokštę ligų, kurioms labai lengva „nurašyti“ tokią baigtį. Galbūt tai ir tiesa, galbūt baigtis vis tiek būtų tokia, bet viskas galėjo vykti visai kitokiu būdu. Tėtis visą gyvenimą buvo gerbiamas, mylimas kaimo žmogus. Neatsiginu nuo skambučių, nes turiu jo telefoną: žmonės teiraujasi, reiškia užuojautą.

Švedijoje mes mokomi gerbti kitą žmogų, nesvarbu, kokio jis amžiaus ir kokios būsenos, tenkinti pacientų norus, stengtis sumažinti jų nerimą ir neviltį, kad jie jaustųsi kuo komfortiškiau. Man žmonės skundžiasi dėl kur kas paprastesnių dalykų – pavyzdžiui, ne tame puodelyje kavos atnešiau. Atsiprašau ir iš karto pakeičiu puodelį“, – pasakojo moteris.

Daina prisipažino sutikusi viešinti šią istoriją tik todėl, kad įsitikinusi, kad tik viešumas gali keisti gydymo įstaigų darbuotojų požiūrį į pacientus. Galbūt ši istorija privers ne vieną susimąstyti ir pergalvoti savo elgesį ir vertybes.

Ligoninė komentuos po tyrimo

Palangos reabilitacijos ligoninės direktorė Romantė Aleknavičienė patvirtino, kad skundas priimtas ir tiriamas.

„Pas mus nustatyta skundų nagrinėjimo tvarka, pagal kurią nurodyti terminai, kurių mes laikomės. Direktoriaus įsakymu sudaroma komisija skundui tirti, komisija pateikia savo tyrimo išvadas, o mes tuomet tas išvadas pateikiame skundo pareiškėjui. Atsakymas bus pateiktas per 20 darbo dienų nuo skundo gavimo. Šiuo metu nieko daugiau komentuoti negaliu, nes nežinau tyrimo rezultato“, – tikino įstaigos vadovė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis