Žinomas Švedijos politikas Carlas Bildtas sako, kad su sovietų okupantais kovojusių Lietuvos partizanų istorija yra per menkai žinoma kitiems Europos gyventojams.
Anot buvusio Švedijos premjero ir užsienio reikalų ministro, Baltijos šalių pasipriešinimo istorija buvo per ilgai slepiama.
Miško brolių istorija yra mūsiškės Europos dalies naujausių laikų istorijos dalis. Ji per ilgai buvo slepiama.
„Miško brolių istorija yra mūsiškės Europos dalies naujausių laikų istorijos dalis. Ji per ilgai buvo slepiama“, – socialiniame tinkle „Twitter“ daugiau kaip 600 tūkst. sekėjų parašė buvęs Švedijos premjeras ir užsienio reikalų ministras.
Partizaninis karas Baltijos šalyse prasidėjo, kai 1944 metų vasarą sovietų kariuomenė, išstūmusi nacių okupantus, antrą kartą okupavo Baltijos šalis. Tuomet iškart prasidėjo sovietų represijos, teroras, mobilizacija į sovietų kariuomenę.
Partizanų būriai Lietuvoje pradėjo kurtis 1944 metų vasaros pabaigoje. Partizanai vilkėjo Lietuvos karines uniformas, dauguma buvo jauni vyrai, ūkininkų, mažažemių ar bežemių vaikai, būriuose rengti kariniai mokymai.
1944–1946 metais susidarė dideli, iki šimto kovotojų, partizanų būriai. Apie 30 tūkst. vyrų aktyviai veikė beveik visoje Lietuvos teritorijoje, išskyrus miestus. Jie eidavo į mūšį su NKVD daliniais, trukdė okupacinės valdžios rinkimus, apšaudydavo balsavimo būstines, kovojo su prievartiniu kolūkių kūrimu.
Partizanų karo lauko teismai teisė ir baudė mirties bausme trėmimų vykdytojus, sovietinius pareigūnus ir šnipus. Sovietams užblokavus Lietuvą nuo laisvojo informacijos pasaulio, apygardose įkurti spaudos ir informacijos skyriai, per visą partizaninio karo laikotarpį leista 80 pavadinimų periodinių leidinių, rašoma 2013 metais URM užsakymu išleistoje glaustoje „Lietuvos istorijoje“.
Iš visų trijų Baltijos valstybių pasipriešinimas Lietuvoje buvo stipriausias, čia dar naiviai tikėta Vakarais, kad komunistų valdymas ilgai netruks, o JAV ir Didžioji Britanija įvykdys Atlanto Chartijos pažadus grąžinti nepriklausomybę dėl karo jos netekusioms šalims.
Antrame etape 1946–1948 metais kovose netekę apie 10 tūkst. vyrų partizanai sudarė mažesnius būrius, įsirengė bunkerius, perėjo prie įprasto partizaninio karo taktikos. Partizanams pavyko sukurti centralizuotas struktūras, tačiau jos buvo greitai sunaikintos. 1949 metų vasario 16-ąją partizanai paskelbė deklaraciją, kurioje numatytas Lietuvos valstybės atkūrimas ir jos demokratiniai valdymo principai.
Kovai su partizanais Lietuvoje dislokuota gausi NKVD kariuomenė, prie jų įkurti naikintojų batalionai, lietuvių vadinti stribais. Represinės struktūros į Sibirą trėmė partizanų šeimas, pusnuogius žuvusių partizanų kūnus išmedavo centrinėse miestelių aikštėse.
Organizuota ginkluota kova baigėsi 1953-iųjų pavasarį.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, imtasi įamžinti partizaninių kovų dalyvių atminimą. Nuo 1995 metų pastatyti aštuoni paminklai partizanų apygardoms įamžinti, per 300 atminimo ženklų. Vilniuje įsikūrusi Karo akademija ir gimnazija Raseiniuose pavadintos partizanų vado generolo Jono Žemaičio vardu, partizanų Juozo Lukšos – Daumanto ir Adolfo Ramanausko – Vanago vardais pavadintos gimnazijos Garliavoje ir Alytuje.
Muzikos grupė „Skylė“ 2010 metais išleido teminį albumą „Broliai”, skirtą laisvės kovų dalyviams atminti. Miško brolių žygdarbiai vaidino svarbų vaidmenį kuriant Lietuvos kariuomenės specialiųjų operacijų pajėgas.
NATO neseniai sukūrė trumpą filmą pristatyti Baltijos šalių partizaninį judėjimą.
Sovietinės valdžios propaganda rezistencijos dalyvius stengėsi diskredituoti, rodydama juos kaip nacių kolaborantus ir vadindama banditais. Šiuos argumentus, kritikuodama NATO filmą, pastarosiomis dienomis ėmė kartoti ir Rusijos užsienio reikalų ministerija.
Lietuvos pareigūnai kritiką atrėmė, pabrėždami, kad būtent sovietai Antrojo pasaulinio karo pradžioje bendradarbiavo su nacistine Vokietija, o partizaninis karas vyko jau sutriuškinus nacių režimą.
