– Pradėkim nuo užkrečiamųjų ligų situacijos – trečią savaitę iš eilės Lietuvoje augo sergamumas tiek gripu, tiek COVID‘u ir šiaip apskritai peršalimu. Kaip tai jaučia sveikatos sistema?
– Tiek Lietuvoje, tiek Europoje tos tendencijos yra labai panašios, kažko negalėtumėme išskirti, augimo tendencijos yra tiek COVID‘o, tiek ypač dabar labiau gripo, bet mes dabar viską matuojame ir ruošiamės. Jeigu reikėtų kažkokius priimti sprendimus, visos mūsų tvarkos dėl epidemijų valdymo yra – žiūrime ne atskirai COVID‘o, ne atskirai, tarkim, gripo ir kitus dalykus, bet žiūrime akumuliuotai.
Pagal naujus duomenis matau, kad turime maždaug 22-ose savivaldybėse tokį aiškų augimą. Skirtumas gal nuo ankstesnių metų yra, kad tiek Europoje, tiek Lietuvoje gripui buvo labiau būdingi sausio-vasario mėnesiai, o dabar turime persislinkimą vienu mėnesiu anksčiau.
Mokslininkai, medicinos praktikai tai bando analizuoti ir argumentuoja, kad tai yra tam tikra pandemijos dvejų metų pasekmė. Tai buvo matyti ir ankstesnių gripo epidemijų laikotarpiais, kai tie virusai tarpusavyje konkuruoja, o žmonių elgesys, sakykim, ilgas buvimas su kaukėmis, daugiau distancijos, kai kuriuos virusus užmigdo, kai kurie kovoja tarpusavyje, išstumia vieni kitus.
– Gal ir skiepijama mažiau po pandemijos?
– Taip, bet čia ir yra visa esmė. Skiepydami mes pasistatėm tą vadinamą ugniasienę, kai kalbam apie COVID‘ą. Situacija ligoninėse yra pakankamai stabili – turime apie 100 ir truputėlį daugiau pacientų, reanimacijose irgi būna 10 arba mažiau negu 10.
Gripo atžvilgiu Utenos apskrityje turime mažiausią kol kas sergamumą, Kauno apskrityje – didžiausią, bet skaičiai ligoninėse irgi neviršija kažkokių rodiklių, kurie sakytų, kad jau reikia skelbti epidemijas. Skaičiai yra tokie, kad atskiros mokymo įstaigos gali spręsti – turėti nuotolį ar ne, gali savivaldybės spręsti apie epidemiją konkrečioje savivaldybėje, bet žinių, kad kuri nors savivaldybė tai planuotų daryti, neturime.
Labai tikėtina, kad sausio mėnesį mes galime pamatyti jau ir mažėjimo tendencijas.
