Kapinės niekinamos jau daug metų
Prieš maždaug 150 metų pastatytos cerkvės šventoriuje buvo laidojami tuo metu mirę garbūs piliečiai. Per Antrąjį pasaulinį karą apgriauti maldos namai taip ir neatsigavo. Ilgą laiką cerkvės griuvėsiai ir šalia jos esantys palaidojimai buvo tvarkomi ir prižiūrimi. Dar 2015 m. darytoje nuotraukoje matoma, kad šventorius yra prižiūrimas ir šienaujamas. 2020 m. cerkvės šventorių tvarkė Vilniaus pataisos namų Pusiaukelės namų gyventojai.
Tačiau pastaraisiais metais čia situacija kardinaliai pablogėjo – užžėlę krūmais ir medžiais kapai tapo puiki priedanga nuolatinėms išgertuvėms, čia pradėtos versti žaliosios atliekos, o šventoriaus kieme pradėti parkuoti ir automobiliai.
Sklypas, kuriame stovi cerkvės griuvėsiai ir čia pat šventoriuje esančios palaidojimo vietos, priklauso Nacionalinei žemės tarnybai.
Seniūnas teigia, kad teritorija tvarkoma kas savaitę
Rudaminos seniūnas Juzefas Šatkevičius sako, kad teritorija yra nuolat prižiūrima ir tvarkoma: „Pas mus yra tie kiemsargiai, ką žinau, kiek jie ten… Kartą per savaitę gal, kartą per dvi savaites ateina, kad šiukšles parinktų. O pašienauti, krūmynus patvarkyti gal kartą į sezoną“, – 15min teigė už teritorijos priežiūrą atsakingas seniūnas.
15min žurnalistai patys kelis kartus apsilankė šioje teritorijoje, o išvystos šiukšlės ir verčiamos žaliosios atliekos verčia abejoti J.Šatkevičiaus žodžiais.
Paklausus seniūno, kodėl ši sakralinė vieta vis dėlto akivaizdžiai yra apteršta, nors, pasak jo, yra periodiškai tvarkoma kiemsargių, J.Šatkevičius atsakė, jog šiukšlių „gal ir neturėtų, bet buvo tai buvo.“
Susisiekę su Vilniaus rajono savivaldybės atstovais 15min žurnalistai sužinojo, jog jokių pateiktų nusižengimų šioje teritorija nėra užfiksuota, o ir skundų iš gyventojų dėl Rudaminos cerkvės nepriežiūros ar kitų pažeidimų nėra ir nebuvo gauta.
Istorinė vieta nesaugoma
Rudaminos Viešpaties Atsivertimo cerkvė buvo pirmoji stačiatikių šventykla, įrengta dar 1866 metais, tačiau išardyta praėjus vos dešimtmečiui ir išvogta Pirmojo pasaulinio karo metu. Nepaisant šios cerkvės istorijos, nei jos griuvėsiai, nei šalia esantys kapai nėra įtraukti į Kultūros paveldo registrą. Nors čia pat esantys tarybinių karių kapai įstatymu saugomi valstybės.
Į užklausą, kodėl istorinės vieta neįtraukta į saugomų objektų sąrašą, Kultūros paveldo departamentas straipsnį rengusiems žurnalistams per keletą savaičių neatsakė. Komentaro taip pat neatsiuntė ir Lietuvos stačiatikių bendruomenė.
Rasų kapinių draugija rodo pavyzdį
Senosios kapinės gali būti prižiūrimos ir tvarkomos ne tik valstybės, bet ir vietinių nevyriausybinių organizacijų. Puikus to pavyzdys – Visuomeninė Rasų kapinių draugija. Jos dėka Vilniaus mieste esančios Senosios Rasų kapinės ir jose esančios kapavietės draugijos iniciatyva renovuojamos bei prižiūrimos.
Visuomeninės Rasų kapinių draugijos narys Darius Levickis pasakoja, kad draugijos atstovai kasmet organizuoja ne vieną visuomeninę iniciatyvą, kuria kviečia moksleivius, įmonių atstovus bei kitus savanorius prisidėti prie kasmetinės talkos ar remti draugijos restauracijos veiklą.
