Laimutė ir Zenonas Tomkai sako, kad tikėjimas – ne prievolė ar noras išsiskirti. Tai vienas iš būdų būti savimi – tokie buvo tėvai, seneliai.
Nevisad žinai, koks kiaušinis gausis.
Svečiuose pas Tomkus – ramus Didžiojo penktadienio vakaras ir lengvas bičių vaško kvapas. Tautodailininkai daugiausiai kiaušinius margina vašku – daugybe įvairiausių būdų.
Zenonas sukonstravo paprastą aparatą vaškui šildyti – pakanka įjungti į rozetę ir kaitrinė lempa įšildo vašką. Kai būna pats dažymo įkarštis, kambarys gali ir mėlynuoti nuo vaško dūmelio. Vaškas būtinai turi būti labai karštas, o kiaušiniai – šilti. Kitaip raštai, braukiami su vašeliu ar vinute nebus dailūs.
Kiaušinių dažymas – subtilus menas. Nevisad žinai, koks kiaušinis gausis. Margina įprastais raštais, kuriuos populiaru vadinti liaudiškais. Zenonas mano kitaip: „O tu pabandyk su vinute ką nors kito nupiešti. Pačios priemonės diktuoja rankai, kaip marginti.“
Gelžuonis – stebuklingas dažas
Vašku išmargintus kiaušinius dažo įvairiai: tiesiog dažais, ąžuolo žieve, svogunlaiškių nuoviru. Dabar populiarūs raudonieji svogūnai duoda puikią spalvą. Neseniai šeimyna nuėjo į parduotuvę ir nusipirko porą svogūnų, o kartu į maišelį susidėjo ir dėžėje rastus lukštus.
Tik su gelžuonimi įmanoma kiaušinį nudažyti anglies juodumo spalva.
Ypatingas dažas – gelžuonis. Ši pačių pasigaminama medžiaga turi katalizatoriaus savybių. Padeda dažams pasiekti didesnį efektą. Tik su gelžuonimi įmanoma kiaušinį nudažyti anglies juodumo spalva.
Kaip pasigaminti gelžuonies? Tam reikės surūdijusios geležies, juodalksnio tošies, druskos. Viską užpilti vandeniu, šiek tiek acto, pakaitinti arba palaikyti keletą dienų. Gausis savotiška rūgštis, kuri kiaušinius ar net medines detales nudažo iki anglies juodumo.
Vašku piešti ant kiaušinio idealiai tinka paprastas pagaliukas su įkaltu smeigtuku. Tokiais smeigtukais su mažomis galvutėmis būna susegioti nauji marškiniai. Gali būti vinutės. Išsilydote bičių vaško, išsiverdate kiaušinius. Bedate smeigtuku į karštą vašką ir braukiate per šiltą kiaušinį.
Vašku papuoštus margučius reikia sumerkti į rudžių ir juodalksnio tošies mirkalą. Palaikyti keletą valandų ir ištraukti jau anglies juodumo. Jei nuplautume tokius kiaušinius, vašku padengtose vietose liktų balti raštai.
Svarbiausia – dvasinė ramybė
Jei ne parodai, tai pasiruošimas Velykoms Tomkų namuose prasideda nuo Užgavėnių. Praalkus po pasninko velykinis stalas būna gardesnis. Pilvas pradeda „žinoti“, ko iš tiesų jis nori.
Pilvas pradeda „žinoti“ ko iš tiesų jis nori.
Didįjį penktadienį šioje šeimoje įprastai vyksta didysis pavasarinis apsivalymas. Kruopščiai sutvarkomi namai. Jei yra galimybė, visi išsimaudo pirtyje.
Šią dieną – pats griežčiausias – sausas pasninkas. Negalima nei mėsos, nei pieno produktų. Patartina apsieiti su gabalėliu duonos ir vandeniu. Tą dieną ant stalo buvo puikios silkės su morkomis ir dilgėlių pyrago.
„Svarbiausia – Dievas, o visa kita – gražios tradicijos, kurios leidžia mums jaustis laimingais ir išskirtiniais”, – tikina Laimutė, kruopščiai margindama velykinius kiaušinius vašku.
Jei pasninkauji, tai ir dalinkis
Kaip reikėtų ruoštis Velykoms? Laimutė sako, kad svarbiausia ne margučiai, o dvasinė ramybė. Moteris papasakojo, kaip lengvai išsivadavo nuo kamuojančių minčių. Per mišias išgirdo – jei pasninkaujate, pagalvokite apie tuos, kuriems, galbūt, trūksta maisto.
Man ramu ir gera iki šiol – visai nesvarbu, kur ji tą litą padės.
Prie bažnyčios elgetaujanti moteris Laimutę erzindavo savo elgesiu. Kur išleis? O gal pragers? Pinigų ir patiems ne ežerai.
„Tokios mintys labai vargina. Gali tiek visko prisigalvoti, kad pasaulis nemielas atrodys. Karta einu į bažnyčią ir jaučiu, kad vėl tos mintys sukyla. Kišenėj lyg tyčia skimbčiojo litas. Įmečiau elgetaujančiai moteriai, o man ramu ir gera iki šiol – visai nesvarbu, kur ji tą litą padės“, – pasakoja moteris.
Yra bandančių sudrumsti tą ramybę abejonėmis – nejaugi Dievui reikia, kad žmogus kankintųsi ir pasninkautų? „Pasninkas yra ne tam, kad kankintumeisi, o valdytum save“, – ramiai paaiškina Zenonas.
„Jei minime Jėzaus nukryžiavimą ir mirtį, natūralu, kad nesinori valgyti. Juk panašus jausmas būna ir mirus artimam žmogui. Nėra taip sunku, o ir pačiam įdomu sužinoti – juk tu gali šiandien kažko nesuvalgyti“, – sako Laimutė.
Ugnies šventinimas
Šeštadienio vakarą šeima dažniausiai eina į Šv. Ignaco bažnyčią, kurioje vyksta vakarinės vigilijos mišios. Vigilija – katalikiškas terminas, kuris reiškia budėjimą ir laukimą. Vigilija buvo vadinama paskutinė sargybos pamaina, kuri keldavosi naktį ir budėdavo iki aušros.
Bažnyčioje pirmiausia yra pašventinamas vanduo, o paskui švęstu vandeniu šlakstoma ugnis.
Katalikai, sakydami „vigilija“, turi galvoje naktinę maldą. Taip pat vadinamos svarbesnių katalikiškų švenčių išvakarių pamaldos.
Vigilijos pamaldos ypatingos dar ir tuo, kad čia šventinami ugnis ir vanduo. Zenonui įdomiausia ir keisčiausia, kad bažnyčioje pirmiausia yra pašventinamas vanduo, o paskui švęstu vandeniu šlakstoma ugnis.
Švęsto vandens parsinešti namo paprasta. Tik indą reikia turėti. Šiuo vandeniu jau namuose šeimininkai pašventina velykinį stalą ar net visus namus. Vėliau švęstą vadenį panaudoja net kaip vaistą. Stengiasi neišmesti ir laiko pagarbiai.
Su ugnimi – kebliau. Seniau žmonės į bažnyčią atsinešdavo sudžiūvusią kempinę. Ją šiek tiek įdegdavo ir rūkstančią parsinešdavo namo. Nuo šios žarijos dažniausiai įkurdavo namuose krosnį.
