Klausimas kyla dažnam
Daiva Mikelėnaite-Laukienė sutinka, kad iš tiesų klausimų, ką konkrečiai šie specialistai veikia ugdymo įstaigose, kyla neretai. Pašnekovė aiškina, kad specialusis pedagogas – tai savo srities specialistas, kurio užduotis atlikti pedagoginį mokinio vertinimą, nustatyti jo žinių, mokėjimų, įgūdžių, gebėjimų lygį ir jų atitikimą ugdymo programoms.
Taip pat specialusis pedagogas vertina mokinio galimybes įsisavinti mokomąją programą, nustato mokymosi sutrikimus, konsultuoja mokytojus, kitus švietimo pagalbos specialistus, tėvus specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių ugdymo klausimais bei, žinoma, padeda specialiųjų poreikių mokiniams įsisavinti ugdymo turinį bei lavina jų sutrikusias funkcijas.
„Tuo tarpu mokinio padėjėjas pagalbą teikia mokiniui ar mokinių grupei, kuriems kyla dalyvavimo ugdymo procese – pamokose, išvykose, per pertraukas, – sunkumų.
Tokios pagalbos paskirtis – didinti ugdymosi prieinamumą ir mokinio savarankiškumą. Pagalba teikiama mokiniams, kuriems ji skirta ir kurie mokosi pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio, bendrojo ugdymo, profesinio mokymo ir neformaliojo švietimo programas“, – komentavo D. Mikelėnaitė-Laukienė.
Ar buvęs mokytojo, o šiandien mokinio, padėjėjas – tas pats?
Nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo naujas įsakymas dėl specialiosios pagalbos teikimo mokyklose, taigi anksčiau buvusieji mokytojo padėjėjai dabar yra mokinio padėjėjais. O ar pasikeitė funkcija?
D.Mikelėnaitės-Laukienės teigimu, pasikeitimų yra, tačiau jie nėra ryškūs, galima sakyti, kad prisidėjo keletas funkcijų ir atsakomybių. Anot specialistės, mokinio padėjėjo užduotis padėti mokiniui atlikti veiklas, susijusias su savitarna, savitvarka ir maitinimusi. „Tai pat padėti mokiniui įsitraukti į ugdomąsias veiklas, dalyvauti ugdymo procese, perskaityti ir konspektuoti tekstą, naudotis ugdymui skirtomis techninės pagalbos priemonėmis. Dar viena mokinio padėjėjo funkcija – konsultuotis su mokyklos vaiko gerovės komisija, mokytojais, švietimo pagalbos specialistais dėl taikytinų veiksmų, kurie padėtų mokiniui įsitraukti į ugdymo procesą ir jame dalyvauti“, – aiškino pašnekovė.
Kita svarbi mokinio padėjėjo užduotis – padėti vaikui elgtis socialiai priimtinai, išvengti elgesio, kuris neatitinka aplinkos, gali būti laikomas neįprastu, netinkamu arba trikdančiu.
Žinios keičia
Kalbėdama apie specialiųjų pedagogų ar mokinio padėjėjų iššūkius, D. Mikelėnaitė-Laukienė svarstė, kad pradedant dirbti ne vienam trūksta žinių. „Jei klausiate apie mokinio padėjėjams kylančius iššūkius, tai dažnai tenka išgirsti, jog trūksta tikslinių mokymų apie darbą su ypatingais vaikais.
Manau, jog pagrindiniai stiprinantys veiksniai – aiškus funkcijų žinojimas, teigiamas pastiprinimas, bendradarbiavimas, bei kompetencija. Vilniaus miesto pedagoginėje tarnyboje vedame mokymus mokinio padėjėjams, džiaugiamės, jog po šių mokymų dalyviai išeina praturtėję ir įgiję naujų kompetencijų“, – apie įgūdžių tobulinimo svarbą kalbėjo pašnekovė.
Verta pažymėti, kad mokymus, konsultacijas mokinio padėjėjams rengia ir kitų šalies savivaldybių pedagoginės psichologinės tarnybos, be to, nemokamus teminius mokymus reguliariai organizuoja Lietuvos įtraukties švietime centras, regioniniai specialiojo ugdymo centrai.
Taip pat, kaip vieną iš itin svarbių veiksnių, D. Mikelėnaitė-Laukienė įvardijo norą mokytis, bendradarbiauti, vertybines nuostatas. „Išskirčiau kelis pagrindinius dalykus: pirmiausia – tai geros profesinės žinios. Labai svarbu komunikaciniai, bendradarbiavimo gebėjimai, kartu su mokytojais modeliuoti įtraukiančią mokymosi aplinką ir skatinti asmeninę mokinių pažangą. Ir žinoma – palankios vertybinės nuostatos.
Gal atrodys per daug skambiai, kai kam – per daug banaliai, tačiau dirbantieji mokykloje, pedagogai turi suvokti jiem tenkančią didžiulę atsakomybę ir niekuomet apie ją neužmiršti, visuomet viską daryti su atsidavimu, reflektuoti ir nuolat mokytis patiems“, – įsitikinusi specialioji pedagogė.
Koks jų darbas?
D. Mikelėnaitė-Laukienė pasakojo, kad specialieji pedagogai dirbta ir individualiai, ir rengia grupinius užsiėmimus bei dirba su visa klase. „Labai gerai, jei ugdymo įstaigose dominuoja mokymas bendradarbiaujant. Tai mokymo modelis, kai bendrojo ugdymo mokytojas ir specialusis pedagogas klasėje kartu moko skirtingų ugdymosi poreikių mokinius. Toks mokymo modelis stiprina švietimo įtrauktį“, – aiškino specialistė.
Be abejo, anot pašnekovės, labai svarbus bendradarbiavimas su tėvais. Pagrindinis principas, kuriuo reikėtų vadovautis: daugiau kalbėkime ne apie tėvus ar tėvams, o su tėvais. Kurkime asmeninį, autentišką santykį su tėvais. Privalome pasirūpinti, kad santykis su tėvais būtų abipusis, t. y. grindžiamas dialogu.
„Specialiojo pedagogo veiklos tikslas – teikti specialiąją pedagoginę pagalbą mokiniams, turintiems mokymosi sunkumų, sutrikimų bei negalių, didinti specialiųjų poreikių turinčių mokinių ugdymosi veiksmingumą, siekiant asmeninės pažangos. Tad pirmiausia turime žinoti, mokinių, su kuriais dirbame, galias, kad galėtume jas dar labiau stiprinti, turime taip pat išmanyti ir apie ypatingus vaikus lydinčius sunkumus, kad tikslingai galėtume jiems padėti“, – apie svarbiausią šios profesijos uždavinį kalbėjo pašnekovė.
Kaip įveikiami iššūkiai?
Kiekvienoje mokykloje, kalbant tiek apie įtrauktį, tiek apie kitus procesus, būna iššūkių, bet D. Mikelėnaitė-Laukienė įsitikinusi, kad reikšmingiau tai, kaip juos priimame. „Svarbu, kaip į tai reaguojame, kokių veiksmų imamės, kad tam tikros situacijos nepasikartotų, kokias pamokas išmokstame.
Tikriausiai dauguma sutiks, jog veiksmingas ugdymo organizavimas prasideda nuo mokyklos ir jos visų bendruomenės narių pasirengimo atliepti kiekvieno mokinio poreikius. Nuo pasirengimo priklauso sėkmingas bendruomenės narių bendradarbiavimas, komandinis darbas, ugdymo proceso organizavimas ir jo analizė“, – aiškino specialistė.
Daugiau apie įtraukųjį ugdymą skaitykite čia.
