Labai ilgai nekrito medžių lapai, žaliavo žolė, o gruodžio pradžioje daug kas baudėsi žydėti, brankinti pumpurus.Tuo metu vėl aktyviai ūkavo naminės pelėdos, jos nenutilo iki šiol. O dienomis jau nuo gruodžio 22-sios skardėjo didžiųjų zylių giedojimas – dar nelabai darnus, bet jau toks, kurį vadiname pavasariniu.
Ar pamenate: praeitą rudenį labai gerai užderėjo šermukšniai, obuolėliais vadinami jų vaisiukai raudo tokiose tirštose kekėse, kad jų svorio neatlaikiusios lūžo šakos. Žinoma, kad šermukšniai taip dera prieš šaltą žiemą – kažkada šis požymis buvo labai svarbus. Dabar mes jau nesitikėjome ilgos ir šaltos žiemos. Tačiau laukėme, kada pasirodys paukščiai, kuriems šermukšniai yra pats geriausias maistas. Nedaug jų tokių pas mus – smilginiai, kartais dar juodieji strazdai, žaliukės, juodagalvės sniegenos ir, žinoma, keliautojai svirbeliai. Deja, vaisiai ant šakų gedo, puvo, pajuodę krito žemėn, o jais niekas nesidomėjo.
Nors svirbeliai Lietuvoje nuo spalio galo buvo stebėti tai vienur, tai kitur, bet tik stojus 20 laipsnių šalčiui atsirado prie gerokai jau nuplikusių šermukšnių.
Atrodo, kad tam trūko tik vieno dalyko – tinkamo šaltuko. Nors svirbeliai Lietuvoje nuo spalio galo buvo stebėti tai vienur, tai kitur, bet tik stojus 20 laipsnių šalčiui atsirado prie gerokai jau nuplikusių šermukšnių. Jų pulkai nebuvo vieniši – greta plazdėjo, klegėjo smilginiai, šmėžavo juodieji strazdai. Vėl viskas sugrįžo į įprastas „žiemiškas“ vėžes ir nesikeis iki paskutinio šermukšnio vaisiuko.
Kur buvo pradingę paukščiai, kodėl jų neregėjome? Gali būti, kad aplinkos sąlygos jiems buvo palankios, orai švelnūs, todėl lesalo rasdavo visur. Smilginiai strazdai yra daug plastiškesni už svirbelius, jie čia namuose, tad visada randa ką lesti – kol žemė neįšalusi iš po lapų trauko sliekus, soduose lesa užsilikusius obuolius, miškuose rankioja uogas, gaudo vabzdžius. Svirbeliai – keleiviai iš tolimos šiaurės, miškatundrės. Jiems mūsų kraštas yra žiemavietė, dausos. Vasarą svirbeliai savo jauniklius maitina vabzdžiais, ypač uodais, kuriuos labai vikriai gaudo ore. Rudeniop jie patraukia į pietus. Kas kelintus metus jų populiacija išauga daug kartų, tada ir mes regime užplūstančius didelius pulkus. Nors skrydyje varnėnų pulkas gali priminti varnėnus, tačiau suklysti neleidžia iš toli girdimas melodingas paukščių skleidžiamas garsas... svirrr... svirrr.
Taigi, svirbeliai dabar pasirodė daug kur ir greitai nules šermukšnius, gudobeles, putinus. O kas bus po to? Lesykla jie nesidomi, sunkią žiemą gali leistis tik į vadinamas maitinimo aikšteles, kuriose paukščiai lesinami grūdų atliekas, saulėgrąžas pilant ant žemės. Neradę kitokio lesalo, svirbeliai (žinoma, ir smilginiai strazdai taip pat) skris į miškus, les pumpurus, žirginius, pasuks į Lietuvos pietus, Dzūkijon, kur turėtų būti amalų uogelių ar kadagių. Ilgainiui jų keliai nusidrieks vis labiau į pietus – yra žinoma, kad kai kada svirbeliai pasiekia net Italiją.
Stipriausi šios žiemos šalčiai užtruks neilgai, tačiau jie mums ir paukščiams neleido abejoti – žiema yra labai griežtas tikrintojas, o jos egzaminus laikyti gali tik patys tvirčiausi, pasiruošę lesalą, užuovėją ir nakvynę susirasti bet kokiu oru.
Kol grožimės svirbeliais, neturėtume pamiršti kitų sparnuočių, kurie mūsų globos neatsisako ir nuo ankstaus ryto skrenda į lesyklą. Ji neturėtų būti tuščia!
