Seimo ŽTK vadovaujantis T.V.Raskevičius išskyrė penkis svarbiausius savo, kaip komiteto vadovo, darbo prioritetus. Vienas jų – žmogaus teisių ugdymas.
Jis pabrėžė, kad visų sisteminių žmogaus teisių lauko problemų sprendimas prasideda nuo jaunų žmonių švietimo.
Šioje srityje, pasak politiko, bus siekiama, kad į švietimo ir ugdymo programas būtų integruoti tokie dalykai, kaip socialinių ir emocijų kompetencijų ugdymas, kokybiškas lytinis švietimas, apskritai žmogaus ugdymas plačiąja prasme, jog pagaliau pradėtume labai aiškiai sau identifikuoti, kad įvairovė yra mūsų visuomenės turtas, o ne trūkumas.
Apie pastarojo meto diskusijas svarbiais žmogaus teisių klausimais, prieš jį nukreiptą neapykantą, Vyriausybės ir Seimo darbą, santykius valdančiojoje koalicijoje bei Seimo ŽTK veiklos planus – 15min interviu su parlamentaru Tomu Vytautu Raskevičiumi.
Neišdiskutuotas skaudulys
– Beveik nuo pat Seimo darbo pradžios buvote vienas labiausiai aptarinėjamų Seimo naujokų. Aišku, dėl to, kad neslepiate homoseksualumo, Okeanidės įvaizdžio ir planuojamų tam tikrų iniciatyvų, kurios kėlė ir tebekelia tam tikrų klausimų visuomenėje. Kaip tokiame fone sekėsi pirmieji darbo mėnesiai?
– Pirmieji darbo mėnesiai Seime iš tiesų buvo labai intensyvūs. Buvo ir daug emocijų, galbūt – šiokio tokio priešiškumo. Na, bet aš stengiuosi į tai žiūrėti pozityviai, nes iš tikrųjų atrodo, kad Seime dirbu jau labai seniai.
Ir, matyt, tai yra labai geras ženklas, nes pažinus ne tik procedūras, bet ir bendravimo kultūrą, galbūt bus lengviau siekti tų pokyčių, dėl kurių ir esu išrinktas.
– Kalbant apie tuos pokyčius. Prabilus apie Stambulo konvencijos ratifikavimą, tos pačios lyties asmenų partnerystės įteisinimą, tam tikrų narkotinių medžiagų legalizavimą, iš karto tam tikroje visuomenės dalyje kilo didžiulis nepasitenkinimas ir paūmėjo neapykantos, kurios sulaukdavote ir anksčiau, nedirbdamas Seime, banga.
Vienoje protesto akcijoje prieš porą savaičių net nuskambėjo teiginys, kad tokius, kaip jus, reikėtų šaudyti po vieną į metus. Kaip vertinate visa tai?
– Žinote, Laisvės partija, su kuria aš ir buvau išrinktas į Lietuvos Respublikos Seimą, rinkimų kampanijos metu savo prioritetus buvo aiškiai įvardijusi.
Ir žmogaus teisės, kartu su tam tikrais jautriais vertybiniais klausimais, buvo vienas iš mūsų politinių prioritetų būtent dėl kurio Lietuvos Respublikos rinkėjai ir delegavo mūsų frakciją dirbti čia, Lietuvos Respublikos Seime.
Dabar mano pagrindinė misija ir tikslas, kaip politiko, ne kaip Žmogaus teisių komiteto pirmininko, yra Partnerystės įstatymas. Koalicijos formate šis įstatymo projektas yra jau beveik parengtas. Artimiausiu metu mes jį registruosime ir tikrai iki pavasario sesijos pabaigos šio įstatymo projektas bus pateiktas.
Dabar, aišku, aš, reflektuodamas tą bendrą visuomenės ir galbūt kai kurių politinių kolegų reakciją tiek į mano asmenį, tiek į prioritetus, kuriuos aš labai aktyviai keliu, sakyčiau, kad šitą situaciją sąlygoja tai, kad pastaruosius 15 metų Lietuvos politikai vengia kalbėti jautriais vertybiniais klausimais, vengia susiformuoti kažkokią poziciją.
Na, ir visuomenėje susidarė tam tikras neišdiskutuotas skaudulys, kur iš tiesų labai trūko diskusijų, trūko aiškios politinės lyderystės ir tam tikrų vertybių vektorių.
Tai aš šituos procesus pavadinčiau, kad tai būtent šiuo metu ir vyksta.
Mes turime labai intensyvią vertybinę diskusiją, kuri galbūt kartais įgauna ir netinkamas formas. Bet mes, kaip visuomenė, turime išmokti šiais klausimais diskutuoti.
Na, o po tam tikrų diskusijų priimti ir ilgai lauktus reikalingus sprendimus.
– Bet ar, jūsų galva, įmanomos diskusijos? Nes tai, ką matėme, kas užvirė vien dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo klausimo pastaruoju metu... Net prezidentas reiškė savo nuomonę šituo klausimu, gal net, sakykime, stojo tam tikron pusėn.
Tai ar jūs įsivaizduojate, kad visame tokiame fone, tokioje įtampoje įmanoma šiuo metu rasti kažkokį konstruktyvų abi puses tenkinantį sprendimą?
– Aš tai sakyčiau, kad gal iš tiesų dabartinė diskusija yra savotiškas garo nuleidimas – susikaupusių tam tikrų įtampų, tam tikro netikrumo išraiška.
Dabartinė diskusija yra savotiškas garo nuleidimas – susikaupusių tam tikrų įtampų, tam tikro netikrumo išraiška.
Taip pat mes turime nepamiršti, kad šios diskusijos vyksta ir apskritai pandeminiame, su pandemija susijusių ribojimų fone.
Mūsų visuomenės psichikos sveikata, įtampa, tam tikras nerimas visuomenėje yra plačiai paplitę. Ir diskusijos jautriais klausimais kartais dar labiau paaštrėja, dar labiau suintensyvėja.
Aš manau, kad išdiskutavus, apsikeitus audringomis nuomonėmis, iš tiesų pavyks surasti sutarimą, nes neįmanoma toliau judėti visuomenėje, toliau spręsti kitų žmogaus teisių klausimų, jeigu mes nesugebame susitarti dėl tų vadinamųjų pagrindinių fundamentalių dalykų.
Kita vertus, šitoje vietoje yra fantastiškai reikalinga politinė lyderystė.
Mes turime suvokti, kad žmogaus teisės yra ta platforma, ant kurios kuriame savo visuomenę, kad žmogaus teisės ir jų užtikrinimas visuomenėje nieko nekainuoja, tiesiog didina bendrąjį gėrį mūsų visuomenėje. Tai yra įvairios grupės tampa labiau apsaugotos.
Ir aš, tiesą sakant, stebėdamas ir visuomenėje vykstančias diskusijas, ir stebėdamas kai kurių mūsų politikų, o galbūt ir šalies vadovų reakcijas į šias diskusijas, nuoširdžiai kraupstu.
Nes žmonės, užimdami kertines pozicijas, turėdami fantastišką visuomenės pasitikėjimą, nesugeba surasti tokios retorikos, tokio žodyno, kuris ne skaldytų, o taikytų.
– O tai ką reikia daryti? Iš tiesų jūs sakote – diskutuoti, bet ar jūs įsivaizduojate save, kad ir čia, Seime, susėdusį prie diskusijų stalo kad ir su Petru Gražuliu, kuris matomas visuomenėje kaip ryškiausias tokių dalykų, apie kuriuos mes kalbame, oponentas Seime?
– Taip, aš iš tiesų tikrai kviesiu visus kolegas Seime diskutuoti, kai bus registruotas Partnerystės įstatymas. Tikrai sugebėsiu kiekvienam paaiškinti šio teisės akto pridėtinę vertę ir jo praktines implikacijas.
Na, tik visą laiką mes kalbame apie dialogą, konsensusą, tai turime įsisamoninti, kad dialogas ir konsensusas vyksta abiem kryptimis. Jis negali būti vienpusis. Todėl galbūt su tais kolegomis, kurie nenorės diskutuoti, to padaryti ir nepavyks.
Kita vertus, man atrodo, kad yra labai svarbu nekrūpčioti, neišsigąsti.
Galbūt visuomenėje yra keletas labai garsiai šaukiančių balsų, bet tai tikrai neatspindi vadinamosios tyliosios daugumos.
Aš esu labai didelis optimistas, aš esu įsitikinęs, kad Lietuvos žmonės yra tolerantiški, geri, linkę įsiklausyti.
Visos visuomenės Vakarų Europoje be išimties šias diskusijas turėjo. Šiuo metu tą diskusiją turime mes ir tiesiog turime joje išbūti.
– Tai kada, jūsų galva, štai, kad ir Stambulo konvencija, tos pačios lyties asmenų partnerystės įteisinimas taps faktu?
– Viskas yra pakankamai aiškiai sudėliota politinių prioritetų sąraše. Partnerystės įstatymo pateikimas planuojamas iki pavasario sesijos pabaigos.
Vadinasi, svarstymas ir priėmimas persikeltų į rudens sesiją. O Stambulo konvencijos iki rudens sesijos pateikti neplanuojama.
Iš Liberalų sąjūdžio – į Laisvės partiją
– Pakalbėkime apie jūsų, kaip politiko, karjerą – ji trunka kelerius metus. Be darbo partinėse struktūrose kelerius metus, metus dirbote Vilniaus miesto savivaldybės taryboje. Dabar – didžioji politika – Seimas.
Sakykite, ar nesijautėte darbo pradžioje galbūt šiek tiek netvirtai ir ar dabar jaučiatės apšilęs kojas didžiojoje politikoje ir darbe čia, Seime?
– Žinoma, kad kiekvienoje naujoje darbovietėje užtrunka šiek tiek laiko, kol perpranti taisykles. Pats Seimo Statutą skaičiau net tris kartus, mintinai jo nemoku, bet bent jau jeigu paklaustų, kas kur kurioje vietoje parašyta, galėčiau tą lengvai surasti.
Aš pats turiu politologinį išsilavinimą, tai man politiniai procesai nėra nei naujiena, nei paslaptis.
Manau, po pusės metų, kuriuos jau praleidau Seime, – na, dar pusės metų nėra, penki tik mėnesiai – jaučiuosi jau pakankamai tvirtai, su procedūromis gerai susipažinęs.
Iš tiesų, prie to spartaus tobulėjimo prisidėjo ir mano pirmininkavimas ŽTK, nes tiesiog reikia įsigilinti labiau, skaityti daugiau, bet kuo daugiau skaitai, tuo daugiau patirties ir įgauni.
– Nuo 2016 iki 2018 metų buvote Liberalų sąjūdžio narys. Vėliau pasukote su Laisvės partija. Kodėl pastarieji liberalai jums pasirodė priimtinesni?
– Mano apskritai noras prisijungti į didžiąją politiką, prisidėti prie liberalios minties puoselėjimo Lietuvoje buvo susijęs su 2016 metų prieš Seimo rinkimus įvykusiu korupcijos skandalu Liberalų sąjūdyje.
Na, ir man tada norėjosi dėti visas pastangas, kad liberali mintis neišnyktų iš Lietuvos politinio žemėlapio.
Tą sėkmingai ir dariau veikdamas toje politinėje partijoje kelerius metus.
Bet man trūko tokio principinio įsipareigojimo liberalioms vertybėms, o žmogaus teisių diskursą aš laikau liberalia vertybe, todėl net nedvejodamas prisijungiau prie tos politinės jėgos, kuri žmogaus teises įvardijo kaip vieną iš savo politinių prioritetų, ir būtent todėl šiandien esu Laisvės partijos narys.
– Kai kas Laisvės partiją mato kaip kelių politinių klausimų partiją. Vėlgi Stambulo konvencija, partnerystė, galbūt tam tikrų narkotinių medžiagų legalizavimas. Lukiškių aikštė su pliažu ir panašiai. Ir sako: viskas, daugiau tarsi apie partiją ir jos politinę darbotvarkę nėra ką pasakyti. Ką jūs į tai?
– Aš manau, kad šie keli klausimai, kuriuos jūs įvardijote, yra tapę savotiškais vertybiniais simboliais mūsų visuomenėje.
Ir aš, pavyzdžiui, kalbėdamas apie žmogaus teisių lauką, akivaizdu, kad aš jį suprantu ir prioritetizuoju žymiai plačiau nei LGBT teisių užtikrinimą ar Partnerystės įstatymą.
Bet aš esu sau priėjęs prie tokios išvados, kad, jeigu šioje visuomenėje mums nepavyksta susitarti tokiu paprastu klausimu, kaip tos pačios lyties porų teisinių santykių pripažinimas, kuris, kaip jau anksčiau sakiau, niekam nieko nekainuoja, o tik kuria bendrąjį gėrį mūsų visuomenėje, tai reiškia, tam tikros visuomenės grupės tampa labiau apsaugotos, reiškia, mes negalėsime susitarti ir kitais jautriais žmogaus teisių klausimais, kuriuose galbūt reikės ne tik vertybinio susitarimo, bet ir tam tikrų pastangų, galbūt finansinių resursų jiems užtikrinti.
Tai būtina išspręsti tuos kelis klausimus, kad mes galėtume iš to apynasrio išsilaisvinti ir judėti pirmyn.
Tiek aš asmeniškai, tiek Laisvės partija dės visas pastangas, kad išsprendę šituos klausimus, plėtotume toliau temas, kurios yra svarbios mūsų partijai, ir toliau.
– O kokios temos svarbios jūsų partijai be šitų? Ką jūs taip pat laikytumėte prioritetinėmis temomis?
– Mes, matote, ir rinkimų kampanijos metu buvome išsigryninę labai aiškius prioritetus. Tai yra švietimas, žmogaus teisės ir ekonomikos, inovacijų plėtra.
Dviem iš šitų klausimų – žmogaus teisių, ekonomikos ir inovacijų tema – mes turime šiuo metu ir politines galimybes savo prioritetus įgyvendinti.
Mano manymu, Lietuvos švietimas išlieka sritis, kurioje reikalingi sisteminiai pokyčiai, nes ji labai glaudžiai siejasi ir su kitomis pagrindinėmis mūsų Laisvės partijos temomis.
Dažnai sako: na, kaip reikia spręsti žmogaus teisių klausimus Lietuvoje? Na, tai reikia pradėti nuo švietimo.
Aš labai tikiuosi, kad ateityje mes turėsime daugiau galimybių daryti įtaką ir švietimo politikos formavimui Lietuvoje.
Nes labai norėtųsi, kad mūsų jaunoji karta gautų tokį ugdymą ir švietimą, kuris atlieptų XXI amžiaus jaunų žmonių poreikius, o ne būtų užstrigęs praėjusio amžiaus gadynėje.
Labai norėtųsi, kad mūsų jaunoji karta gautų tokį ugdymą ir švietimą, kuris atlieptų XXI amžiaus jaunų žmonių poreikius, o ne būtų užstrigęs praėjusio amžiaus gadynėje.
– Kaip čia konservatorių ministrei sekasi?
– Ministrė yra atvira pasiūlymams ir idėjoms. Ir Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas mūsų yra, turime ir antrą narį Švietimo komitete, tai, manau, kad dialogas vyksta ir tikrai šioje kadencijoje bus galima tam tikrus riboženklius, vedančius į ateitį, sužymėti.
A.Armonaitė ir „TikTok“
– Jūsų partijai atstovaujančios dvi ministrės – teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska sulaukė kritikos pirmiausia dėl įstatymo pataisų, reglamentuojančių, numatančių baudas už neapykantos kurstymą ir patyčias, pataisos atsiimtos; ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė, kuri yra ir partijos lyderė, kai kurių politinių oponentų pašiepiama kaip aktyvesnė „TikTok“, nei besirūpinanti verslo reikalais.
Ką jūs apie tai manote?
– Gal galima būtų šiuos du klausimus ir atsakyti paeiliui.
Kalbant apie neapykantos kalbos projektą, kur dalį baudžiamosios atsakomybės, taikomos už neapykantos kalbą, buvo siūloma perkelti į Administracinių nusižengimų kodeksą, tai iš tiesų šį pasiūlymą būtent tokiam problemos arba klausimo sprendimui Lietuvai rekomenduoja ne tik tarptautinės organizacijos, bet tą palaiko ir visos teisėsaugos institucijos: pradedant nuo generalinės prokurorės, baigiant Policijos departamentu. Iš tiesų Laisvės partija tokį žingsnį ir padarė.
Projektas buvo atsiimtas todėl, kad visuomenėje jis buvo perskaitytas ir interpretuojamas kaip galimai keliantis tam tikrus iššūkius saviraiškos ir žodžio laisvei.
Taip pat kilo rūpestis ir žiniasklaidos atstovams, ar šiomis pataisomis nebus naudojamasi siekiant ir jų darbui daryti kažkokią įtaką ar net cenzūruoti.
Mes, Laisvės partija, esame principingai įsipareigoję žmogaus teisių ir žodžio laisvės diskursui. Manome, kad žodžio laisvė yra pamatinė demokratinės visuomenės vertybė ir nenorime būti matomi kaip cenzoriai.
Vadinasi, jeigu tokios interpretacijos kyla, mes prieš teikdami projektą, nebuvome atlikę savo namų darbų, nebuvo pakankamai išdiskutuota tiek akademiniame, tiek žiniasklaidos atstovų rate.
Akivaizdu, kad geriau buvo žengti žingsnį atgal, kad mes apsvarstę galėtume pateikti tokį projektą – galbūt šiek tiek patobulintą, kad kiltų mažiau klausimų.
Kalbant apie priekaištus ekonomikos ir inovacijų ministrei, kad, tarkim, dirba ir komunikuoja su rinkėjais „TikTok“ platformoje, tai, žinote, aš ir pats susilaukiu nemažai melagingos kritikos ar įvairių kaltinimų, esą aš esu nekompetentingas dirbti ŽTK ar, kaip minėjote, atstovauju tik vienai socialinei grupei ten dirbdamas.
Tai, akivaizdu, kad kritiką sukelia tam tikri visuomenės lyderiai, kurie visuomenėje yra matomi ir kurie siekia tam tikrų pokyčių.
O kalbant apie nestandartinę politinę komunikaciją perkeliant ją į socialinius tinklus, kad ir į „TikTok“, akivaizdu, kad žmonės, kurie naudojasi tais socialiniais tinklais, galbūt šiandien nebalsuoja, bet balsuos po ketverių metų.
Akivaizdu, kad žmonės, kurie naudojasi tais socialiniais tinklais, galbūt šiandien nebalsuoja, bet balsuos po ketverių metų.
Manau, kad tai iš tiesų sveikintina, nes skatina jaunų žmonių įsitraukimą ir domėjimąsi politiniais procesais.
– Ir taip krauna dividendus jūsų politinei partijai – ateičiai ar ateities rinkimams?
– Galima tai interpretuoti ir taip, bet aš manau, kad mes tiesiog darome politinį procesą šiek tiek įvairesnį.
Ir dažnai kalbant apie Laisvės frakciją Seime esu girdėjęs tokį epitetą, sakė: Na, jūs ten kaip koralinės žuvys karpių pilname akvariume atrodote.
Tai galbūt kartais taip ir yra, bet aš parlamentą arba apskritai politinį procesą įsivaizduoju ir matau kaip savotišką mozaikos dėlionę, kuri susideda iš skirtingų dalių, reprezentuojančių mūsų visuomenę.
Labai norėtųsi, kadangi mūsų visuomenė įvairi, ir kad tas mūsų parlamentas būtų kaip įmanoma įvairesnis: kad jame būtų daugiau moterų, daugiau įvairioms kitoms socialinėms grupėms priklausančių asmenų. Nes tik skirtingiems žmonėms dalyvaujant politiniuose procesuose galima priimti kokybiškus sprendimus.
– Pakalbėkime apie valdančiosios koalicijos, Vyriausybės ir Seimo darbą. Iš tiesų šioks toks kadencijos kelias nueitas. Kaip vertintumėte tiek Vyriausybės, tiek Seimo, tiek pačios valdančiosios koalicijos darbą, ypač koronaviruso pandemijos kontekste?
– Taip, iš tikrųjų Vyriausybės darbui didžiausią įtaką darė pandeminė situacija, į kurią šita Vyriausybė pateko. Situacija, kurią turėjome gruodžio mėnesį dėl užsikrėtimų skaičiaus, buvo krizinė.
Akivaizdu, kad prioritetas buvo ir prioritetais šiuo metu išlieka, kad Lietuva, visuomenė, ekonomika ir visi kiti sektoriai iš tos pandeminės situacijos išeitų.
Todėl kartais tenka girdėti tokių ir opozicijos priekaištavimų, kad esą nėra struktūrinių reformų proveržio. Bet iš tiesų čia tas pats, kas kalbėti apie namo perdažymą, kai namo stogas liepsnoja.
Aš labai tikiuosi, kad mums iš šitos pandeminės situacijos pavyks išeiti kaip įmanoma greičiau. O tas išėjimas leis ir tam tikrų prioritetų iškėlimo, ir tam tikrų naujų vėjų arba pokyčių politikoje detalesnį aptarimą.
Dažnai kalbant apie koalicijos sudėtį, apie tai, kad Tėvynės sąjunga yra sudariusi koaliciją su dviem liberaliomis partijomis, jaučiu, kad ir žiniasklaidos atstovai, ir politiniai oponentai ieško įvairių potencialių nesutarimų, skilimų.
Dažnai yra pasitelkiamas Laisvės partijos progresyvumas ir keliami nepatogūs klausimai kaip tokių nesutarimų pretekstas. Tai aš galėčiau dar kartą patikinti, kad koalicijos santykiuose jokių rimtesnių nesutarimų šiuo metu nėra.
Visi klausimai yra aptariami remiantis konstruktyviu dialogu. Bet, aišku, pavasario sesijoje numatytiems jautresnių klausimų sprendimams, gali būti įvairių nuomonių išsiskyrimų. Bet galimybė tiems nuomonių išsiskyrimams numatyta koalicijos sutartyje.
– Sakote, kad viskas yra aptariama, bet teisingumo ministrės įstatyminės iniciatyvos privertė kilstelėti antakius tiek kai kuriuos Liberalų sąjūdžio atstovus, tiek konservatorius. Jie esą nieko nežinojo apie tokius ketinimus ir esą koalicijos formate tai nebuvo aptarta.
– Tai, matote, dėl pačių iniciatyvų apimties ir jų kiekio galbūt tikrai kartais iniciatyvos nėra aptariamos, ypač jeigu nėra įvertinama, kad jos gali sukelti didelį susidomėjimą ir ažiotažą.
Grįžtant prie Administracinių nusižengimų kodekso pataisų pagrindinis to tikslas buvo užtikrinti efektyvų atsaką į neapykantos kalbos reiškinį. Akivaizdu, kad atsirado tam tikrų papildomų minčių ir diskusijos epicentre atsidūrė kitos temos. Būtent dėl to tas projektas ir buvo atsiimtas siekiant jį geriau apsvarstyti ne tik su visuomene, bet ir koalicijos partneriais.
Penki prioritetai
– Grįžkime prie žmogaus teisių klausimų. Vadovaujate parlamentiniam ŽTK. Kaip pats minėjote, dažnai esate matomas kaip atstovaujantis vienam klausimui arba vienai visuomenės grupei. Iš tiesų kokius klausimus sprendžiate?
Prieš tai dirbote žmogaus teisių srityje. Kokias esmines žmogaus teisių problemas mūsų šalyje išskirtumėte?
– Iš tiesų galimybė vadovauti ŽTK įpareigoja mane į žmogaus teisių lauką žvelgti ir plačiau, ir kur kas sistemiškiau. Ir aš kandidatuodamas į komiteto pirmininko poziciją išskyriau sau penkis prioritetus, kuriuos norėčiau pabandyti įgyvendinti per šią kadenciją.
Pirmas iš prioritetų yra aktyvi teisėkūra. Ilgą laiką ŽTK buvo matomas kaip toks komitetas, kuris yra pasodintas ant atsarginių suolelio. Jis svarstydavo klausimus, kai jokie kiti komitetai to nesiimdavo daryti. Tai aš labai norėčiau tą pakeisti ir norėčiau, kad pačiame komitete būtų formuluojamos tam tikros iniciatyvos, ir jis turėtų kur kas aktyvesnį vaidmenį teisėkūros procesuose.
Pateikiau Seimui svarstyti ir Seimo statuto pataisas dėl komiteto funkcijų, nes komiteto funkcijos yra nekeistos nuo 1999 metų. Jau yra praėję daugiau nei 20 metų.
Seime kilo labai audringa vertybinė diskusija dėl komitete svarstomų klausimų apimties. Deja, kolegos nepritarė tam projektui po pateikimo, projektas buvo grąžintas iniciatoriams tobulinti. Tai mes tikrai pastabas išgirdome ir atnaujintą projektą artimiausiu metu pateiksime svarstyti iš naujo.
Antrasis prioritetas būtų parlamentinės kontrolės iniciatyvos. Lietuvoje apskritai yra susiformavusi tokia ydinga praktika, kai valstybinę žmogaus teisių politiką tariamai įgyvendina ombudsmeno tipo institucijos. Tai dažnai linksniuojama ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, ir Seimo kontrolieriai.
Iš tiesų žmogaus teisių politika yra vykdomosios valdžios prioritetas. Už tai Lietuvoje yra atsakinga Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, taip pat ir kitos ministerijos turi tam tikrų kompetencijų šioje srityje. Tai mes labai aktyviai norėtume matyti įsitraukusią ir vykdomąją valdžią formuojant ir įgyvendinant žmogaus teisių politiką.
Vienas iš tokių artimiausių šių dienų pavyzdžių yra tai, kad Lietuvoje galioja Valstybinė moterų ir vyrų lygių galimybių programa. Na, ir įdomu yra tai, kad nuo 2021 metų jos planuojama nebetęsti, keičiant vertikaliai planuojamas priemones jas išmėtant ir integruojant horizontaliai. Tai ŽTK negali palaikyti tokios pozicijos ir aktyviai dirbsime su vykdomosios valdžios institucijomis, kad ši prieiga pasikeistų.
Trečiasis prioritetas būtų pačių ombudsmenų tinklo įgalinimas. Šiuo metu mes turime bene šešias ombudsmeno tipo institucijas, kurios atlieka įvairias funkcijas. Kartais jų funkcijos persidengia, kartais dubliuoja viena kitą, o kartais lieka nepadengtos.
Tai labai norėtųsi, kad šioms institucijoms būtų užtikrintas tiek adekvatus finansavimas, tiek aiškiai išgryninti prioritetai. Nes, man atrodo, jos atlieka labai svarbią funkciją.
Na, o Lietuvoje nuo 2018-ųjų veikia ir nacionalinė žmogaus teisių institucija. Šios institucijos akreditaciją turi Seimo kontrolierių įstaiga. Manęs, kaip Seimo ŽTK pirmininko, iki galo netenkina šios institucijos veikla. 2022 metais bus iš naujo akreditacijos procesas vykdomas.
Manęs, kaip Seimo ŽTK pirmininko, iki galo netenkina šios institucijos veikla.
Mes turime idėją ir pasiūlymą, kad galbūt keletas ombudsmeno tipo institucijų Lietuvoje galėtų turėti nacionalinės žmogaus teisių institucijos statusą ir tokiu būdu užtikrinti aktyvią žmogaus teisių lauko stebėseną. Ir taip pat dalyvavimą tarptautinių mechanizmų veikloje.
Kalbant apie tarptautinius mechanizmus, ketvirtas prioritetas yra tarptautinės rekomendacijos. Lietuva yra ratifikavusi daug sutarčių.
Stambulo konvenciją mes dabar visi labai gerai žinome, bet yra ir daug kitų. Viena, pavyzdžiui, iš jų yra Visų formų diskriminacijos prieš moteris panaikinimo konvencija, Pilietinių ir politinių teisių paktas.
Šios tarptautinės konvencijos turi savo priežiūros mechanizmą ir Jungtinių Tautų mechanizmai Lietuvai teikia įvairias rekomendacijas, kurios iš esmės yra labai geros kaip tokios gairės ar pasiūlymai, kokių struktūrinių reformų, pokyčių reikėtų imtis.
Tai dabar kalbant apie tų tarptautinių rekomendacijų įgyvendinimą yra susiformavusi tokia paradoksali situacija, kai skirtingų konvencijų rekomendacijas kuruoja skirtingos ministerijos. O tos rekomendacijos dažnai kartojasi, nes egzistuoja tam tikri žmogaus teisių skauduliai.
Labai norėtųsi, kad mes viską sutelktume į vieną vietą, turėtume koordinacinį centrą, kuris galėtų stebėti, kaip tos rekomendacijos įgyvendinamos, ir koordinuoti, kokie pokyčiai vyksta vykdomosios valdžios lygyje, kokios yra parlamente iniciatyvos ir taip toliau.
Penktasis prioritetas yra žmogaus teisių ugdymas, apie ką mes jau šiek šiandien kalbėjome ir aptarėme, – tai, kad visų sisteminių žmogaus teisių lauko problemų sprendimas prasideda nuo jaunų žmonių švietimo.
Ketiname aktyviai bendradarbiauti tiek su Švietimo ir mokslo ministerija, tiek su Švietimo ir mokslo komitetu, pasistengdami, kad į švietimo ir ugdymo programas būtų integruotos įvairios kompetencijos.
Kalbant ir apie socialinių ir emocijų kompetencijų ugdymą, ir apie kokybišką lytinį švietimą, ir apskritai apie žmogaus ugdymą plačiąja prasme, kad pagaliau mes pradėtume labai aiškiai sau identifikuoti, kad įvairovė yra mūsų visuomenės turtas, o ne trūkumas.
– Bet ar nebijote? Vėl bent jau iš paskutinio prioriteto apie ugdymą – ugdymas visada būna jautri tema, kai kalbame nuo lytiškumo ugdymo iki ugdymo dėl žmogaus teisių. Ar čia nebijote susilaukti dar vieno pasipriešinimo?
– Taip, žinoma, bet yra toks geras lietuviškas posakis: bijai vilko, neik į mišką. Ir dabar, pavyzdžiui, opozicinėje darbotvarkėje yra teikiamos tam tikros Švietimo įstatymo pataisos, kurios papildomai detalizuoja tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus.
Ir aš, gerbdamas Konstitucijoje įtvirtintą tėvų teisę, tikrai principingai ją visada ginsiu, bet norėčiau tiesiog užduoti tokį retorinį klausimą. Na, tarkime, jeigu tėvai priklausytų ISIS teroristinei organizacijai ir norėtų auklėti savo vaikus teroristine dvasia, ar valstybė šiuo klausimu turėtų ką nors pasakyti?
Lygiai taip pat jeigu vaikai būtų auklėjami antisemitine, šovinistine, homofobine retorika, manau, kad mokykloje, švietimo ugdymo sistemoje mes turėtume perduoti visiškai kitas vertybes.
Personažas sugrįš švęsti pergalių
– Pirmąjį rytą po antrojo Seimo rinkimų turo vyko spaudos konferencija, jūs joje dalyvavote, jau žinojote, kad esate išrinktas į Seimą, ir nuskambėjo klausimas apie tai, ar Seime kada pasirodysite, tarkime su Okeanidės įvaizdžiu.
Jūs atsakėte, kad jeigu kils toks poreikis protesto vardan, galbūt iš tiesų ryšitės arba neabejosite ir ateisite. Tai iki šiol tokio poreikio nekilo ir, kaip manote, ar nekils?
– Toje spaudos konferencijoje aš pasakiau dar vieną frazę. Aš pasakiau frazę, kad man reikėjo rinkimų kampanijos metu apsirengti klounu, kad mano ir mano bendruomenės problemas pastebėtų.
Iš tiesų bendruomenės nariai – aš po šios savo frazės gavau labai neigiamą jų reakciją, su klausimu, ar iš tiesų tai, kad tu įkūnijai įvairovės personažą rinkimų kampanijos metu, tau buvo tik rinkiminės kampanijos šou?
Ne, tai nebuvo vien tik šou. Bet aš reflektuodamas ir stebėdamas tą personažą rinkimų kampanijos metu matau, kad tas personažas buvo labai piktas. Jis buvo iš tiesų pagiežingas, juodas, tamsus. Tai buvo savotiškas mano nevilties ir skausmo išraiškos būdas.
Aš, apsvarstęs šią situaciją, nusprendžiau, kad nenoriu, jog mano personažas būtų piktas. Aš noriu, kad mano personažas kviestų džiaugtis ir švęsti. Ir mano personažas į politinę areną sugrįš tik tada, kai mes turėsime galimybę pažymėti ir atšvęsti pergales, kurių mes, net neabejoju, greitu laiku pasieksime.