„Patriotai“ kyla į priešų paiešką
Komentuodamas dalies visuomenės raginimą atšaukti sprendimą suteikti nacionalinę premiją dramaturgui M.Ivaškevičiui ir Seimo Laisvės kovų komisijos Visuomeninės tarybos nutarimą kreiptis į prokuratūrą dėl kaltinimų, jog rašytojas savo prieš 16 metų pirmą kartą išleistame romane „Žali“ esą išniekino partizanų atminimą ir apšmeižė konkrečius laisvės kovotojus, T.Venclova pastebi, kad turime reikalą ne su pavieniu atveju, o su tam tikra tendencija.
„Bandymas pjudyti M.Ivaškevičių – anaiptol ne vienintelis atvejis. Lietuva (panašiai kaip Lenkija ar Vengrija, pagaliau Donaldo Trumpo JAV ir Vladimiro Putino Rusija) aiškiai skyla į dvi dalis – normaliai mąstančią ir „patriotinę“. Normaliai mąstantys žmonės argumentuoja, pasveria ir pagrindžia savo nuomones, laikosi logikos taisyklių ir faktinės tiesos, pagaliau – tai itin svarbu – stengiasi nesileisti į asmeninius puolimus.
„Patriotai“ temoka ir tenori kaltinti, žeminti, nepaisyti logikos grandžių, iškraipyti ar nutylėti faktus, o pirmiausia rėkti ir skelbti priešininkus svetimųjų agentais, kuriems nėra vietos tėvynėje, o jeigu yra, tai tik už grotų. Rusijoje, taip pat Vengrijoje ir Lenkijoje, „patriotai“ šiuo metu yra paėmę viršų. Amerikoje, laimė, dar ne, kadangi juos stabdo genialių protų sukurta JAV konstitucija. Labai nenorėčiau, kad jie paimtų viršų Lietuvoje“, – teigia rašytojas.
T.Venclovos teigimu, „visiškai nesvarbu, kad V.Putino „patriotai“ yra antivakarietiški ir antilietuviški, o Jaroslawo Kaczynskio ar mūsų „patriotai“ – antirusiški, o dažnai ir antivakarietiški.“ „Jų mentalitetas ir metodai niekuo nesiskiria. Su tokiais „patriotais“ V. Putino tikrai neįveiksi. Jį gali įveikti vienintelis daiktas – blaivus mąstymas ir tiesa“, – konstatuoja T.Venclova.
2000 metais nacionaline premija apdovanoto rašytojo teigimu, su vadinamaisiais „patriotais“ ginčytis yra neįmanoma, nes jų vis tiek neįtikinsi. Tačiau, anot jo, įmanoma ir tiesiog būtina pasakyti, kad jie nėra jokie patriotai, o tik siaurakakčiai fanatikai. „Kai kurie yra turėję nuopelnų Lietuvai, bet šiandien, deja, tėra siaurakakčiai fanatikai – taškas. Dar daugiau tokių, kurie yra tiesiog apsišaukėliai ir veidmainiai“, – priduria T. Venclova.
Puolimas – dėl padorios pilietinės pozicijos
T.Venclovos teigimu, M.Ivaškevičius yra puolamas ne dėl savo dramų, už kurias ir buvo įvertintas nacionaline premija, nors ir jos, anot poeto, „patriotams“ neįtinka, o dėl savo romano „Žali“ bei dar labiau – dėl savo padorios pilietinės pozicijos. Kad tuo įsitikintume, anot T.Venclovos, pakanka pasiskaitinėti interneto komentarus.
„Premija M.Ivaškevičiui yra skiriama ne už romaną „Žali“, bet ir jame įžiūrėti „antipariotiškumą“ gali tik siaurakakčiai. Deja, nestinga žmonių, primityviai suprantančių literatūrą, nesuvokiančių sudėtingesnio rašymo būdo, pageidaujančių cenzūros ir trokštančių socialistinio realizmo – tik išversto į tautinę pusę“, – priduria rašytojas.
Tvirtinimus, kad, pavyzdžiui, Amerikoje niekas tikrai neleistų tyčiotis iš George'o Washingtono, T.Venclova atmeta teigdamas, kad neblogai pažįsta šią valstybę ir tiek minėtas prezidentas, tiek bet kas kitas ten nėra laikomi neliečiamais stabais.
Istorijoje svarbiausia yra tiesa
Paklausiu poeto apie Lietuvoje vykdomą istorinės atminties politiką, kuri yra svarbi ne tik kuriant tapatybę, tačiau kartu ir atremiant Kremliaus dezinformaciją. Laisvės kovos šiame kontekste yra labai svarbus istorinės atminties dėmuo. Kremlius siekia diskredituoti partizaninę kovą savo dezinformacijoje piešdamas ją tik juodomis spalvomis. Tačiau koks yra mūsų pačių atsakas? Ar nebandome visko piešti tik baltai, neigdami bet kokius kitus atspalvius?
„Jei norime priešintis Rusijos dezinformacijai, turime tai daryti sąžiningai, neiškraipydami tiesos ir nenutylėdami nesmagių faktų. Priešingu atveju nusmuksime į tą patį lygmenį kaip ir Rusija, tad mūsų atsakas jai taps neveiksmingas. Putinui labai paranku, kada keliame į padanges susitepusius veikėjus, vadiname jų vardais gatves ir kabiname jiems memorialines lentas. Visa tai suteikia patikimumo Kremliaus propagandos tvirtinimams, esą Lietuvoje vyrauja fašistinės nuotaikos. Kad tie veikėjai yra tikrai susitepę, o ne „priešų apšmeižti“, deja, labai lengva įrodyti faktais ir jų kalbų citatomis“, – teigia T.Venclova.
Jo manymu, besąlyginė partizanų kanonizacija gali jiems tik pakenkti, nes jokie istoriniai didvyriai nebūna šimtu procentų šventi ir niekas pasaulyje tuo absoliučiu šventumo niekad nepatikės. „Jei tokie ir būna, tai nebent religiniai veikėjai, bet ir čia „velnio advokatai“ paprastai turi ką pasakyti“, – priduria T.Venclova. Poeto nuomone, mums nedera užmiršti fundamentalios Mindaugo Pociaus studijos „Kita mėnulio pusė“, kurios išvados turėtų būti plačiau žinomos.
„Apie partizanų kovą, kaip ir bet kokį kitą istorinį reiškinį, reikia kalbėti sąžiningai, nes tik tiks kalbėjimas yra tikrai patriotiškas, o ne pseudopatriotiškas“, – konstatuoja T.Venclova.
Sokratas ir Strepsiadas?
Pokalbiui artėjant į pabaigą, primenu T.Venclovai 2010 metais plačiai nuskambėjusį jo tekstą „Aš dūstu“, kuriame jis mūsų laikams interpretuoja Aristofano komediją „Debesys“. Strepsiadas yra patriarchališkai doras žemdirbys, kuriam svarbiausia yra tėvų priesakai ir tautinės šventenybės.
„Jis žino, kad pridera tikėti senaisiais dievais – tiksliau, atlikti ritualus jų garbei. Jam viskas yra aišku, jis lengvai skiria gėrį ir blogį, juodą ir baltą. Tuo tarpu Sokratas, pagal Aristofaną, yra skeptikas ir reliatyvistas, bando vertinti daiktus ir įvykius įvairiais požiūriais, netvirtina, kad tėvai visada teisūs. Jis abejoja dievais – tai yra, tradicinėmis vertybėmis, – netgi drįsta juos neigti. Mąstanti asmenybė jam svarbesnė už kolektyvą, bendruomenę, tautą“, – tekste rašo T.Venclova. Klausiu jo, kaip pasikeitė mūsų visuomenė nuo minėto teksto parašymo ir kas šiandien ima viršų – Strepsiadas ar Sokratas.
„Manau, kad dalykai nuo Atėnų respublikos laikų ne ypač keičiasi. Bet tame tekste sakiau, kad šiandien vis dėlto gyvename veikiau Sokrato, o ne Strepsiado pasaulyje, taigi istoriškai Sokratas laimi. Jei nebūtų išgėręs savo taurės, gal ir nebūtų laimėjęs. Tik nenorėčiau priklausyti prie tų, kurie jam tą taurę pakiša“, – teigia T.Venclova.
Galiausiai paklausiu jo, kaip vertina visuomenės ir ypatingai viešųjų intelektualų vaidmenį reaguojant į dėl sprendimo skirti nacionalinę premiją M.Ivaškevičiui sukeltą skandalą.
„Labai gerai, kad reagavo Rašytojų sąjunga ir Dramos teatras – su jų pareiškimais galima tik solidarizuotis. Iš viešųjų intelektualų reagavo, rodos, vienintelis Vytautas Landsbergis, su kurio nuomone, kaip matote, griežtai nesutinku“, – baigdamas pokalbį konstatuoja 2010 metų nacionalinės premijos laureatas.
