Panevėžio apygardos prokuratūros vadovo J.Pupkos įstatymo numatyta kadencija eiti šias pareigas baigiasi pirmadienį.
„Rugsėjo 23-ąją, paskutinę darbo dieną, apygardos vyriausiasis prokuroras atsisveikina su tarnyba prokuratūroje, nors dar galėjo ją tęsti pasirinkęs kitas pasiūlytas pareigas Generalinėje ar apygardos prokuratūroje“, – pranešė prokuratūra.
Nuo 1995 metų Panevėžio apygardos prokuratūrai vadovavusį J.Pupką šiame poste keičia Nida Grunskienė. Ji į šias pareigas nuo antradienio paskirta penkerių metų kadencijai. Žemiau pateikiame ilgą interviu su prokuroru apie jo darbą prokuratūroje ir pasiektus asmeninius tikslus.
- Kas paskatino Jus baigti tarnybą prokuratūroje?
- Šių metų rugsėjo 23 d. baigiasi mano paskyrimo į vyriausiojo prokuroro pareigas kadencija. Įstatymas numato, kad vyriausiasis prokuroras negali eiti tų pačių pareigų toje pačioje prokuratūroje ilgiau kaip 10 metų iš eilės. Aš Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pareigose dirbu nuo 1995 metų. Todėl paskelbtoje atrankoje į vyriausiojo prokuroro pareigas nedalyvavau.
- Tačiau Prokuratūros įstatymas numato, kad pasibaigus skyrimo į pareigas laikotarpiui prokuroras jo sutikimu be atrankos perkeliamas į kitas prokuroro pareigas. Ar jums buvo pasiūlytos kitos pareigos?
- Man buvo pasiūlytos 25 prokurorų pareigos visoje Respublikoje, pradedant nuo Generalinės prokuratūros ir baigiant Panevėžio apygardos prokuratūra. Aš visų šių pasiūlytų pareigų atsisakiau ir nusprendžiau tarnybą prokuratūroje baigti.
- Bet kodėl? Darbo rodikliai geri. Be to, neseniai Generalinio prokuroro buvote apdovanotas aukščiausiu prokuratūros apdovanojimu prokuroro garbės ženklu “Už ypatingus nuopelnus“?
- Prokuratūroje dirbu 38 metus, iš jų 33 metus vadovu. Šis darbas pareikalavo nemažai jėgų ir įtampos. Manau, kad atėjo laikas tarnybą baigti. Pas mus dar gaji nuomonė, kad vadovai iš darbo paprastai traukiasi dėl darbo trūkumų, viešų skandalų ar sutrikusios sveikatos. Aš galvoju kitaip. Nebūtina iki begalybės laikytis įsikibus savo pareigų ir vadovo kėdės. Ateina laikas, kai ją turi palikti. Kada tai padaryti, kiekvienas turi nuspręsti pats. Gyvenime vadovaujuosi nuostata, kad svarbu ne tik laiku ateiti, bet ir suprasti, kada reikia išeiti. Manau, kad tas laikas atėjo.
- Kas jums buvo labiausiai įsimintina per praėjusius darbo metus?
- Tarnybą prokuratūroje pradėjau 1975 metų rugpjūtį Marijampolėje. Po to teko dirbti Joniškyje, Širvintose, Ukmergėje ir nuo 1991 metų birželio mėnesio Panevėžyje. Iš pirmųjų darbo metų įsiminė tardytojo darbas Joniškyje. Pavyko baigti keletą įsimintinų bylų, dėl to 1980 metų sausį buvau perkeltas dirbti prokuratūros vadovu į Širvintas. Vadovo darbas jau kitoks, negu tardytojo ar eilinio prokuroro. Ženkliai padidėja atsakomybės laipsnis. Turi atsakyti už viską, tame tarpe ir už tai, ko nepadarė tavo pavaldiniai. Tai nėra tokios paprastos ir lengvos pareigos, kaip galbūt kai kas galvoja. O labiausiai įsimintini, be abejo, tarnybos metai Panevėžyje.
- 1991 metų birželio mėnesį buvote perkeltas į Panevėžio miesto vyriausiojo prokuroro pareigas, o 1995 metų sausio mėnesį, įsteigus apygardų prokuratūras, tapote pirmuoju ir kol kas vieninteliu apygardos vyriausiuoju prokuroru. Kaip per šį laiką keitėsi Panevėžio veidas, kokios problemos lieka?
- Mano atvykimas į Panevėžį 1991 metais sutapo su brutalaus organizuoto nusikalstamumo pakilimo banga visoje Respublikoje. Tuo metu klestėjo itin žiaurus organizuotas nusikalstamumas, šaudymai ir sprogdinimai tapo ko ne kasdienybe. Tas laikotarpis buvo itin sunkus ir sudėtingas teisėsaugos įstaigoms. Prokurorai dirbo netausodami jėgų, jų priimti sprendimai buvo principingi ir kliudė nusikalstamam pasauliui. Tai kėlė organizuotų nusikalstamų gaujų nepasitenkinimą. Buvo pasikėsinta į prokurorus – nušautas apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Gintautas Sereika, vėliau apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotoja Vida Kazlauskaitė. Tie tragiški įvykiai tuomet sukrėtė visą Lietuvą. Tai buvo itin įtempti ir sudėtingi metai dirbant prokuratūroje. Tačiau bendromis pastangomis organizuotą nusikalstamumą pavyko pažaboti.
Per pastarąjį dešimtmetį Panevėžyje įvyko dideli teigiami pokyčiai kovojant su nusikalstamumu. Gyvenimas tapo žymiai ramesnis. Žinoma, tai nereiškia, kad teisėsaugos institucijos gali atsipalaiduoti. Šiuo metu nesigirdi šaudymų bei sprogdinimų, tačiau kuriantis naujoms technologijoms, atsirado naujų rūšių nusikaltimų ekonominėje bei finansinėje srityje. Be to, visuomenę pagrįstai žeidžia brutalūs plėšimo bei chuliganizmo faktai, pagaliau ir kasdienės asmeninio turto vagystės. Žmogus turi būti saugus ir tai visiškai suprantama.
- Kaip šiandien, peržvelgus tuos prabėgusius kupinus įtampos metus, dramatiškus įvykius ir visą sudėtingą prokuratūros veiklą vertinate darbą prokuratūroje ir prokuroro profesiją?
- Aš esu laimingas, kad tiek metų turėjau galimybę dirbti prokuroru, tarnauti žmonėms ir valstybei. Šis darbas nelengvas, įtemptas, tačiau įdomus ir, svarbiausia, prasmingas. Darbas prokuratūroje man suteikė galimybę siekti profesionalumo teisės srityje, realizuoti savo kaip teisininko galimybes, formavo mane kaip žmogų ir kaip asmenybę. Todėl po tiek darbo metų galiu nuoširdžiai pasakyti, kad pasirinkęs prokuroro profesiją neapsirikau.
- Ar per darbo laikotarpį esate jautęs spaudimą, įtakojimą daryti vienokius ar kitokius sprendimus?
- Konstitucija ir prokuratūros įstatymas garantuoja prokuroro nepriklausomumą nuo bet kokių įtakų bei poveikio. Aišku, būna suinteresuotų asmenų ar grupių prašymų, pareiškimų daryti jiems palankius sprendimus. Neretai tokie pareiškimai teikiami prisidengiant teisingumo skraiste. Tačiau dirbdamas niekada nepamiršau, kad vienas iš svarbiausių prokuroro darbo principų yra objektyvių sprendimų priėmimas. Todėl galiu tvirtai pasakyti, kad dėl priimtų sprendimų per šiuos metus esu visiškai ramus prieš visuomenę ir svarbiausia, prieš savo sąžinę.
- Jums teko dirbti su ne vienu generaliniu prokuroru...
- Likimas lėmė, kad per šiuos darbo metus mano vadovais buvo 10 generalinių prokurorų. Su visais jais pavyko rasti bendrą kalbą, jaučiau jų paramą bei palaikymą. Nė vienas iš jų dirbti nekliudė, nenurodinėjo, kokius sprendimus reikėtų priimti konkrečiose bylose. Visą laiką jaučiausi savarankiškas ir nepriklausomas prokuroras. Nenorėčiau vertinti ar kritikuoti generalinių prokurorų darbo, jų priimtų sprendimų. Manau, kad tai būtų neetiška. O geriausias teisėjas čia yra laikas. Tik jis atsako, ar priimti sprendimai pasiteisino, ar ne.
- Paskirtas naujas apygardos prokuratūros vadovas. Kaip jį vertinate?
- Apygardos vyriausiąja prokurore paskirta Nida Grunskienė prokuratūroje dirba nuo 1992 metų, o pastaruosius 15 metų ji dirbo Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurore. N.Grunskienė – tikra profesionalė, itin darbšti ir pareiginga. Manau, kad niekam neturėtų kilti abejonių dėl jos kompetencijos ir aukštos kvalifikacijos. Ji sėkmingai tyrė nusikalstamų organizuotų grupių vykdytus nusikaltimus, prokurorų nužudymo, tarptautinio masto prekybos žmonėmis bei kitas sudėtingas bylas. Šių metų pavasarį Nida Grunskienė pripažinta šalies „Metų prokurore“. Manau, kad šie faktai viską pasako.
Nemažiau svarbu ir tai, kad visas apygardos prokuratūros kolektyvas yra itin stiprus ir kvalifikuotas. Iš esmės visi čia dirbantys prokurorai gali tirti pačias sudėtingiausias bylas. Todėl neatsitiktinai Generalinė prokuratūra neretai būtent mums pavesdavo tirti sudėtingas bylas dėl nusikaltimų, įvykdytų ir kitose šalies vietovėse.
- Ką ketinate veikti baigęs tarnybą?
- Tikrai neketinu savo laiko leisti tik prie televizoriaus ekrano. Mėgstu būti gamtoje, keliauti. Per pastaruosius metus su šeima aplankėme virš 30 šalių. Tačiau norėtųsi dar daug kur pabuvoti ir daug ką pamatyti. Sutvarkysiu surinktą pašto ženklų kolekciją. Neįsivaizduoju gyvenimo be knygos, ypač be gero seno detektyvo. Daugiau laiko atsiras aplankyti kultūros bei sporto renginius.
- Ką norėtute palinkėti kolegoms atsisveikinant?
Linkiu visiems teisėsaugos pareigūnams, prokurorams, ypač buvusiems kolegoms sėkmės jų nelengvame darbe. Visada išlikti principingiems ir klausyti tik įstatymo. Nepamiršti seno romėnų posakio, kad teisingumas yra valstybės pagrindas. O visuomenei linkėčiau labiau pasitikėti teisėsauga, nelikti abejingiems. Norint, kad pas mus būtų mažiau negerovių ir daugiau teisingumo, reikia abipusio teisėsaugos ir visuomenės supratimo bei pastangų.
