Ne vieną dešimtmetį
Šalia Šėtos gatvės konteinerių gyvenantis Algis – benamis jau daugybę metų. Vyras didžiąją savo gyvenimo dalį praleido apleistuose pastatuose, pakrūmėse, visokiuose užkampiuose, o dabar dienas leidžia šalia konteinerių.
Vyras iš čia pat rastų šiukšlių susimeistravo lovą, iš padangų pasidarė staliuką. Valgo jis tai, ką randa konteineriuose, arba tai, ką jam atneša jo pagailėję žmonės.
Vyriškis dar sugeba nueiti kelis metrus iki vietos parduotuvės, kur prašo centų. Per dieną surinktus centus vakare jis išleidžia alkoholiui, mat pasak jo, tai vienintelis gyvenimo džiaugsmas.
Tarnybos bejėgės
Šiuo straipsniu tikrai nenorime sukelti gailesčio, mat Algiui mėgino padėti visi – policija, greitoji, socialines paslaugas teikiančios įstaigos. Tačiau jis nieko nenori, nenori gyventi švariuose valdiškuose namuose, nes ten negalės išgerti, ten reikės laikytis taisyklių.
O gatvėje nereikia nieko, niekas žmogui nerūpi, vienintelis rūpestis, kaip gauti dar lašelį alaus. Vieni žiūrėdami į Algį juo piktinasi, kiti gaili. Kiek žmonių, tiek nuomonių.
Išvežė policija
„Vakar žmonės man iškvietė policiją. Tai atvažiavo greitoji, išvežė į ligoninę, ten prileido vaistų. Sako, tu sveikas, eik kur nori. Aš niekur nėjau. Tada atvažiavo policija ir mane vėl atvežė čia, nes aš paprašiau jų. Nereikia man nei tos policijos, nei medikų, nieko nereikia. Aš niekur neisiu, nes nenoriu. Man gerai ir čia. Gyvenu čia po atviru dangumi ir vargo nematau. Aš gyvenu gerai, tik alaus trūksta, ir nervina, kai parduotuvės pardavėjos mane varo iš čia. Daugiau niekas manęs nenervina“, – išpyškina vyriškis.
Iš valdiškų namų pabėga
Algį daugybę kartų policijos pareigūnai ir socialines paslaugas teikiančių įstaigų atstovai prašė, net maldavo eiti gyventi į valdiškus namus, kur jam būtų suteikta šilta lova, maistas, tinkamos gyvenimo sąlygos. Tačiau vyras eiti nenori.
Kiek kartų buvo įkalbėtas ir nuvestas – ilgai neužsibuvo. Prievarta tarnybos juk vyro prirakinto negali laikyti. Jis tiesiog pabėgdavo ir vėl nutipendavo prie konteinerių.
Jis savo gyvenimo kitaip neįsivaizduoja, tik prie šiukšlių krūvos.
Buvo bėdų
Algis pasakojo, kad jį dar nervina paaugliai, mat prieš keletą metų jie jį stačia galva įmetė į konteinerį. Tuomet iš konteinerio jį traukė policija ir medikai, vyrui buvo sužalotas kaklas, jis ilgą laiką gulėjo ligoninėje.
Vyriškis sunkiai vaikšto, neturi vienos rankos pirštų. Jam reikia nuolat vaistų, tačiau jis jų neperka. Vyriškiui priklauso neįgalumo pašalpa, ji dar didesnė nei gauna kai kurie senjorai savo išmokas. Tačiau pašalpa jau daugybę metų iššvaistoma alui.
„Prisigeriu ir miegu. Ir viskas gerai. Nieko man nereikia, jokios pagalbos nereikia. Jei kam nepatinka – nežiūrėkit“, – žmonių dėmesiu piktintis pradeda Algis.
Pora eurų
Algis kasdien gyvena iš kelių eurų, kuriuos jam sušelpia žmonės. Jis sako, kad per dieną pavyksta gauti vieną ar du eurus.
„Prašau ir duoda. O kaip jie neduos? Aš juk čia numirti galiu, o niekas nenori, kad numirčiau. Tai susirenku kokį eurą, du, tris. Per dieną išgeriu porą bambalių ar daugiau. Priklauso nuo to, kiek kapeikų susišaudau. Kažkada mano gyvenimas buvo kitoks, kažkada, labai seniai, net nepamenu“, – pasakoja benamis.
Neturi nieko
Algis apie savo praeitį pasakoja labai nenoriai, sako, kad neprisimena. Vyras sako, kad neturi nei šeimos, nei artimųjų. Bet netrukus prideda, kad jam jų ir nereikia. Jis net kelis kartus pakartoja, kad jam nereikia nieko, nei pagalbos, nei užuojautos, nieko. Tačiau ar tokį gyvenimo būdą pasirinkęs asmuo nekenkia kitiems?
Įstatymai ir savivaldybės taisyklės elgetauti draudžia. Už tai numatyta ir atsakomybė. Bet vyrui nė motais. Jis nežada nei baudų mokėti, nei keisti savo gyvenimo būdo. Kasdien jis tik laukia, kol močiutės atneš jam kažką užkąsti, duos keletą centų, o jis ir vėl galės nusipirkti alaus, išgerti ir miegoti.
Miegoti po atviru dangumi, šalia konteinerių.
