„Jie tiria tokius atvejus labiau savo iniciatyva, – dienraščiui „Lietuvos žinios“ sakė A.Sipavičienė. – Daugiausia duomenų pateikiama iš Vilniaus, tačiau neaišku, ar sostinėje tokių atvejų daugiau, ar geriau dirba migracijos pareigūnai.“
Tyrimo duomenimis, per 2008–2011 metus panaikinti iš viso tik septyni leidimai, nes, kaip pabrėžė TMO Vilniaus biuro vadovė, nėra paprasta įrodyti, kad santuoka fiktyvi. Nors ir kyla pagrįstų įtarimų, neįmanoma patikrinti, jei tas užsienietis ar užsienietė, susituokę su Lietuvos piliete ar piliečiu, yra, pavyzdžiui, išvažiavę. Tokią teisę jie turi.
„Gana aiškus atvejis, – pasakojo A.Sipavičienė, – kai lietuvė, susituokusi su Baltarusijos tolimųjų reisų vairuotoju, kartu negyveno, tačiau nuolat gavo papildomų pajamų iš jo. O vyras per fiktyvias vedybas gavo teisę gyventi ir dirbti Lietuvoje. Užsieniečiui įsidarbinti kitu atveju yra gerokai sunkiau. Reikalingas konkretus darbdavys, leidimas dirbti išduodamas ribotam laikui. Susituokus yra paprasčiau.“
Pagrindinis Lietuvos piliečių motyvas sudarant fiktyvias santuokas yra finansinė nauda. Vis dėlto jos sudaromos nebūtinai už pinigus. Kaip parodė tyrimas, kartais gali būti paprasčiausiai gaila žmogaus, nori jam padėti. Pasitaiko atvejų, kai draugai priprašo ir galbūt patys pasiima pinigus. Yra ir meilės istorijų, kai, tarkim, moteris beprotiškai įsimyli vyrą iš trečiosios šalies, išteka už jo, o tada paaiškėja, kad iš jo pusės santuoka yra fiktyvi.
