– Kokia buvo pirmoji jūsų pažintis su Londonu?
– Atvykusi pamačiau, kad viskas čia kitaip, nei tikėjausi. Atvykau čia ne dėl pinigų stygiaus kaip daugelis lietuvių. Nebuvau sužavėta šio miesto. Visur netvarka, daug šiukšlių. Dar dirbau rajone, kuriame daug imigrantų, visur šmėžuoja „indusiški“ veidai. Išvydau didžiulį kontrastą lyginant su tuo, kaip įsivaizdavau prieš atvykdama. Be to, nemokėjau anglų kalbos, todėl pradėjau lankyti kursus.
Iš pradžių buvo kultūrinis šokas, su kuriuo susitvarkyti padėjo vyresnioji sesuo. Ji man pasakė, kad įsivaizduočiau, jog esu Londone kaip turistė. Daug dirbusi nusprendžiau metams išvykti svetur, išmokti anglų kalbą ir, be viso to, turiu galimybę užsidirbti pragyvenimui darydama tai, ką mėgstu. Tokia nuostata man padėjo išgyventi adaptacinį laikotarpį.
– Kiek metų dirbate kirpėja ir kaip per tą laiką keitėsi jūsų darbas?
– Kirpėja dirbu jau dvidešimtmetį. Vos baigusi mokslus dirbau Klaipėdoje. Kadangi dirbdavau labai daug, gana greitai įgavau patirties, tad sekėsi puikiai. Labai mėgau daryti šukuosenas. Sušukavimai visada buvo mano arkliukas. Po ketverių metų Klaipėdoje atsidariau savo grožio saloną.
– Turėjote savo verslą, bet vis tiek emigravote. Kodėl?
– Mano giminaičiai atidarė pirmąją lietuvišką kirpyklą Londone. Jie mane kalbino atvykti, mat nebuvo paprasta surasti patikimų darbuotojų. Aš visada buvau atvira naujovėms, tad pagalvojau, kad nepabandžiusi gailėsiuosi visą gyvenimą. Be to, visada galėjau grįžti atgal, juk turėjau savo verslą. Norėjosi pokyčių, o tuomet dar nebuvo taip paprasta išvažiuoti į užsienį, nebuvome Europos Sąjungoje.
Aš daug metų bijojau ko nors siekti, nes gerai nemokėjau kalbos, be to, stabdė lietuviškas nepasitikėjimas savimi.
– Turėjote patirties kuriant verslą, nekilo mintis atidaryti savo salono Londone?
– Kilo ir atidariau, bet teko uždaryti. Išsirinkau netinkamą vietą salonui. Ten buvo labai gražu, didelė erdvė, tačiau neapskaičiavau visko. Buvau prisisvajojusi, kaip klientams bus gera ten ateiti, kaip ten viskas gražu ir panašiai. Galvojau apie tai ne tik kaip apie verslą, o kaip apie malonumą sau ir klientams. Iš esmės galėjau jį pasilikti ir stovėti vietoje, bet priėmiau kitą sprendimą. Prasidėjo krizė ir verslas tarsi buvo įšaldytas. Galėjau likti ir suktis tame pačiame užburtame ratelyje arba tobulėti pati. Buvo sunku, bet verslo atžvilgiu nemačiau galimybės žengti į priekį, todėl teko priimti tą sprendimą. Dabar dirbu tarptautiniame grožio salone ir, manau, niekad negrįšiu prie nuosavo verslo.
– Kodėl?
– Nes turėdama savo verslus negalėjau atsipalaiduoti. Smegenys dirbdavo visą parą, nuolat galvodavau, skaičiuodavau, planuodavau... Dabar uždarau duris ir turiu vakarą sau.
Paprasčiausiai reikia tam vėl subręsti ir šiuo metu nejaučiu tam poreikio. Turiu galimybę save pilnai išreikšti tame, ką darau dabar, turiu begalę kitų planų ir idėjų ateičiai. Dabar esu nuoširdžiai laiminga.
– Įkūrėte verslus ir Lietuvoje, ir čia. Kur buvo sudėtingiau tai padaryti?
– Na, Lietuvoje susidūriau su biurokratija. Buvome atvėrę duris vos keletą dienų, kai atėjo vyriškis iš Higienos inspekcijos. Jis tiesiogiai prašė kyšio, o jei nesumokėsiu sakė, kad suras dėl kokių priežasčių uždaryti saloną. Paskui paaiškėjo, kad tas vyras tikrina įstaigas visai kitame rajone, tačiau gyveno šalia, tai, matyt, nusprendė pasipinigauti.
Jis tiesiogiai prašė kyšio, o jei nesumokėsiu sakė, kad suras dėl kokių priežasčių uždaryti saloną.
Čia – viskas buvo kitaip. Kai tikrino, higienos pažeidimų nebuvo ir mus pagyrė už švarą. Kita vertus, išlaikyti verslą sudėtingiau čia, nes labai dideli mokesčiai ir patalpų nuoma.
– Laimėjote tarptautinį konkursą, kaip manote, kur slypėjo jūsų sėkmė?
– Na, po tiek metų šukuojant žmones man vis dar taip pat malonu, kaip nuo pat pradžių. Jaučiuosi įvertinta - juk iš 450 dalyvių patekau į finalą, o iš šešių finalininkių esu apdovanota pirmąja vieta.
Laimėti konkursą man padėjo begalinis atsidavimas savo darbui ir noras tobulėti bei būti pripažinta. Aš savo darbo net nevertinu pinigais. Man jis neįkainojamas emociškai, galėčiau ir nemokamai tą daryti. Turbūt tai buvo dalelė sėkmės.
Pasiruošimo konkursui periodas nebuvo itin sklandus, trūko laiko šukuosenos bandymams ir bendro įvaizdžio kūrimui. Sėkmę nulėmė mano sukurta šukuosena, kurioje atsispindėjo ir elegancija,ir paprastumas.
– Jūsų klientai tik lietuviai?
– Ne, įvairūs, tačiau dauguma – iš Rytų Europos. Britų gal tik kokie 10 proc.
– Kaip apkirpti ar sušukuoti prašo lietuvės ir kaip jų plaukų stilius skiriasi nuo kitataučių?
– Priklauso nuo klientės. Yra ir įdomiai besikerpančių ar besidažančių, yra ir klasiką mėgstančių. Nepasakyčiau, kad jų skonis skiriasi nuo kitataučių. Gal tik tai, kad lietuvės mėgsta pokyčius ir eksperimentus bei pasikliauja manimi. Esame išsiugdę tarpusavio pasitikėjimą, kuris, esu tikra, būtinas daugelyje sričių. Pastebėjau, kad užsienietės menkiau prižiūri savo plaukus, o lietuvės jiems itin atidžios. Čia plaukus labiau prižiūri vyrai, nei vietinės moterys, kas mane labai nustebino.
– Londone tobulinate savo įgūdžius kursuose ar mokymuose?
– Taip. Dalyvauju paskaitose, seku mados tendencijas, lankausi „Sassoon“ akademijos mokymuose. Taip pat esu pabaigusi stilistų kursus. Darau visa tai ne tam, kad galėčiau diplomais apkabinėti sienas. Visko mokausi dėl savęs, nejaučiu poreikio pasigirti, kad pabaigiau kokius nors mokymus ar esu kvalifikuota stilistė. Žinoma, mano srityje iškalbingumas ir savireklama – naudingos savybės, bet aš to nemoku.
Iš esmės mūsų srityje konkurencijos nėra, kiekvienas klientas pasirenka savo stilistą ir kirpėją. Per daug metų patirties esu išsiugdžiusi nuojautą – per pirmas minutes su nauju klientu suprantu, grįš jis pas mane, ar nerasime bendros kalbos.
– Laimėjus pirmą vietą tokiame konkurse atsiveria daug galimybių, kaip išnaudosite šį pasiekimą?
– Planuoju savo paslaugas pasiūlyti vestuvių žurnalams. Taip pat svarstau galimybę vesti individualius mokymus kirpėjoms. Dar norėčiau prisijungti prie kūrybinės grupės su dizaineriais, stilistais, fotografais, vizažistais... Prie žmonių, kuriančių drabužius ir pristatančių kolekcijas. O mano laimėjimas tikrai prideda privalumą, mat Jungtinėje Karalystėje įvertinimas labai svarbus. Todėl manau, kad būtent šis pasiekimas man padės įgyvendinti savo svajones.
– Ar emigravus pasikeitė jūsų pačios požiūris į šukuosenų stilius?
– Žinoma. Bet negalėčiau teigti, kad požiūris pakito tik dėl emigracijos. Vos atvykus vadovavausi lietuviškais standartais. Vėliau, lankydamasi seminaruose, kursuose, mokymuose ir panašiai, pradėjau keisti savo požiūrį. Turbūt tai ateina su patirtimi. Iš kitos pusės, grįžusi pastebiu, kad Lietuvoje vyrauja „juoda-balta“ standartai.
– Grožio industrija Jungtinėje Karalystėje – konkurencinga sritis?
– Kaip pažiūrėsi. Iš vienos pusės – visai ne, iš kitos – labai. Grožio industrijoje svarbu pripažinimas ir vardas. Jei nebūsi pripažintas, gali būti pats geriausias specialistas, bet nepasieksi aukštumų šioje srityje. Bet kiekvienam, turinčiam didelį norą, įmanoma pasiekti tai, ko trokšta. Čia tai tikra nėra sudėtinga, tik kainuoja pastangų. Visiems patariu bandyti pasiekti savo svajonę, nes nepabandęs nesužinosi, o paskui gali tekti gailėtis.
Aš daug metų bijojau ko nors siekti, nes gerai nemokėjau kalbos, be to stabdė lietuviškas nepasitikėjimas savimi. Visi mes jį turime ir ką nors pasiekti galime tik pradėję tikėti savo jėgomis. Taip pat svarbu nepersistengti, neapgaudinėti nei kitų, nei savęs ir nesistengti įrodyti kitiems, kad esi geras. Būkite nuoširdūs patys sau.
