„Tėvai ne tik turėjo senąjį žinojimą, bet ir taikė jį gyvenime. Civilizacija mūsų kaimą pasiekė palyginti vėlai, todėl senosios tradicijos buvo ilgai puoselėjamos. Aišku, ne visose šeimose, bet mano tėvulis ir motulė stengėsi jas saugoti ir mums perduoti tai, ką buvo gavę iš savo bočių, prabočių“, – Velykų išvakarėse portalui 15min.lt pasakojo 67 metų tautodailininkė.
Pagaliau galėjo prisikirsti iki soties
Mintimis nusikėlusi giliai į praeitį, M.Liugienė prisimena, kad vaikystėje Velykų laukdavo kaip ypatingos šventės, mat septynias savaites iki tol šeimos laikydavosi griežto pasninko: nevalgydavo nei pieno, nei kiaušinių, nei, žinoma, mėsos.
„Labai daug ką padiktuodavo pati gamta ir žemdirbiškas gyvenimas: karvės užtrūksta, vištos kiaušinių nededa, kiaulės nepjaunamos, jos būdavo suvalgytos iki Užgavėnių – per mėsėdą (laikotarpis tarp Kalėdų ir Užgavėnių – red. past.). Jei pieno ir buvo, tai iš jo plakdavo sviestą, pasūdydavo ir kaupdavo šventėms“, – pasakoja pašnekovė.
Žinoma, kad dabar niekas nepasninkauja, nebent retos išimtys. Klausiu, o ką valgote per Velykas? Sako: tą patį, ką ir kasdien.
Dabar vaikų, atėjusių pas ją marginti kiaušinius, paklausus, ar jie pasninkauja, M.Liugienė išvysta sutrikusius žvilgsnius.
„Pasižiūri į mane kaip į ateivį, – juokiasi moteris. – Žinoma, kad dabar niekas nepasninkauja, nebent retos išimtys. Klausiu, o ką valgote per Velykas? Sako: tą patį, ką ir kasdien. Todėl jie ir nejaučia šventės. O mes Velykų labiausiai laukdavome būtent dėl vaišių, kai vėl galėdavome prisikirsti iki soties: būdavo kepamas pyragas, verdami kiaulienos kumpiai ir karka, galų gale, džiugino tie patys kiaušiniai, sviestas, varškės patiekalai. Po septynių savaičių pasninko visa tai atrodė kaip stebuklas!“
Kūno, sielos ir namų apsivalymas
Pasninkas Gavėnios metu išvalydavo ne tik žmonių kūną, bet ir mintis: „Pragiedrėja siela, nušviesėja psichika. Įdomiausia, kad garsūs pasaulio dietologai tokią mūsų mitybos sistemą šiandien pripažįsta kaip labai teigiamą. Pasirodo, organizmui reikia iškrovos: labai sveika tam tikrą laiką nevalgyti kai kurių produktų“, – šypsosi M.Liugienė.
Tačiau prieš Velykas reikėdavo išblizginti ne tik sielą, bet ir kiekvieną namo kertę – Didžioji Velykų savaitė virsdavo tikru darbymečiu.
Išsikuopti tvartą, trobą, kiemą ir sodą buvo kiekvieno save gerbiančio tikinčiojo pareiga. Pagrindine visuotinio tvarkymosi diena tapdavo Didysis ketvirtadienis, kaimo žmogaus vadintas „žaliuoju“ arba „švariuoju“. Arba „čystuoju“, kaip pasakytų dzūkai.
Tokiais metais kaip šiemet, kai sniegas nutirpęs ir žolė kalasi, visi pašaliai būdavo sutvarkomi – ir apie malkinę, ir apie tvartus, ir kluonus.
„Su šluotomis, su ražais turėdavome išvalyti visus kiemus – šluodavome net susirietę. Tokiais metais kaip šiemet, kai sniegas nutirpęs ir žolė kalasi, visi pašaliai būdavo sutvarkomi – ir apie malkinę, ir apie tvartus, ir kluonus. Viskas buvo daroma labai rimtai, o ne formaliai“, – užtikrina M.Liugienė.
Kiaušinius margino tik svogūnų lukštais
Prieš pat Velykas darbai persikeldavo į trobos vidų: būdavo išplaunamos ir kreida išbalinamos sienos ir lubos, naujai iškarpomi popieriukai apie šventųjų paveikslus, rišami sodai.
„Žaliąjį“ ketvirtadienį keisdavome patalynę, o tai buvo milžiniškas darbas: šeimos juk didelės, reikėdavo patalus su kultuvėmis išdaužyti, upės vandeniu išskalauti ir išdžiovinti, o paskui su žarijų prosu išlyginti“, – darbus vardija M.Liugienė.
Didįjį šeštadienį šeimininkai kruopščiai išvalydavo ugnies kūrenimo vietas – seną ugnį užgesindavo, pelenus išmesdavo – jie turėjo simbolinę pernykščių rūpesčių reikšmę.
„Bažnyčios šventoriuje buvo šventinamas laužas, deginami seni kryžiai, tai šią ugnį, pašventintų degtukų pavidalu, parsinešdavome į namus“, – prisimena pašnekovė.
Švariame židinyje ant naujos ugnies būdavo verdami margučiai, kepami velykiniai pyragai.
Anais laikais vištų augindavome daug: užteko jų ir lapėms, ir vanagams, ir šeimininkams. Dabar kaime vištų mažai likę – žmonės nusenę, be to, sako, kad ir neapsimoka.
„Mūsų šeimoje kiaušinius margindavo tik svogūnų lukštais – pilną krepšį dažydavome, nes anais laikais vištų augindavome daug: užteko jų ir lapėms, ir vanagams, ir šeimininkams. Dabar kaime vištų mažai likę – žmonės nusenę, be to, sako, kad ir neapsimoka: atvažiuoja parduotuvė, parduoda kiaušinių ir dar majonezo nemokamai prideda“, – liūdnai šypteli M.Liugienė.
Sveikatą grąžinantis gyvybės šaltinis
Šokančios saulės Velykų rytą M.Liugienė niekada nėra mačiusi, tačiau tiki, kad atvirų vandens telkinių vanduo, maudantis dar saulei nepakilus, turi gydomųjų galių.
„Velykų vanduo, ypač šaltiniuose, kurie išteka į Rytus, yra ypatingas. Mano prosenelis buvo liaudies gydytojas: jis brisdavo per Merkį prie kitoje kranto pusėje į Rytus tekančio šaltinio, kur pasisemdavo vandens gydymams: kam gerti, kam plauti akis, kam į vonią įpilti. Tikėta, kad Velykų vanduo yra stebuklingas“, – kalba M.Liugienė.
Velykų rytą šeimos skubėdavo į bažnyčią, o iš jos – vėl į namus. „Žmonės stengdavosi kuo greičiau sugrįžti, girdi, kas pirmas atsisės prie stalo ir suvalgys Velykų pusryčius, tas pirmas ir visus darbus nudirbs. Savo akimis nemačiau, bet šaltiniuose skaičiau, kad žmonės beskubėdami ir su vežimu apsiversdavo“, – sako tautodailininkė.
Žmonės stengdavosi kuo greičiau sugrįžti, girdi, kas pirmas atsisės prie stalo ir suvalgys Velykų pusryčius, tas pirmas ir visus darbus nudirbs.
Pirmąją Velykų dieną į svečius niekas nesiruošdavo: „Tiesą sakant, būdavome išvargę po ruošos, darbymečio, be to, ir apsunkę jausdavomės – skrandžiui tekdavo išbandymas po pasninko.“
Kita vertus, nebuvo reikalo kur nors skubėti, nes kadaise Velykas švęsdavo net keturias dienas. „Kuo didesnė šventė, tuo ilgiau ir švenčiama“, – paaiškina M.Liugienė.
Pyrago riekė – gerai, saldainis – fantastika!
Kiaušiniauti vaikai paprastai eidavo antrąją Velykų dieną. Tačiau patys nekantriausi su terbelėmis į kaimynų duris pasibelsdavo jau pirmosios vakare.
„Mintinai žinojome, kuriuose namuose galima gauti gražesnių margučių. Artimesni giminaičiai kiaušiniautojams atpjaudavo ir riekę pyrago, o kai pradėjo duoti saldainių, tai visai neregėtas dalykas! Būrys vaikų susitinka, pamato, kurių krepšiuose yra saldainių, ir klausia: tai kur, kur dalina? Sako – toje ir toje šeimoje, tada visi urmu ten lekia“, – prisiminimais dalijasi M.Liugienė, surinkdavusi daugiau nei 30 kiaušinių.
Specialių lovelių margučiams ridenti vaikai neturėjo, todėl skuosdavo ant kalniuko prie kapinyno ir kiaušinius leisdavo nuo jo.
„Be to, eidavome muštynių, kieno margutis tvirtesnis. Dabar vaikai ridenti kiaušinių ateina kaip į pramogą, o mums tai buvo ritualas. Mes patys susikurdavome džiaugsmą, kuris tarsi savaime verždavosi po Gavėnios rimties, susitelkimo. Paleistas džiugesys – tame buvo labai daug jėgos“, – aiškina M.Liugienė.
Juos reikia ne taupyti, o iškart suvalgyti: tai, kas gimsta, turi ir mirti – viskas turi sunykti, vėl į nieką pavirsti, kaip sakė K.Donelaitis.
Dabar jos tėviškėje klegesio nelikę – tik graudesys: kaimas išmiręs, likusios vos kelios našlės.
Šlakelis švęsto vandens – į šulinį
M.Liugienė pasidalija senolių išmintimi, kurią jai atskleidė tėvai: patį gražiausią margutį reikia suvalgyti, o ne indaujoje kaip puošmeną laikyti.
„Juk ir į bažnyčią pašventinti pačius gražiausius kiaušinius nešdavo. Juos reikia ne taupyti, o iškart suvalgyti: tai, kas gimsta, turi ir mirti – viskas turi sunykti, vėl į nieką pavirsti, kaip sakė K.Donelaitis“, – įsitikinusi moteris.
Margučių lukštų jos namuose niekas į šiukšlių kibirą neišmesdavo: „Vištukėms sulesindavo arba į pirmą vagą darže užkasdavo. O švęstu vandeniu būdavo šventinami ir namai, ir gyvuliai, šlakelį ir į šulinį įpildavo“, – pasakoja M.Liugienė, matyt, neatsitiktinai pasirinkusi tautodailininkės kelią.
