Neapykantos kalba ar saviraiškos laisvė? Teisėja paaiškino, kodėl nubrėžti ribą ne taip paprasta, pažymima Nacionalinės teismų administracijos Komunikacijos skyriuje parengtame interviu.
Pastaruoju metu įnirtingai diskutuojama, kaip atpažinti neapykantos kalbą, kokios jos apraiškos ir užkardymo būdai. Tačiau kaip nustatyti, kada pasakyti, parašyti žodžiai ar netinkami veiksmai gali užtraukti teisinę atsakomybę, o kada naudojamasi viena iš demokratijos vertybių – žodžio, saviraiškos laisve?
– Kas yra neapykantos kalba, kaip ji atpažįstama teisėje?
– Neapykantos kalbos apibrėžties, kurioje būtų nurodyti esminiai neapykantos kalbos požymiai, nėra. Teisininkai, psichologai, teisės sociologai, teologai, kitų mokslų atstovai skirtingai vertina ribą tarp saviraiškos laisvės ir neleistino, neteisėto poveikio kurstant kitus prieš asmenį ar asmenų grupę dėl rasės, tautybės, kalbos, kilmės, seksualinės orientacijos, tikėjimo ar kitu pagrindu, siekiant sukelti neapykantą.
Pats savaime žodis yra aiškinamas kaip „žodinio minčių reiškimo sistema“. Teisėje kurstymas gali būti išsakytas žodžiu, parašytas, išreikštas elgesiu, o sąvokos esmė, turinys atsiskleidžia konkrečiame kontekste. Pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teisme išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje trys menininkai ir režisierius buvo nuteisti už tai, kad atvyko į Turgelių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią, kurioje persirengę panašiais į dvasininkų rūbais garsiai lenkų kalba ragino parapijiečius atvykti į „Siemens“ arenoje vyksiantį renginį „Zero live show“.
Nuteistieji gynėsi argumentu dėl saviraiškos laisvės ribojimo, aiškino, jog siekė aktualaus visai visuomenei tikslo – paskatinti diskusijas apie dvasininkų pedofiliją ir šis tikslas pateisino pasirinktos meninės išraiškos priemonės (performanso) formą.
