2018 05 06

Teisėjas Armanas Abramavičius: „Nusikaltimų skaičių mažina ne bausmė, o jos neišvengiamumas“

Armaną Abramavičių teisės pasaulis žavėjo nuo mažens – detektyviniai pasakojimai įtraukė taip, kad stojo į teisę. Savo pasirinkimu vyras tikina niekada nedvejojęs – teisinėje srityje sukosi nuo fakulteto baigimo, dirbo Konstituciniame Teisme, o dabar – Aukščiausiajame Teisme. Negana to, daugiau nei tris dešimtmečius žiniomis dalijasi su studentais, o grįžęs namo iki šiol sėda prie detektyvų. „Tiesiog man patinka šita sritis“, – šypsosi pašnekovas.
Teisėjas Armanas Abramavičius
Teisėjas Armanas Abramavičius / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.

Devynerius metus teisėjavęs Konstituciniame Teisme ir dabar septintus metus dirbantis Aukščiausiajame Teisme Armanas nustebina – nuo bylų jis nepavargsta. Paklaustas, kaip atsipalaiduoja grįžęs namo, pašnekovas nusijuokia – sėdu prie detektyvinių knygų.

„Kai dar buvau mokinys, būta įvairių svajonių. Viena iš jų – tapti laivo kapitonu, manau, šią mintį įkvėpė skaityta Nikolajaus Čiukovskio knyga „Fregatų kapitonai“. Beje, tikrai gera knyga, paskaitykite. Mane traukė tos kelionės, tie nuotykiai, taigi su draugu norėjome stoti į jūreivystės aukštąją mokyklą. Vėliau pradėjau žiūrėti filmą apie teisininkus, tyrėjus, kaip jie nagrinėja bylas, jas išsiaiškina, taip ir užsikrėčiau ta savotiška romantika“, – pirmąsias profesines svajones prisiminė teisėjas.

Galiausiai, pasakoja pašnekovas, pamėgo detektyvus – apie komisarą Megrė, Šerloką Holmsą, Erkiulį Puaro. „Jie mane žavėjo. Taigi bebaigiant mokyklą labai natūraliai susiformavo gana aiškus noras eiti teisininko keliu. Tiesa, tuo metu buvo išleista ir labai įdomi Jurgeno Torvaldo knyga „Kriminalistikos keliai ir klystkeliai“. Ten be galo įdomiai, populiariosios literatūros stiliumi aprašyti didžiausi pasaulio nusikaltimai ir jų atskleidimas. Tame visame kontekste ir susiformavo mano kryptis“, – kaip atrado teisininko kelią, pasakojo Armanas.

Kas būtent atveda žmones į teisę – kokie lūkesčiai? Anot teisėjo, negalima būtų išskirti vienos ar kelių savybių, kas paskatina užsivilkti teisininko mantiją: „Vieni, aišku, nori prisidėti prie teisingumo vykdymo, antriems gal ši profesija asocijuojasi su labai įvairiapusiu ir labai įdomiu darbu, kas yra tikra tiesa. Gali būti ir taip, kad teisininkais tampa žmonės, patyrę neteisingumą savo kailiu ir norintys stoti į teisingumo pusę, įgyvendinti jį. Neatmestina, kad kai kurie teisininko profesiją laiko ir prestižine, gal pastūmėja ir šis veiksnys. O dažniausiai pasirinkti teisininko kelią pastūmėja kelių veiksnių kompleksas.“

Teisėjas neturi jokios viršenybės

Sprendimo galia, viršenybė, įtaka kitų likimams – ar vilioja tai teisėjus, ar gali tai paveikti juos pačius, leisti jiems pasijusti svarbesniems? Kraipydamas galvą Armanas nesutinka – tarp kolegų visada vyrauja pokalbiai, nuomonė, kad teisėjas lygiai toks pats žmogus – visų pirma, lygus prieš įstatymus. „Viršenybė yra tik viena – pats įstatymas. Pagrindinis teisėjo uždavinys ir pareiga – įgyvendinti teisingumą laikantis įstatymų, kurie galioja visiems. Teisėjas yra tiesiog arbitras tam tikroje byloje, tačiau prieš įstatymus, prieš kitus žmones, jis lygus kaip ir mokytojas, medikas ar kitos profesijos atstovas“, – dėstė pašnekovas.

Pagrindinė teisėjo pareiga, anot Armano, pagal teisės normas išaiškinti bylą. „Aš net ir savo studentams sakau – nebūtina viso kodekso mokėti atmintinai, tikrai nereikia. Tai turi būti stalo knyga, štai ir pats neseniai nusipirkau naują, nes ji jau spėjo susidėvėti. Teisėjas turi žinoti, kur rasti reikiamą normą, o svarbiausia – kaip ją išaiškinti, kaip ją pritaikyti – štai kur didysis klausimas. Juk turime vadovautis ir bendraisiais teisės principais, tokiais kaip proporcingumo, sąžiningumo, teisėtumo ir pan. O svarbiausias, kaip aš visada sakau, sveiko proto principas. Niekas negali padėti, jei žmogus, taikantis įstatymą, neturi sveiko proto“, – pabrėžė Armanas ir pridūrė, kad nereikėtų pamiršti ir bendros, kiekvienam žmogui būtinos savybės – žmogiškumo.

Būtent sveikas protas ir argumentai, anot Armano, yra teisėjo ginklai. Baudžiamąsias bylas – nuo vagysčių, apiplėšimų, finansinių nusikaltimų iki nužudymų nagrinėjantis teisėjas pabrėžia, kad būtent argumentais teisėjai ir bendrauja tarpusavyje. „Baudžiamųjų bylų skyriuje bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegijos, teisėjai į jas parenkami atsitiktinai, kompiuteriu, o susėdę prie vienos bylos gali turėti ir skirtingas nuomones – skirti alternatyvią bausmę, nuobaudą ar atimti laisvę.

O svarbiausias, kaip aš visada sakau, sveiko proto principas.

Paklausus, kaip elgiasi esant skirtingoms nuomonėms, Armanas įvardijo argumentus – vyksta argumentų kova. „Aš išsakau savo poziciją, paremtą įstatymais, faktais, kolega išsako savo ir mes sprendžiame. Galiausiai bylą sprendžia juk trys teisėjai ir vyksta balsavimas“, – kokiu principu nusprendžiama, kokią bausmę taikyti, pasakojo jis.

Dažniausia diskusija, anot teisėjo, dėl bausmių, jų griežtumo. „Matote, teisė yra ne fizika ar chemija. Štai aš laikau druskinę, sakau – jei paleisiu, kils, jūs sakote, kris. Paleidau, mes pamatėme rezultatą, išsiaiškinome. Su teise, su žmonių likimais juk viskas kitaip. Nepabandysi, kiekvienam nepritaikysi. Juk nemažai kas mano, kad bausmių griežtumas yra priemonė mažinti nusikalstamumą. O mes linkę manyti, kad ne bausmių griežtumas mažina jų skaičių, o bausmių neišvengiamumas. Ką dažniausiai galvoja nusikaltėlis, darydamas nusikaltimą? Jis negalvoja apie 2 ar 5 metus kalėjimo, jis tikisi, kad jo padarytas nusikaltimas nebus išaiškintas. Jei žinotų, kad jo nusikaltimą tikrai išaiškins, štai tada, manau, sumažėtų nusikaltimų skaičius“, – mintimis dalijosi teisėjas.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Teisėjas Armanas Abramavičius
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Teisėjas Armanas Abramavičius

Įstringa kiekviena byla

Natūralu, kad bylos, istorijos ir tam tikros situacijos išlieka teisėjo galvoje net ir grįžus į namus, kalba Armanas. „O ar gali būti kitaip? Sunku pasakyti, kuri byla svarbiausia. Man visos svarbios, juk už jų yra žmonių likimai. O kaip gali būti vieno žmogaus likimas svarbus, o kito ne? Bendrai žmogaus likimas yra labai svarbu“, – neabejoja teisėjas.

Teisėjas šypsosi – jūs net nenutuokiate, kokių istorijų mums tenka matyti, kartais iš tiesų, atrodo, net nesugebėtum taip sugalvoti, niekaip. Jei turėtų kūrybinę gyslelę, tikina pašnekovas, neminėdamas vardų, šiek tiek ką nors pakreipdamas, galėtų parašyti visokių žanrų knygų – tiek tragedijų, tiek fantastinių knygų, tiek tragikomedijų, dramų ar net komedijų.

Jei vis dėlto reikėtų ką nors išskirti, mąsto pašnekovas, gal įvardinčiau pastaruoju metu kiek labiau paplitusias sukčiavimo bylas: „Sunku suvokti, kiek nusikaltėlis turi įžūlumo ir kiek nukentėjusysis gali būti neapdairus. Pavyzdžiui, šiek tiek anksčiau turėjome tokią bylą: nusikaltėlis ateina pas nukentėjusį persirengęs paštininku, atneša neva registruotą laišką ir prašo pasirašyti, nukentėjusysis, manydamas, kad pasirašo dėl laiško gavimo, parašą uždeda ant vekselio, pagal kurį asmuo nusikaltėliui tampa skolingas 150 000 Lt.“

Sunku suvokti, kiek nusikaltėlis turi įžūlumo ir kiek nukentėjusysis gali būti neapdairus.

Savaime suprantama, anot Armano, psichologiškai labai sunkios būna smurtinės bylos, nužudymai. „Pavyzdžiui, kai matai bylos duomenis, kad nusikaltėlis aukai sudavė kokių 60–70 smūgių, kai smurtas tęsiasi kelias, keliolika valandų ar paras. Būna, kad grįžti namo ir tikrai galvoji, nepraeina viskas taip staiga. Tiesiog galvoji, kiek tame žmoguje gali būti pykčio? Aišku, kad teisėjas nėra robotas, bet sprendžiant bylas teisėjas turi atsiriboti ir vadovautis įstatymu“, – pabrėžia pašnekovas.

Svajonė – kad nusikaltimų nebūtų

Gailesčio jausmas nėra svetimas teisėjui, kaip ir kiekvienam žmogui. Armanas pabrėžia, kad tai priklauso nuo situacijos, tačiau tokių tikrai būna. „Aš tikrai nekalbu apie sunkiausius nusikaltimus, tačiau turime suvokti, kad gyvenimas yra labai įvairus. Kartais matai, kad nusikaltimas buvo įvykdytas tiesiog labai nepalankiai susiklosčius aplinkybėms.

Sakykime, išbėgo žmogus į kelią, vairuotojas laiku nepamatė ir partrenkė. Nekalbame apie išgėrusius, apie viršijusius greitį, taip nutinka kartais ir blaiviam žmogui – slidus kelias, viena kita sekundė ir viskas. Kalbu apie atvejus, kai nusikaltimas įvykdytas ne piktybiškai, tačiau vis tiek įvykdytas. Viena vertus, labai gaila ir nukentėjusiųjų – jei kas rimto nutiko partrenktam žmogui, jei sužalotas ar žuvęs, kita vertus, pagalvoji ir apie tą, kuris nepiktybiškai atsidūrė teisiamųjų suole. Tiesiog žmogiškai galvoji. Teisėjas irgi yra žmogus, tačiau visada noriu pabrėžti, kad sprendimai priimami atsiribojant nuo visų emocijų, remiantis įstatymo kalba“, – dėstė teisėjas.

Paklaustas, ar teisėjui palengvėja, kai įsigali teisingumas, net jei byla buvo labai sunki, Armanas svarsto. „Na, kaip čia pasakius... Man lengviau būtų, jei tų nusikaltimų iš viso nebūtų. Aišku, tai yra idilė. Būtų gerai nusikaltimų sumažinti, bent jau sunkių nusikaltimų. Aš nepasakyčiau, kad jaučiu pasitenkinimą dėl sprendimų. Aišku, yra gerai, kad nusikaltėlis yra išaiškinamas. Beje, džiugu, kad pas mus nusikaltimų, ypač sunkių, išaiškinimo procentas yra tikrai nemažas. Negalime suformuoti nebaudžiamumo nuostatos. Nusikaltėlis turi būti nubaustas, kitaip kyla rizika, kad jis toliau darys nusikaltimus, tačiau kažkokio pasitenkinimo skiriant nuobaudą, nepasakyčiau, kad jaučiu. Kaip sakiau, man būtų maloniau, jei jų nereikėtų skirti“, – atviravo jis.

Ar bausmė gali pakeisti žmogų?

Itin dažnai diskutuojame, koks yra bausmės tikslas – perauklėti, pakeisti žmogų, eliminuoti nusikaltėlį iš visuomenės, įvaryti baimę ketinantiems nusižengti? „Seniau bausmės tikslas buvo perauklėti žmogų, kuo aš iš tiesų ne visai tikiu“, – atvirauja Armanas.

„Bausmės tikslai, manau, yra tokie – pirmiausia, nubausti žmogų už tai, ką jis padarė. Antras – vadinamoji bendroji prevencija. Kitaip tariant, bausmės neišvengiamumas turėtų mažinti nusikalstamumą, norą daryti nusikaltimus. Ir specialioji prevencija – kad nusikaltęs žmogus nedarytų daugiau nusikaltimų, – dėstė teisėjas. – Jeigu kalbėtume apie bausmės įtaką nusikaltėliui, labai drąsiai nesakyčiau, kad bausmė pakeičia žmogų. Manyčiau, kad kai kuriems asmenims, linkusiems į nusikalstamą veiką, ji daro poveikį. Aišku, negalime absoliutinti, tačiau kai kuriai daliai nusikaltėlių – manau, kad taip.“

Dar vienas aspektas, apie kurį diskutuojama baudžiamojoje teisėje – bausmių taikymas nepilnamečiams. „Nuolat diskutuojame apie tai, kad nepilnamečiams bausmes reikėtų taikyti labai atsargiai. Įprastai, jei nepilnametis nepadaro labai sunkaus nusikaltimo, jam taikomos bausmės nesusijusios su laisvės atėmimu. Kodėl? Atsakymas paprastas – yra didelė rizika, kad įkalinimo įstaiga ir bendravimas su nuteistais asmenimis jam padarys dar blogesnę įtaką. Man teko stažuotis Berlyne, tai pamenu, ten buvo įdomi situacija. Atvedė pas teisėją nepilnametį, už vagystę teisiamą jau aštuntą ar devintą kartą. Teisėjas jam tada sako – jei apsivogsi dar kartą, aš tau skirsiu laisvės atėmimo bausmę, jaunuoliui išėjus klausiu teisėjo, ar iš tiesų skirs, jis sako – ne“, – prisiminė Armanas.

Pasineria į knygų pasaulį

Kai kompanijoje atsiduria teisėjas – ar žmonės kalba, elgiasi kiek kitaip? Gal ne taip drąsiai juokauja apie nusikaltimus, neišduoda savo mažų niekšybių – Armanas nusijuokia, atrodo, kad ne. Teisėjas svarsto, kad artimoje aplinkoje – jis visiškai paprastas žmogus, nors kita vertus... „Man sunku sakyti, nes aš ir esu tas teisėjas. Gal truputį to ir yra, bet gal tai natūralu. Na, pavyzdžiui, kompanijoje esant lituanistui, kažkaip nejučia pradedi stengtis gražesne kalba kalbėti, galvoji, kaip kirčiuoji. Tai nebent taip lengvai. Vis dėlto apie teisinius dalykus su bičiuliais stengiuosi nekalbėti“, – atviravo pašnekovas.

Į klausimą „kaip ilsisi nuo darbo“, teisėjas atsako, kad ilsėtis nereikia – jis tikina tikrai mylintis savo darbą. Vis dėlto nuo baudžiamojo kodekso ir nuo detektyvų kartais atsiplėšia. Dviejų jau suaugusių vaikų tėvas laiką skiria bendravimui su atžalomis, kąsnį dėmesio atiduoda ir itin mylimam šuniui, kulinarijai ir sportui.

Kadaise, pasakoja Armanas, labai intensyviai sportavo lauko tenisą, dabar to daryti nebeleidžia kojos trauma, tačiau ši nepamaišė persiorientuoti į stalo tenisą. Teisėjas tikina galintis save vadinti sporto mėgėju – įvairių sporto šakų. „Man patinka žiūrėti futbolą. Mane žavi Brazilijos futbolo rinktinė, sergu už ją tarptautinėse varžybose, o jei kalbėtume apie klubinį futbolą – „Liverpool“. Aišku, mėgstu ir krepšinį, esu ir Kauno „Žalgirio“ sirgalius“, – kalbėjo teisėjas.

Veiklos, kaip tikina Armanas, jam netrūksta, tačiau nuo teisės jis ir nesistengia pabėgti – teisėjas tikina iš tiesų mylintis savo darbą ir dėstytojavimą. „Aš dėstau jau 32-ejus metus, man ši veikla iš tiesų labai patinka. Kas patinka? Patys studentai, mėgstu bendrauti su jaunimu, kuris verčia pasitempti. Antra, juk man patinka pati teisė – pats dalykas, taigi galiu perteikti savo žinias. Jaučiuosi tada reikalingas. O jaunoji karta yra tiesiog puiki. Manęs vis klausia – ar anksčiau buvo geresni studentai? Aš sakau – tokie patys. Geri ir tada, ir dabar. Blogų studentų tikrai nebūna. Man patinka situacijos, kai gauni tokį klausimą, kuris tikrai verčia gerokai susimąstyti, nors, aš manau, kad baudžiamąją teisę išmanau neblogai. Taigi – nuolat ir tobulėji“, – kalbėjo Armanas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis