„Mane pavergė Vivaldi „Metų laikai“, ir tas iki ašarų sužavėtas paauglys manyje gyvena iki šiol“, – atvirauja Vilniaus administracinio teismo teisėjas.
– Taigi, o kaip jūsų gyvenime atsirado teisėjo profesija? Žavėjotės nuo mažens, siekėte jos ar „taip susiklostė“?
– Žinoma, kad „taip susiklostė“. Jeigu jūs tuo norite paklausti, ar aš esu teisėjas „iš pašaukimo“, tai aš galėčiau atsakyti, jog toks reiškinys kaip „teisėjas iš pašaukimo“ iš viso neegzistuoja. Pasakykite man, kas yra vertas būti teisėju? Kas yra vertas ir juo labiau turintis visas reikiamas savybes priimti sprendimus dėl kitų asmenų likimų, teisių ir pareigų? Nemanau, kad tokių žmonių yra. Juk visi esame tik žmonės, visi buvome, esame ir būsime klystantys, kartais klystantys esmingai. Daryti klaidas yra žmogiška, pernelyg žmogiška...
Pasakykite man, kas yra vertas būti teisėju?
Taigi, kur yra tas teisuolis, galintis užsidėti teisėjo mantiją? Aš taip pat tapau teisėju, nes, kaip sakoma, gyvenime taip sukrito kortos, nes atitikau Konstitucijos ir įstatymo nustatytus teisėjui keliamus reikalavimus, Pretendentų į teisėjus atrankos komisijos buvau atrinktas kaip tinkamas kandidatas, kaip ir numato Konstitucija, Teisėjų tarybai patarus buvau paskirtas Respublikos Prezidento. Ar tuo aš parodžiau, kad buvau ar esu geresnis už kitus? Jokiu būdu ne.
Tiesiog kompetentingi asmenys manimi pasitikėjo, įžvelgė manyje reikalingas savybes, kurios man padės prisiimti ir įvykdyti teisėjo priesaikoje numatytas pareigas būti ištikimu Lietuvos Respublikai, savo pareigas atlikti garbingai, vykdyti teisingumą pagal Konstituciją ir įstatymus, ginti žmogaus teises, laisves ir teisėtus interesus, visada būti nešališku, sąžiningu, humanišku, saugoti man patikėtas valstybės paslaptis ir visada elgtis, kaip dera teisėjui. Todėl aš turiu konstitucinę ir moralinę pareigą pateisinti teisėjo vardą, negailėdamas jėgų tarnauti Lietuvos valstybei ir jos žmonėms.
Juokaudamas galiu pasakyti, jog gyvename neišsipildžiusio marksizmo ar kitos teorijos, teigiančios, jog „teisingoje“ visuomenėje teismai nebus reikalingi, sąlygomis. Todėl valstybėje, kurioje viena iš lygiaverčių valstybės valdžių yra teisminė, kas nors turi prisiimti šias ypač atsakingas ir sunkias teisėjo pareigas.
– Kaip klostėsi jūsų teisėjo karjera? Kada ji prasidėjo ir kaip pasisuko dabar?
– Iki paskyrimo dirbau mokslinį darbą. Mano disertacijos vadovai buvo teisėjai – išskirtinės asmenybės, žmonės, esantys arčiausiai teisėjo idealo. Teisės disertaciją apgyniau garbių buvusių ir esamų profesorių teisėjų komisijoje. Tie žmonės mane žavėjo, kai kurie iš jų padėjo tvirtus konstitucinės justicijos Lietuvoje pamatus, o kai kurie iš jų ant šių pastatų pastatė ir dar tebestato neišpasakytai gražią konstitucinės justicijos tvirtovę. Mokslinį pedagoginį darbą dirbu iki šiol.
Po disertacijos apgynimo pradėjau dirbti advokato darbą, kuris taip pat yra labai prasmingas, tačiau aplinkiniai manyje matė daugiau tų savybių, kurios reikalingos teisėjui, ir nuolat ragino mane ryžtis kandidatuoti. O ryžto ir drąsos reikėjo tikrai daug.
Šiandien aš dar tik naujas teisėjas, gegužės 29 d. bus pirmosios mano teisėjo priesaikos metinės. Todėl aš esu labai nustebintas ir sujaudintas tos aplinkybės, jog teismo darbuotojai mane išrinko vienu iš „teisingumo herojų“. Nesu to vertas. Netgi sakyčiau, niekas iš teisėjų nėra vertas. Tiek, kiek tai tiesiogiai susiję su teisingumo vykdymu. Juk vykdyti teisingumą yra teisėjo konstitucinė pareiga, teisėjas neturi teisės elgtis kitaip ar pasirinkti kitaip. Tiesioginės pareigos vykdymas, gavus paskirtas bylas, nesusijęs su heroizmu. Teisėjas privalo vykdyti teisingumą, kurio teisiškai nekvestionuojama konstitucinė samprata yra atskleista Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje.
Žinote, gyvenimo realijos gal dažnai verčia liūdnai mąstyti, kad teisingumas iš viso neegzistuoja, filosofinis klausimas „kas yra teisingumas“ niekada nepaliks ramybėje.
Žinote, gyvenimo realijos gal dažnai verčia liūdnai mąstyti, kad teisingumas iš viso neegzistuoja, filosofinis klausimas „kas yra teisingumas“ niekada nepaliks ramybėje. Tačiau visos abejonės ir apmąstymai nėra ir neturi būti kliūtis vykdyti teisingumą, kurio reikalauja Konstitucija, t. y. spręsti bylas griežtai laikantis proceso ir kitų teisės reikalavimų, racionaliai, aiškiai motyvuoti ir pagrįsti sprendimus, gerbti ir užtikrinti asmens teises, nustatyti byloje aplinkybes, garantuoti teisės viršenybę ir pan.
Kitaip tariant, vykdyti ne nominalų ar formalų teisingumą, kurio pagrįstai laukia ir tikisi asmenys. Nuo to priklauso ir žmonių pasitikėjimas teismais. Tai ir būtų mano atsakymas į jūsų klausimą – aš visada tikėjau ir vis dar tikiu, kad toks teisingumas egzistuoja.
– Dirbant teisėjo darbą, matyt, jis atrodo kitoks nei svajojote, manėte iki to. Ko labiausiai neįvertinote?
– Taip, manau, kad kiekvienas iki tol nedirbtas darbas, pradėjus jį dirbti, pateikia staigmenų, netikėtumų, nusivylimų ar atvirkščiai – žmogus atranda savo vietą. Svarbiausia kiekviename darbe yra žmonės. Jų poelgiai, žodžiai, mąstymo būdas, kuriama aplinka gali auginti, bet gali ir žlugdyti. Teismai šiuo požiūriu niekuo nėra išskirtiniai. Visur sutinkame tuos pačius žmones ir tik žmones. Žmogaus prigimtis yra labai ambivalentiška, žmogus yra sudėtingas, jis yra gelmė ir bedugnė, bet žmogus yra ir toks primityvus, lengvai prognozuojamas, jog turėti rezervo nusivylimui reikia net tada, kada, jau atrodo, labiau nusivilti neįmanoma...
Kiekvienas esame knyga, kurioje tiek visokio turinio puslapių, kartais banalių, tuščių, kartais kupinų didelės kančios ir pan., bet knygos viršelis neretai nieko dar nepasako... Šiuo požiūriu darbas teisme manęs nė kiek nenustebino. Nemanau, kad yra dar kas nors, kas mane nustebintų. Tačiau aš norėčiau atkreipti dėmesį į kitą dalyką, kurį visada stengiuosi sau pabrėžti: būti teisėju ir dirbti teisėjo darbą yra du susisiekiantys, tačiau ne tapatūs dalykai. Teisėjas teisėju tampa nuolatos. Teisėju nebūtinai tampama nuo to momento, kai asmuo duoda priesaiką ir yra paskiriamas teisėju. Idealiu atveju tai gali sutapti, tačiau manau, kad tai yra sudėtingas procesas – vidinės transformacijos, savęs pažinimas, visos ribinės situacijos, gyvenimo įvykiai, pakilimai ir nuopuoliai yra tai, kas yra esminga šiame tapsmo procese. Teisėjui esmingai svarbi dvasinė branda. Teisėjui esmingiausiai svarbi išmintis, kuri nėra duotybė...
Teisėjas nuolatos ir nepertraukiamai privalo ugdyti savyje teisingumo klausą. Teisėjas privalo nuolatos dirbti sunkiausią savęs pažinimo „darbą“ ir turi atpažinti savo silpnybes, nepaliaujamai ugdytis vidinį kategorinį aparatą. Teisėjas privalo būti padorus, drąsus, ryžtingas, nešališkas ir nepriklausomas ir turi norėti būti nepriklausomas. Žinote, senovės graikai savajai teisingumo sampratai išreikšti naudojo deivės Temidės simbolį.
Tačiau atkreipčiau dėmesį į tai, kad deivė Temidė, arba romėnų Justicija, tik maždaug XVI a. pradėta vaizduoti užrištomis akimis. Antikos Temidė ir vėliau per viduramžius vaizduota Justicija žvelgė tiesiai į akis. Dabar užrištomis akimis vaizduojama Temidė turėtų reikšti jos nešališkumą, tačiau aš manau, kad teisėjo nešališkumo elementai negali būti pažinūs aklajam.
Tikras nešališkumas galimas tik žvelgiant plačiai atmerktomis akimis į kiekvieną žmogų, kiekvieną bylai reikšmingą aplinkybę, į aukščiausiąją teisę – Konstituciją ir į įstatymą. Juo labiau aš iš Konstitucijos niekaip neišskaitau, kad teisingumas, kaip kai kur teigiama, yra „paslauga“. Ant teisėjo ženklo lotyniškai yra užrašyti Cicerono žodžiai – „esame įstatymo vergai, kad galėtume būti laisvi“. Svajočiau, kad kiekvienas teisėjas, prieš teismo posėdžius užsidėdamas teisėjo mantiją ir ženklą, palinkėtų sau išminties.
– Darbe susiduriate su pačiomis įvairiausiomis situacijomis, istorijomis. Ar pavyksta jas palikti teismo salėje, ar vis dėlto parsinešate darbines mintis namo?
– Žinote, čia man atsimena ir kitas labai nemėgstamas posakis, kad „teisėjas irgi žmogus“. Šią frazę grąžinkime į Hašeko veikėjo Šveiko lūpas. Skyrelyje apie Šveiko apsilankymą pas teismo medikus ši ironija labai tinkama. Kai dabar iš teismų kartais akcentuojama, kad „teisėjas irgi žmogus“, tai šis pasakymas kaip tik yra užslėptas bandymas laikyti save išskirtiniu.
Aš esu tikras, kad visi padorūs žmonės sunkiai dirba ir savo darbų naštą su visomis mintimis parsineša į namus bei stovi su jais „prie puodų“. Teisėjas šiuo požiūriu niekuo nėra išskirtinis. Teisėjo nereikėtų dirbtinai išskirti, jis taip pat grįžta pas savo sergančius vaikus, į savo buities problemas ir pan. Jis, kaip ir visi kiti, turi siekti dorybių, būti geru valstybės piliečiu, tik kad teisėjas, priešingai nei daugelis kitų žmonių, yra nelyginamai stipriau saistomas pareigos daryti viską, kad ugdytų savyje šias savybes.
– Ar teisėjo darbas daro įtaką tam Tomui, kuris grįžta į šeimą, namo. Turiu minty, ar netampate – ne tokiu pat – bet savotišku teisėju ir kasdieniame gyvenime?
– To reikėtų paklausti mano šeimos. Manau, kad galima ir atvirkštinė situacija. Po to, kai vieną kartą, automobiliu važiuodamas pas savo dukrytę į ligoninę, padariau nedidelę avariją, kita dukrytė man pasakė: „Tėti, tu nesupyk, bet man būtų gėda, jei būčiau tavo vietoje. Man gėda, kad teisėjas šitaip padarė. Bet žinai, tai ir normalu, nes teisėjai irgi gali būti žiopliai.“ Iš tiesų, klysti labai natūralu, deja, šiais laikais yra tapę labai nenatūralu pripažinti klaidas, jas apmąstyti, dėl jų gailėtis ir stengtis jas ištaisyti... Niekas neturi jokios teisės teisti kito. Ir čia man prisimena mano mylimo Antono Čechovo apsakymas, kuris lietuviškai verčiamas „Sodžiaus žmonės“. Tuose žmonėse nebuvo nieko, ko nebūtų galima buvę pateisinti.
– Kaip stengiatės atitrūkti nuo teismo – kokių turite hobių, pomėgių? Kelionės, augintiniai, gaminimas, sportas? Gal turite kokią aistrą, kuriai skiriate daug laiko?
– Mane gyvenime formavo knygos, pirmiausia, filosofija, istorija, klasikinė literatūra ir klasikinė muzika. Stengiuosi nepaleisti knygos. Dievinu Antono Čechovo kūrybą, į kurią ypatingai panirau pradėjęs dirbti teisme. Nuo ankstyvos paauglystės pats atradau ir niekada nebepaleidau klasikinės muzikos. Klasikinės muzikos pasaulis yra neišsemiamas ir beribis kaip knygos, tokia gausybė epochų, kompozitorių su jų gyvenimais, interpretacijų, garsiausių atlikėjų... Lietuvoje į klasikinės muzikos koncertus einu tik tais atvejais, kai atvyksta ypatingas atlikėjas. Įsiminė Marta Argerich, Jevgenijus Kisinas, Ivo Pogoreličius ir kiti. Tai buvo pasaka!
Iš tiesų, klysti labai natūralu, deja, šiais laikais yra tapę labai nenatūralu pripažinti klaidas, jas apmąstyti, dėl jų gailėtis ir stengtis jas ištaisyti...
– Ar teko gailėtis, kad pasirinkote būtent tokią profesiją? Jei taip, kodėl? Kaip manote, kuo Tomas greičiausiai būtų buvęs, jei ne teisėju?
– Tomo gyvenimas buvo pažymėtas ieškojimais, kurie kainavo daug jėgų, reikėjo išgyventi didžiulius vidinius virsmus, netektis ir nemažai iškentėti. Reikėjo daug drąsos, pasiaukojimo, idealizmo. Deja, šiandien nesu nei architektas, nei skulptorius, nesu nei orkestro dirigentas, nei pianistas ir nebaigiau filosofijos studijų. Žinote, vokiečiai turi patarlę: „Träume sind Schäume“. Lietuviškai: „Svajonės yra putos“. Leiskite nesvajoti, eikime dirbti.
