Vyriausiasis administracinis teismas yra paskutinė instancija sprendžiant su nelegaliomis ir kitaip kreivomis statybomis susijusias bylas. Vienur statybininkai žmonėms gatvę užtvėrė, kad net gaisrinė privažiuoti negali, o teismas delsia silpnajai pusei padėti. Tame pačiame teisme drykso neteisėto Trakų apylinkių apstatymo kotedžais byla.
Teisėjui V.Valančiui ir jo kaimynams nameliai pastatyti kažkaip kreivai. Pirma pastatyti, o tik tada pasirūpinta detaliuoju planu, kuriuo ponams dar padalyta po gabalėlį valstybės rezervato žemės. Kitam teisėjui būtų gal ir nejauku. Gal ir V.Valančiui delnai prakaituoja, tačiau įsitikinti tuo neįmanoma. V.Valančius netaiko sau Visuomenės informavimo įstatymo ir su žurnalistais nebendrauja. LNK „Paskutinė instancija“ to susitikimo siekė nuo pernykščio sniego, bet tepamatė teismo apsaugininką.
V.Valančiaus asmeninis telefonas atsiliepia tuo pačiu keistu tekstu: „Palaukit, mes čia turėsim pakoreguot, skliaustus išimti. Atsiprašau, paskambinkit vėliau. Posėdis. Ačiū.“ Žurnalistai surinko panašių "ačiū" ištisą audiokolekciją, tačiau paties V.Valančiaus taip ir neteko išvysti. Gal jo nėra?
Yra. Ir jis, mūsų žiniomis, prezidentūros kandidatas antrai kadencijai tame pačiame poste. Kiti du kandidatai neoficialiai jau išbrokuoti. Vienas dėl keblios praeities, kitas – dėl nepatyrimo. Naujas paskyrimas V.Valančių turėtų ištikti dar iki naujo prezidento inauguracijos.
Teisininkas Kęstutis Čilinskas primena teismų sprendimą, kai buvo bandoma apriboti nepagrįstus LEO LT bendrovių pelnus, pažaboti elektros kainų augimą. Būtent teismai užblokavo valstybinių institucijų veiklą ir apgynė privačių elektros monopolijos savininkų interesus.
Kandidatas melagis?
Politikos apžvalgininkas Tomas Dapkus piktinasi. „Šita istorija susijusi su aukščiausio rango teisėjų melu, su konstitucinės krizės kėlimu ir su kriminaline vagyste. Tai buvo labai gerai apgalvotas perversmas, kuris tik atsitiktinai neįvyko“, – sako T.Dapkus. Jis primena, kad V.Valančius buvo tas, kuris melavo prezidentui. To melo pasekmė – V.Adamkaus viešas nepasitikėjimas Aukščiausiojo Teismo pirmininku Vytautu Greičiumi.
Istorija labiau mokyklinė nei lukiškinė. Pamenate? Teisėjų taryba svarstė Biržų teisėjo Valento Margevičiaus skyrimą ir nutarė pranešti prezidentui, kad kandidatas yra tinkamas. Kai kilo skandalas, nes V.Margevičius nuslėpė savo biografijos kriminalinį faktą, kaltu buvo įvardytas V.Greičius. Esą jis nuslėpė nuo Teisėjų tarybos žinią, kad V.Margevičius buvo teisiamas už tai, jog perėjoje partrenkė pėsčiąją.
Žinią apie V.Greičiaus kaltę į prezidentūrą nunešė V.Valančius. Prezidentas įdūko, pareikalavo Aukščiausiojo Teismo pirmininko galvos. V.Greičius sakė, jog buvo apšmeižtas, tačiau dvi kasetės su Teisėjų tarybos posėdžio įrašu dingo. Viskas taip ir būtų baigęsi, bet paaiškėjo, kad posėdį įrašinėjo dar vienas diktofonas, o jame – V.Greičius skaito visą informaciją apie V.Margevičiaus nuodėmes... Ką daro prezidentas? Jis iki šiol reikalauja V.Greičiaus galvos, o V.Valančių kolegos mato nepakeičiamą Vyriausiojo administracinio teismo pirmininko poste.
Kodėl? LNK „Paskutinė instancija“ tą klausimą uždavė dviem teisinės sistemos prakilnybėms. Prezidento kandidatui į Aukščiausiojo Teismo pirmininkus Jonui Prapiesčiui ir buvusiam Konstitucinio Teismo pirmininkui Egidijui Kūriui.
Ponas Egidijus, prisidengdamas privatumu, į klausimą atsakyti atsisakė. J.Prapiestis pareiškė, kad jam V.Valančiaus melavimo istorija atsibodo. Nors tokios kategorijos „atsibodo“ nėra jokiame kodekse, tačiau faktiškai tai – išteisinimas iki gyvos galvos. Pagal taip „išteisintų“ pėdsakus galima pamatyti teismų sistemą užvaldžiusio klano kontūrus.
EBSW dvokelis
Vos tik LNK „Paskutinė instancija“ paklausė apie EBSW, J.Prapiestis išplatino viešą kreipimąsi į Seimą, kad šis ištirtų. Ištirtų prezidentūros kandidato į aukščiausiąjį teisėjišką postą sąsajas su masiniu Lietuvos gyventojų apvogimu ir piktybišku pavogto turto nesuradimu bei negrąžinimu aukoms.
Iš Seimo pasigirdo murmėjimas, kad J.Prapiestis tiesiog galėjo pasiskaityti jau pasirašytas specialiosios Seimo komisijos EBSW veiklai tirti išvadas. Tuomet teisėjas būtų prisiminęs, kas buvo Adolfo Šleževičiaus Vyriausybės teisingumo ministras ir kas kartu su premjeru pasirašinėjo įvairiausius dokumentus, kurių pluoštas susijęs, pavyzdžiui, su Valstybinio komercinio banko perleidimu EBSW.
„Negaliu to papasakoti, kadangi Teisingumo ministerija visai nebuvo su tuo susijusi... Valstybiniame komerciniame, man atrodo, privačių indėlių nebuvo ir ne Teisingumo ministerijos buvo reikalas spręsti šituos klausimus“, – aiškino „Paskutinei instancijai“ J.Prapiestis.
O tos Vyriausybės, sako, kad už „otkatą“, išdalytas „negrąžinamas paskolas“ mes, mokesčių mokėtojai, mokame iki šios dienos kaip valstybės skolą, padalytą visiems. A.Šleževičiaus Vyriausybės teisingumo ministras dar priduria, kad kritikavo visą tą reikalą. Tiesa, ne tuomet, kai sukčiai vogė valstybės ir privačių žmonių turtą, bet dabar, kai prezidentas pasirinko jį kandidatu į Aukščiausiojo Teismo pirmininkus.
Nepanoręs paaiškinti prezidentūros proteguojamo teisėjo melavimo istorijos, E.Kūris nesusiturėjo išdėti tiesą apie J.Prapiestį. „Prapiesčio sąsajas su EBSW palikime Kuolio sąžinei. Aš tai sakau rimtai, vat, šitą galit pacituoti. Prapiesčio sąsaja su EBSW yra tokia pati, kaip jūsų su kosmonautika“, – susijaudinęs aiškino E.Kūris ir dar garantavo savo ekspertizę labai gera pažintimi su J.Prapiesčiu. Ar pažintys yra kokybės ženklas kandidatui? Išgirsti šį klausimą E.Kūris atsisakė.
Paslaugos EBSW nekliudo teisėjams toliau dirbti ir tęsti karjerą. Tik du pavyzdžiai.
Niekuo dėti
„Paskutinė instancija“ vejasi Vilniaus apygardos teismo teisėją Virginiją Volskienę, kurią prezidentūra mato Lietuvos apeliaciniame teisme. Visai neseniai teisėja priėmė sprendimą seniai suirusio numirėlio, to EBSW, naudai ir jo kreditorių nenaudai. „Na, situacija yra tokia, kad dažnai teismų procesai yra inicijuojami po to, kai asmenys, atsakingi už to EBSW turto iššvaistymą, tą turtą būna kažkur išslapstę. Ta nutartis buvo formali“, – aiškina teisėja, davusi sukčiams „išrišimą“ dėl dešimčių milijonų litų. Bet juk liko pastatai? „Mano byloje nebuvo jokių duomenų apie areštuotą turtą“, – aiškina teisėja ir dar priduria, kad susijusios bylos, kuriose to turto buvo, ne jos reikalas.
Vadovaudamasi šia logika teisėja tiesiog panaikino areštą daugiau nei pusšimčio milijonų vertės tos EBSW turtui. Indėlininkai, kurie kadaise sunešė pinigus politikų globotiems sukčiams, prarado paskutinę viltį. Dabar tą turtą – pastatus, žemę – galima drąsiai stumti į norimas rankas. V.Volskienės sprendimas nesukliudė prezidentūrai pateikti jos kandidatūrą paaukštinimui.
Antras pavyzdys. Tuomet, kai prezidentūra, E.Kūris ir visas valdantysis teisėjų klanas vienu balsu šaukė „gėda Seimui“, įsikibusiam į V.Greičių, jo kolega Česlovas Jokūbauskas, Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus vadovas, buvo primygtinai nutylimas. O jis savo poste, pasibaigus terminui, buvo užsilikęs per pusantrų metų. Prezidentūrai dėl to buvo nei šilta, nei šalta.
Žiniasklaidoje buvo versijų, kad Č.Jokūbauską laiko poste dėl vieno konkretaus atvejo. Tas atvejis – taip pat susijęs su EBSW. Tiksliau – su šitų sukčių prie bankroto privesta nacionaline degalų mažmeninio pardavimo kompanija „Lietuvos kuras“.
Ta bendrovė valdžios buvo parduota už 1 litą. Kiek padelsę jos naujieji savininkai pateikė ieškinį, esą valstybė dar turėjo jiems ir primokėti. 28 mln. litų. Pirmoji instancija nusprendė priteisti valstybei skolą, byla nukeliavo aukštyn. Ten buvo nuspręsta pretenzijas atmesti. Tada byla pasiekė Aukščiausiąjį Teismą. Teisėjų kolegija su Č.Jokūbausku priešakyje nusprendė, jog dar reikia pasibylinėti. „Taip. Kai būdavo išplėstinis septintukas, aš visada dalyvaudavau. Nutartis, be abejo, buvo priimta. Buvo padarytas procesinis pažeidimas ir byla peržiūrėta“, – pasakoja teisėjas. Ir tik tada, kai po skandalo Seime Č.Jokūbauskas pasitraukė iš posto, buvo susigriebta, kad ieškinys apskritai neturėjo būti priimtas nagrinėti dėl žilos senaties.
Piliečiai pralaimi 10:0
EBSW, Lietuvos žvejybinis jūrų laivynas, „Lietuvos dujos“, šilumos ūkis, LEO LT. Išvardijimą būtų galima tęsti be galo.
Lietuvos laivynas dingo be pėdsakų. Surasto turto ir sėdinčių vagių – nėra. Už bylos tyrimą atsakingas buvęs prokuroras Stanislovas Stulpinas klesti ypač pigiai pirktuose pajūrio hektaruose.
„Lietuvos dujos“ atiduotos „Gazpromui“ prieš tai jas dirbtinai atpiginus. Parduotos su visais dujotakiais. Pardavėjas iki šiol vadinamas vienu iš dviejų atkurtos Lietuvos patriarchų.
Prekeivių dešimtukas pagal panašią schemą įsigijo Vakarų skirstomuosius tinklus, po to antikonstituciškai atsirėžė daugiau nei trečdalį visos energetikos sistemos. Gediminas Kirkilas –laisvėje. STT savo pasiklausymo aparatūros nespėjo įjungti? VSD slapti įrašai laukia politiškai naudingos progos?
Lietuvos šilumos ūkis per antrines įmones atiduotas valdyti „Rubikonui“, savo ruožtu valdomam už politinius kriminalus teistų žmonių. Šilumos kainos kyla, nors dujos ir pinga, o Kainų komisija tik aiškina, kad viskas teisėta.
Naujausias skandalas – VEKS. Nepaisant stojančios ekonomikos, masinių atleidimų iš darbo ir bankrotų, dešimčių milijonų mokesčių mokėtojų litų išplovimo operacija vėl atiduota Artūrui Zuokui. Abonentas valdys operaciją per savo statytinį Gintautą Babravičių. Vyriausybė ir savivaldybė garantuoja apmokėjimą. Kodėl? Todėl, kad reikėjo paimti iš paksininkų Vilnių, nes sostinė gaus liūto dalį Vyriausybės „paramos verslui".
Teisininkas Kęstutis Čilinskas primena teismų sprendimą, kai buvo bandoma apriboti nepagrįstus LEO LT bendrovių pelnus, pažaboti elektros kainų augimą. Būtent teismai užblokavo valstybinių institucijų veiklą ir apgynė privačių elektros monopolijos savininkų interesus.
Svarbiausiuose postuose – reikiami žmonės. Jei prireikia nekaltą sutramdyti, o kaltam atrišti rankas, laiku ir vietoje atsiranda pasirengusių tą padaryti žmonių. Sistema – tvirta, sutvirtinta 18 metų kasdienės praktikos. Kertiniai žmonės praktikavosi dar prie EBSW. Jų apstu visur – aukštojoje valdininkijoje, teisėtvarkoje, teismuose. Būtent čia, teisingumo citadelėje, dedami taškai Lietuvos piliečių apvogimo istorijose. Tie taškai dažniausiai žymi piliečių pralaimėjimą.
