Apie tai pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su teisingumo ministru Juozu Bernatoniu ir Liberalų sąjūdžio atstove Dalia Kuodyte.
– Partnerystė, žinoma, yra svarbus dalykas, bet ne mažiau svarbu yra tai, ar šis įstatymas pakels žmogaus teisių lygį Lietuvoje. „Partnerystė yra vyro ir moters bendras gyvenimas, kuriant šeimyninius santykius, neįregistravus santuokos“, – rašoma jūsų, ministre, įstatymo projekte. Kodėl taip?
– Yra daug tokių atvejų, kai žmonės gyvena nesusituokę, turi vaikų, tačiau tarp jų vis tiek susiklosto šeimyniniai santykiai. Todėl norime, kad visų šeimų vaikai būtų lygūs – tiek santuokoje augančių, tiek ne, kad būtų apgintos silpnesniojo partnerio teisės.
– Jūs suprantate, kad aš klausiu apie vyrą ir moterį?
– Taip, todėl mes ir siūlome tokią partnerystę pagal faktą įregistruoti gyventojų registre. Tokiu būdu atsirastų tam tikri įsipareigojimai.
– Bet kodėl tik skirtingos lyties partnerystę jūs siūlote?
– Nežinau, aš kitos tokios problemos nematau. Yra labai daug nesusituokusių kartu gyvenančių vyrų ir moterų – iš to kyla problemos. Tos pačios lyties partnerystės, manau, kad yra tik atskiri atvejai.
– Pone Kuodyte, kaip jūs vertinate tai, kad Teisingumo ministerija teikia įstatymo pataisas su tam tikra diskriminacija?
– Šiandien mes turėjome labai įdomią diskusiją, kurią inicijavo Liberalaus jaunimo forumas. Dalyvavo įvairių sričių specialistai, ši tema taip pat buvo aptarta – ar toks įstatymas būtų tam tikrų asmenų diskriminacija, ar tokias bylas laimėtume Europos Žmogaus Teisių Teisme, jeigu jos atsirastų? O jos atsirastų tikrai. Prof. Mizaras pacitavo keletą bylų, kuriose buvo išaiškinta, kad pats įstatymo priėmimas dar nebūtų diskriminacija, tačiau jo taikymas, kai diskriminuojamos vienalytės poros, būtų pripažinta kaip diskriminacija. Kitas dalykas, ministre, reikėtų pasidomėti, kad 20 proc. šeimose gyvenančių homoseksualių moterų augina vaikus. Juk tai irgi yra vaikai, kurie turi teises ir reikalauja valstybės apgynimo.
20 proc. šeimose gyvenančių homoseksualių moterų augina vaikus. Juk tai irgi yra vaikai, kurie turi teises ir reikalauja valstybės apgynimo, – sako D.Kuodytė.
– Ministre, noriu išsiaiškinti, kur jūs esate nuoširdus: ar teikdamas partijų susitarimą dėl žmogaus teisių, kur rašoma, kad „partijos sutaria, kad valstybė negali diskriminuoti šeimų, iškeldama vieną šeimos modelį kaip viršesnį prieš kitus“, ar Jūs esate nuoširdus teikdamas šį įstatymą?
– Aš esu nuoširdus abiem atvejais.
– Tai neįmanoma.
– Įmanoma. Jeigu mes kalbame apie įvairias šeimas, tai aš nepripažįstu, kad tos pačios lyties žmonės, gyvenantys kartu, sukuria kažkokius šeimyninius santykius. Ir tai yra ne mano vieno nuomonė.
– Tai kodėl jūs tai siūlote pasirašyti partijoms?
– Ne, partijoms to nesiūloma pasirašyti. Šiame partijų susitarime nekalbama apie tos pačios lyties asmenis. Suprantu, kad visi tekstus suvokia taip, kaip nori suvokti. Tačiau reikia skaityti tai, kas yra parašyta. Šiuo klausimu nuomonės yra skirtingos, diskusijos vyksta skirtingos.
– Ministre, priėmus jūsų siūlomas įstatymo pataisas, jūsų nuomone, nebūtų diskriminuojamos tos pačios lyties poros?
– Joms tiesiog nebūtų taikomas šis įstatymas. Dabar yra daugybė žmonių, kuriems nesureguliuoti bendro gyvenimo dalykai. Priėmus įstatymą, tokių porų liktų labai nedaug – p. Kuodytė sako, kad apie 10 proc., aš manau, kad 1–2 proc. Bet tai nesvarbu, ne procentai yra svarbu. Nors ir vieno žmogaus teisės mums yra labai svarbu. Tačiau yra kiti būdai, kuriais galima išspręsti šias teisines problemas.
– Kokie?
– Per sutartis, nes dažniausiai tai būna turtiniai klausimai.
– Tai tegu ir kiti eina sudarinėti sutarčių. Kodėl vienoms poroms jūs siūlote partnerystę, o kitoms – sutartis?
– Todėl, kad tai yra labai paplitęs reiškinys. Sakote, kad yra porų, kur gyvena dvi moterys ir augina vienos iš jų vaiką. Šiuo atveju turbūt vis tiek tas vaikas yra tik vienos iš tų moterų. Tos, kuri pagimdė.
D. Kuodytė: o jeigu ta mama miršta? Kas tuomet su tuo vaiku atsitinka?
J. Bernatonis: tokiu atveju gali būti susitarimai. Turto atveju yra testamentas.
– Tai kam tuomet reikalinga partnerystė? Kad „normaliems“ žmonėms būtų gerai, o „nenormalūs“ tegu eina pas notarą?
– Čia jūs sakote „normalūs“, „nenormalūs“ – aš taip žmonių neskirstau. Aš kalbu apie tuos, kurie sukuria šeimyninius santykius, ir tuos, kurie gyvendami kartu tokių santykių nesukuria.
D. Kuodytė: yra Konstitucinio teismo nutarimas, kuriame pasakyta, kad šeima – ne vien tik santuokos pagrindu sudaryta dviejų žmonių sąjunga. Ten nėra pasakyta, kad tai liečia tik vyro ir moters sąjungą. Nutarime sakoma, kad šeima – tai prieraišumo, meilės, įsipareigojimų sukurta dviejų žmonių sąjunga.
J. Bernatonis: sakau, kad visi supranta, kaip nori, kai nėra aiškiai pasakyta. Tai geriau pasakyti aiškiai – taip, kaip yra mūsų projekte. Tuomet galima skaityti tik taip, kaip pasakyta. Bet mes šį projektą taip pat tobulinsime, nes daug diskusijų kelia pati partnerystės sąvoka. Partnerystė, sakyčiau, Lietuvai nebūdinga. Mes dažniau kalbame apie bendrą gyvenimą, o partnerystė labiau suvokiama versle, ne šeimoje. Žinoma, tam tikrų tokių pakeitimų bus, bet esmė liks ta pati. Jeigu tam tikri „kiti reiškiniai“ būtų labai paplitę Lietuvoje, žinoma, kiltų būtinybė ir juos sureguliuoti.
– Jūsų nuomone, homoseksualios poros yra labai retos išimtys, ir tokių dalykų Lietuvoje beveik nėra?
– Manau, kad daugiau yra propagandos negu tų porų.
– Tai ir nereikia spręsti jų problemų, tegu patys tvarkosi?
– Aš taip manau. Bet kokiu atveju, yra įvairių siūlymų, tačiau įstatymas bus toks, kokį priims Seimas.
